Duetas MARGA sugrįžta su muzikine naujiena: pristato savo grupės pirmąjį lietuvišką vaizdo klipą „Kai būni viena“: „Tai įvairiausius scenos žmones, meno šakas ir žanrus jungiantis kūrinys ir klipas, tikras margumynas, kuris dar kartą primena, kas yra šios grupės esmė“, – atskleidžia Filipas.
Pora neslepia, kad filmavimas nebuvo paprastas uždavinys, mat visas klipas yra nufilmuotas vienu kadru ir ypatingo grožio vietoje – Šumsko dvare.
Vis dėlto įgyvendinti ambicingas idėjas duetui padėjo didelė komanda: choreografė Eglė Ukanytė, „Negatyvas Creative House“, su „Katarsio“ pasirodymu „Eurovizijoje“ dirbę „Faders Up Live“, aktoriai Emilija Dryžaitė, Joris Zaliauskas ir kiti. Klipo rėmėjai: LATGA, „Nelipots Vintage“, „Kunu Studio“, „Faders Up Live“, „Cine Service“.
– Klipo „Kai būni viena“ išankstinė premjera įvyko Visagine, Visagino 50-mečio festivalio metu. Ką jums reiškia Visaginas, jūsų gimtasis miestas? Kiek jis jums svarbus asmeniškai, kiek kaip grupei?
– Marija: Mūsų visas gyvenimo pažinimas prasidėjo Visagine. Tik apkeliavus pasaulį – pagyvenus JAV, Didžioje Britanijoje ar tiesiog Vilniuje – ir susipažinus su lietuviais iš kitų miestų, atėjo suvokimas, ką mes turėjome, ir kad tai buvo labai skirtinga, negu ką turėjo mūsų bendraamžiai iš kitų miestų.
Visų pirma, Visaginą galima apeiti per 40 minučių, o tai reiškia, kad, pavyzdžiui, švietimo įstaigos yra pasiekiamos pėstute. Taip pat Visaginas yra pastatytas aplink atominę elektrinę. Dėl to čia vienu metu atvyko labai aukštą išsilavinimą turinčių žmonių iš skirtingų šalių. Jie atvyko su savo žmonomis, vaikais. Taip išėjo, kad dauguma šeimų čia turi technines specialybes, kaip ir mūsų su Filipu tėvai, kurie abu dirbo atominėje elektrinėje. Visaginas taip pat turi labai stiprią muzikos mokyklą. Man šis miestas yra apie multikultūriškumą, kūrybą, paslaugų prieinamumą. Daug vaikščiojimo ir gyvo bendravimo…
– Filipas: Esu, kas esu, dėka Visagino. Visagine buvo stipri, man įtaką dariusi muzikinė scena, jau ten gyvendamas grojau grupėje. Didelis poveikis ateina ir iš gamtos, ežerų – čia be galo gražu, ramu. Visaginas man yra miestas, kuris nuramina chaosą mintyse, kai gyvenime prisikaupia daug reikalų.
– Kalbėdami apie Visaginą neišvengiame ir jautresnės temos – apie kalbinius, kultūrinius miestų skirtumus. Jums, kaip duetui, svarbi yra kūryba lietuvių kalba, tačiau su ja tvirtesnį ryšį atradote tik atvykę į Vilnių. Kaip taip nutiko?
– Filipas: Kai mokiausi mokykloje, tuo metu Visagine buvo 5-ios rusiškos ir 2 lietuviškos mokyklos. Lietuvių kalbos Visagine buvo tikrai nedaug. Šiandien viskas pasikeitę – anksčiau Visagine pirmoji kalba, kuria aptarnaudavo kavinėse ar kitur, būdavo rusų. Dabar – lietuvių. Vis daugiau jaunimo noriai ir laisvai kalba lietuviškai. Džiaugiuosi, kad Visaginą atranda lietuviški žinomi vardai, komikai, muzikantai. Taigi iniciatyvų, integracijos daugiau. Visa tai labai palaikau ir noriu prisidėti, kurti pokytį.
– Marija: Mokiausi Visagine, rusų mokykloje, ir iki 18-os metų ant keturių popieriaus lapų galėjau išdėstyti viską apie Mažvydą ir Kudirką, bet… tuo pat metu nežinojau tokių žodžių, kaip „skuduras“, „patalynė“, „trupiniai“, negalėjau kalbėti buitine kalba!
Atsikrausčiusi į Vilnių, į Saulėtekio bendrabutį, mokiausi ne tik kalbos, bet ir kultūros konteksto. Tarsi būčiau atkeliavusi iš kito „burbulo“, turėjau įsisavinti metaforas, užuominas, humoro kodus. Tai buvo ne vien apie kalbą, o apie visą kultūrinį DNR.
Nuo vaikystės lietuvių kalbos sąskambis man visada buvo gražus ir įdomus. Tačiau niekada negalvojau, kad man pavyks rašyti dainas lietuviškai.
Dabar suprantu, kad mano šeimai rusų kalba buvo primesta dėl politinių aplinkybių. Savo šaknų pažinimui skyriau nemažai dėmesio ir žinau, jog visos šešios kartos gyveno maždaug Vilniaus krašte. Tačiau dėl skirtingų politinių permainų tos pačios vietovės vis atsidurdavo tai Baltarusijoje, tai Lenkijoje, tai Lietuvoje. Tėvų karta buvo pirmoji, kuri mokėsi ir dirbo rusakalbėje aplinkoje. Gal todėl dabar kurti lietuviškai man neatrodo kaip kažkas naujai išmokto, bet veikiau – kaip grįžimas prie kažko labai pažįstamo.
– Filipas: Man taip pat lietuvių kalba yra be galo muzikali, ji puikiai klijuojasi su dainomis. Netgi šios dainos prodiuseris, britas Charlie Westroppas mūsų paklausė: kokia kalba čia dainuojate? Nes skamba labai organiškai, tarsi niekas nekliūna. Taigi kaip kūrėjai tikrai vertiname ir kalbos skambumą.
– Kaip manote, kas galėtų kurti tuos kultūrinius tiltus tarp Visagino ir likusios Lietuvos dalies?
– Filipas: Svarbu, kai atvažiuoja komikai, tačiau kelias statomas iš abiejų pusių. Yra daug visaginiečių, kurie gyvena savo burbule. Jeigu jiems neįdomu, nieko nepadarysi. Visi turime žingsniuoti į priekį – o tada kažkur susitiksime per vidurį.
– Marija: Tas susitikimas yra labai svarbus ir tikrai rezonuoja su MARGA idėja. Mes norime ne skirtis, o jungtis. Skirtumus matyti kaip papildymą, grožį. Vienas iš Visagino išskirtinumų yra tai, kad jis yra brutalizmo ir modernizmo stiliaus. Dėl to Visaginą šiandien atranda menininkai, performeriai, šokėjai, ten yra daug erdvių filmavimams urban stilistika, taip pat yra netradicinių vietų koncertams, neseniai buvo renovuota kino salė… Kultūros projektai ir yra tas tiltas, kuris mus sujungia.
Muziką pradėjote kurti kartu gana neįprastu etapu – ankstyvoje tėvystėje/motinystėje, kas daugeliui galėtų pasirodyti gana nepatogu. Kaip jums šitas etapas veikia? Ką jums kūryboje duoda tėvystė?
– Marija: Per motinystę gimsti iš naujo. Vaikui augant, pradedi matyti pasaulį jo akimis. Labai norisi būti pavyzdžiu. Ne sakyti ir mokyti, auklėti, kaip reikia, o BŪTI. Kad vaikas matytų laimę, klestėjimą, svajonių išsipildymą, kas man ir yra MARGA.
– Ar tai ir buvo paskata pradėti save daugiau realizuoti muzikoje?
– Marija: Ir prieš tai kūriau dainas, gilinausi į prodiusavimą, vokalo įrašus. Kita vertus, su motinyste atėjo vidinė branda – ne tik kūryboje, bet ir visose srityse.
Filipas: Manau, kad jeigu ne Mišelė, veikiausiai kūrybos iš mano pusės nebūtų buvę, šito apsisukimo taško tikrai reikėjo. Turint vaiką ir bandant kloti muzikinės karjeros pagrindus viskas nėra 100 proc. sklandu, tačiau mes kuriame suteikdami sau laiko.
Eksperimentuojame ir rodome vaikui, kad mylime patį procesą. Norisi tikėti, kad ir Mišelė atras savo aistrą gyvenime, ar tai bus muzika, ar kažkas kito – nesvarbu.
Daina „Kai būni viena“ skiriasi skambesiu, energija nuo jūsų debiutinio kūrinio „The Time“. Ar tai reiškia, kad neapsistosite ties vienu žanru ar skambesiu?
– Filipas: Prisimenu, kai Marija pirmą kartą grojo šioje dainoje skambančius akordus – norėjosi elektroninio ritmo, kad daina kviestų šokti. Pats labai mėgstu skirtingus žanrus, todėl nesinori apsistoti ties kažkuo vienu ir taip tarsi apriboti save. Kiti kūriniai taip pat skirsis – neišlaikysime vieno „brand’inio“ skambesio. Galbūt jei turėtume pakankamai biudžeto ir laiko kurti vienos krypties albumą per metus, taip ir darytume, bet šiuo metu leidžiame singlus ir svarbiausia užduotis, kad turinys atitiktų formą.
– Marija: Šiuo atveju dainos vizija atėjo beklausant grupės „London Grammar“. Analizavau, kokius sprendimus jie naudoja savo muzikoje. O kartu su formos impulsu ateina ir idėjinis impulsas. Kuriant šią dainą, forma buvo stipri – su jėga, su pulsu. O žinutė kvietė nustoti ieškoti kitų žmonių kaip ramsties ir atrasti vidinę pilnatvę bei jėgą. Ne ramybę, o būtent gyvybingumą, norą judėti pirmyn.
Šiandien populiaru kviesti medituoti, mylėti save, ir viskas su tuo yra gerai. Bet šia dainos forma norėjosi pabrėžti: pajudėkime. Gana melancholijos, filosofijos, fantazijų – atsistokime ant kojų ir judėkime savo kryptimi. Dėl to „Kai būni viena“ girdime tą aiškų pulsą. Iš tiesų man pačiai ši žinutė labai artima. Kartais atrodo, kad parašiau ją visų pirma sau (juokiasi). Ilgą laiką viduje turėjau jausmą, kad tam, jog daryčiau kažką, ką tikrai myliu, man būtina turėti žmonių aplinkui. Ir kol taip galvojau, jie neatsirado. Gal dėl to, kad matydavau save „išmaldos“, prašytojo, tuščioje pozicijoje. Kai atsirado atsakomybė už pačios priimtus sprendimus, pavyzdžiui, kūrybą, kai nustojau ieškoti greitų sprendimų ir sutikau eiti sudėtingesniu keliu, šalia stebuklingai atsirado tie, kurie siūlėsi bendradarbiauti.
– Filipas: Pritariu Marijai. Būtent tai stengėmės perteikti ir vaizdo klipe. Atrodo, bėgi nuo savo vidinės tiesos, nuo atsakomybės, nenori pažvelgti į savo vidinius demonus. Tačiau tikra
magija įvyksta tada, kai susikuri ryšį su savimi – su visomis savo vidinėmis dalelėmis, kad ir kokios jos bebūtų. „Kai būni viena“ – daina apie pilnatvę savyje.