Vieta, kuriame sukurtas mini filmas – tas pats namas su rusenančiu židiniu, kuriame ir gimė „Mažas rūpintojėlis“. Kaip sako Gabrielė, jis – tarsi liudininkas ten vykusiųkūrybinių procesų, o jo garsai, kartais mistiškai ritmingi, tarsi sudiriguoti, girdėti ne vienoje albumo dainoje. Jas atlikėja įrašė su muzikantais Domantu Starkausku ir Benu Kukeniu, o šiame mini filme taip pat galima išvysti ir su Gabriele scenoje kartu grojantį Bartą Česnavičių.
„Namas, kuriame buvo įrašytas albumas, kadaise buvo pastatytas Kolumbijos lietuvių šeimos – tiek jo mastelis, tiek interjeras neprimena vietinės architektūros. Dėl ypač aukštų lubų atsiranda bažnytinis aidas, padedantis mano balsui skrosti sienas kiaurai. Su Benu ir Domantu anksti supratome, kad tokia erdvė kūrybai padarė didžiulę įtaką. Tokia daina kaip „Pikta karūna“ niekada nebūtų suskambėjusi taip didingai, jei įrašai būtų vykę nedidelėje studijoje. Namas padiktavo mums keleto kūrinių kelią“, – sako G. Vilkickytė.
Filmui vaizdą suteikti padėjo gerai žinomas režisierius P. Skukauskas, su kuriuo Gabrielė susipažino iškart filmavimo vietoje: „Maloniai nustebau, kiek Petras turi klausimų, tiesiogiai nesusijusių su filmavimu: kokia šio namo istorija, ar čia yra vaiduoklių, iš kur toks įdomus veidrodis. Nuoširdžiai atsakydama į visus Petro klausimus (o jis – į mano) pajutau, kaip mezgasi ryšys. Gal todėl filmavimas įvyko taip greitai – iš pirmo ir vienintelio bandymo“.
Visos trys dainos buvo įrašytos vienu įkvėpimu, su spontaniškais nesurežisuotais sprendimais. Kaip pasakoja atlikėja, per netrumpą filmo trukmę galėjo suklysti visa komanda – buvo galima pamiršti tekstą, užkliūti už malkos ir įšokti į židinį, grupė galėjo sugroti ne tą akordą ir iš išgąsčio nustoti groti.
O kur dar priešgaisrinė signalizacija, iki filmavimo kaukusi ne vieną kartą. „Net ji nuščiuvo muzikai suskambus. Viską užbaigę greitai supratome, kad antro bandymo nereikia ir apsikabinome su Petru kaip seni draugai“, – juokiasi Gabrielė.
Vaizdas – svarbi G. Vilkickytės muzikos dalis, todėl nenuostabu, kad šis mini filmas papildys „Mažo rūpintojėlio“ kelionę ir skambesį: „Kiekvienos dainos tekstas iš tikrųjų yra vaizdiniai.
Kurdama ar koncertuodama vis pagaunu save užsimerkusią, nes pirmiausia esu vaizdo, persipynusio su jausmu, pasaulyje. Tekstas tada kuriasi kaip nuostabus šalutinis efektas, todėl kurti vizualią dalį jau išleistai muzikai man nepaprastai smagu“.
Susiję straipsniai
„Mažas rūpintojėlis“ jau daugiau nei pusmetį gyvena savo gyvenimą ir įrodė, kad klausytojams yra labai reikalingas, asmeniškas ir skaudžiai atviras. Jį sukūrusi Gabrielė sako suteikusi sau didelę malonę, nes per muziką integravo sudėtingas savo gyvenimo patirtis.
„Lig šiol patiriu gražų lėtą paleidimą. O smagiausia, kad tai patiria ir daug įsiklausytojų. Jaučiu didelę prasmę žinodama, kad „Mažo rūpintojėlio“ dainose man visai nepažįstami žmonės randa emocinį komfortą arba kaip tik išjudina užspaustus jausmus ir pradeda valytis“, – reflektuoja G. Vilkickytė ir kviečia klausytojus patirti albumą šį ketvirtadienį sostinės Kalnų parke po atviru vasaros dangumi.