Išgirsti ir pamatyti dainininką į Valdovų rūmų kiemą atvyko minia gerbėjų – prie įėjimo nusidriekė be galo ilga eilė.
Atvykę gerbėjai buvo puikiai nusiteikę ir, atrodo, mėgavosi kiekvienu koncerto skambesiu.
Nors oras pirmadienio popietę nedžiugino, lietus vėliau nurimo ir buvo galima pasimėgauti koncertu po atviru dangumi.
Pasirodymas buvo jaukus ir perpildytas poetiška muzika, o žinomiausias dainas kartu su atlikėju skandavo visa publika.
B. Clementine su savo stipriu balsu nepaliko abejingų, o koncertui įpusėjus jis lietuviams surengė staigmeną.
Atlikdamas savo dainą „Condolence“ (liet. „Užuojauta“), jis šalia savęs pasikvietė vieną iš lietuvių muzikančių, jam talkinusių scenoje.
Išmokęs iš jos kelis lietuviškus žodžius, atlikėjas kvietė visą publiką uždainuoti lietuviškai, bandydamas ir pats dainuoti mūsų kalba.
Netikėtai visa publika ėmė garsiai ir lyriškai dainuoti, pasipylė daugybė šypsenų ir nuostabos.
Savo dainos posmelį „Am sending my condolence, Am sending my condolence to fear, Am sending my condolence, Am sending my condolence to insecurities“ jis pavertė į „Aš siunčiu užuojautą, aš siunčiu užuojautą baimei, aš siunčiu užuojautą, aš siunčiu užuojautą nepasitikėjimui“.
Tiesa, dainininkui vienas žodis tapo tikru iššūkiu. Žodį „netikėtumas“ jis ištarė tik po kelių bandymų ir juoko, nes galvojo, kad tai – du žodžiai.
O štai žodį „ačiū“ atlikėjas per visą koncertą ištarė ne vieną kartą ir tai darė labai taisyklingai.
Publika neslėpė didžiulio susižavėjimo šiuo gražiu gestu ir likusio koncerto metu plojo kaip niekad garsiai.
Be to, atlikėjui baigus koncertą, publika išsireikalavo jo sugrįžti. Po garsių ovacijų atsistojus ir šūksnių, B. Clementine dar kartą užlipo ant scenos ir lietuvius palepino dar keliomis savo dainomis.