„Nors tebuvau keturiolikos, jaučiausi žymiai vyresnė. Mums labai patiko neformalai, pankai“, – pritaria anuometinė Marijos draugė, dabar rašytoja Jurga Vilė. „Turiu net dvi BIX „Akli kariai“ plokštelės kopijas.
Bijojau, kad viena gali susibraižyti ar susidėvėti, tad pasitaikius progai įsigijau ir antrąją“, – savąją istoriją pradeda žinomas didžėjus ir daryklos vadovas Laurynas Lisauskas.
Visus šiuos žmones vienija dar paauglystėje prasidėjusi nepaprasta meilė grupei BIX. Neseniai šalies kino teatruose pasirodęs muzikinis Emilio Vėlyvio filmas „BIX – beveik nirvana“ ne tik atgaivino prisiminimus, bet ir sujungė tuos, kuriuos anuomet jungė jauni, drąsūs ir be proto populiarūs vaikinai iš Šiaulių – BIX.
Laiškas fanų klubui
Marija Jure su BIX susipažino ankstyvoje paauglystėje. „Toji pažintis buvo tiesiog atsitiktinumų virtinė, – ji prisimena. – Rodos, mokykloje skelbimų lentoje pamačiau ranka rašytą skelbimą apie besikuriantį BIX fanų klubą. Jame buvo nurodytas adresas – paprastas adresas, ne elektroninis! Kadangi man BIX’ai patiko, parašiau laišką. Jame per visą lapą užrašiau tik „BIX, BIX, BIX, BIX, BIX, BIX“. Ir viskas. Ant voko nurodžiau atgalinį adresą. Vieną šeštadienio rytą, o gal apie pietus, prie namų durų išdygo du jauni vyrai – Rytis ir Andrius.
Duris atidarė mano baba, nustebusiu veidu pakvietė mane: „Pas tave kažkokie berniukai atėjo.“ Nustebo, nes berniukai buvo nematyti, o dar tokie – pankuojantys. Ryčiui ir Andriui tada buvo apie dvidešimt, man – 14–15. Prisistatė kaip BIX fanų klubo nariai ir su humoru pakomentavo, kad jiems teko ateiti, nes mano laiškas buvo labai turiningas ir informatyvus.“
Vaikinai Marijai patiko, labiausiai – kad pankai; sako, ir pati širdyje visada taip jautėsi. Nuo tos pažinties prie durų viskas ir prasidėjo: grupės koncertai, fanų klubo susitikimai. Pačiame pirmajame susipažino su Algiu Petruliu – tuometiniu BIX’ų draugu ir fanų klubo prezidentu.
„Jis buvo žymiai vyresnis – kokių 23–25 metų, bet gražus. Prisimenu Domininką Kunčiną – jį irgi pastebėjau, nes gražus. Na, tame amžiuje juk viską vertinau – gražus–negražus“, – juokiasi Marija.
Nusekusi paskui BIX labiau dėl veiksmo ir chebros, ji netrukus iš tikrųjų pamilo grupės muziką, jų dainas mokėjo atmintinai. Iki šiol Marija saugo vinilo albumą „Akli kariai“ su grupės narių autografais ir Samo piešiniu.
„Man labai patiko tie senieji BIX su daug pučiamųjų ir perkusijomis. Tai buvo laikas, kai alkoholis liejosi laisvai, ypač užkulisiuose. Aš niekada nerūkiau ir negėriau – jų dainų klausiau blaivia dūšia“, – sako, svarbu tai paminėti.
Paskutinį kartą BIX koncerte Marija buvo prieš gerą penkmetį, kai grupė šventė jubiliejų. „Nesu tikra, ar antrą kartą verta bristi į tą pačią upę“, – abejoja.
Keturiolikmetės – paskui BIX
Būtent Marija į BIX gerbėjų būrį įtraukė savo tuometinę draugę, dabar rašytoją Jurgą Vilę. „Mūsų klasėje atsirado naujokė Marija. Iš menininkų šeimos, man nelabai pažįstamo pasaulio, kuris traukė kaip magnetas. Buvo 1991-ieji, alsavome laisve. Anksti subrendome. Ir nors tebuvau keturiolikos metų, jaučiausi žymiai vyresnė. Su Marija atsisėdom viename suole, ir prasidėjo kažkoks naujas gyvenimas“, – prisimena Jurga.
Jos atmintyje iškyla ne tik BIX, bet ir roko maršai, politinė ir kultūrinė revoliucija, kurios balsais tapo ANTIS, BIX, Andrius Mamontovas.
Pirmasis BIX fanų klubo susirinkimas, į kurį Jurgą nusivedė suolo draugė Marija, vyko kažkokiame rūsyje. „Berods, reikėjo sumokėt po 10 litų. Visi tokie faini, vyresni. Įstojom. Mums abiem labai patiko neformalai, pankai. Marija tai drąsesnė, tokia meniškesnė – nusiskuto pusę galvos, o aš su ilga kasa...
Marija man padovanojo medžiagos gabalą, ant kurio išsiuvinėjo žuvytę ir BIX, prisisiuvau prie džinsų. Aš savo ruožtu irgi kai ką originalaus sugalvojau – tokias žalvarines ir varines apyrankes. Tėtis chemikas kaip tik tuo metu turėjo visokių metalų, pagal mano piešinius ėmė apyrankes gaminti ir iškalinėti ženklus. Kai kuriems klubo fanams jų padovanojau, o gal ir pardaviau, kas ten žino“, – prisimena Jurga, tapusi viena iš E. Vėlyvio filmo apie BIX herojų.
Kaip tik tais metais pasirodė BIX albumas „Akli kariai“. Jurga šią plokštelę iki šiol saugo. „Tai buvo kažkokia kita planeta – albumas, gimęs iš skausmo, gilus, pilnas grožio; jis visiškai mus pasiglemžė“, – prisimena ir svarsto, kaip jas, keturiolikmetes, tėvai išleido su BIX kartu keliauti po Lietuvą.
„Turėjau tik tokį peidžerį, į kurį gavusi žinutę turėdavau perskambinti iš telefono automato. Keliavome į Šiaulius, Palangą, dar kažkokius miestus. Pinigų užsidirbau iš pupų, akmenėlių, kriauklių ir stiklo šukių gamindama auskarus. Pardavinėjau juos kioske prie Katedros – ir pirko, labai pirko...“
Anuomet būta ir meilių, žinoma. Jurga pasakoja, labiausiai jai patikęs BIX’ų saksofonistas Andrejus. „Visi jį vadino Andre, ir man jau tada skambėjo kažkaip prancūziškai. O Prancūzija labai traukė. Tai tas Andre – toks aukštas ir besišypsantis.
Viename iš miestų apsauginiai nenorėjo mūsų įleisti į koncertą, nes vaikai, tai jis pravedė. „Čia – su manim“, – kažkaip taip pasakė. Man jau tada atrodė, kad oho, jis mane mato, o gal net jam patinku – įsivaizduokit, keturiolikmetės mintys. O jis mums vos ne tėčiu galėtų būti. Andre, žinau, tik porą, gal metų grojo su BIX’ais, bet būtent tuo metu, kai mes malėmės aplink. Vėliau, jau studentė, sutikau jį kartą prospekte. Ir atpažino, kažką pasikalbėjom. Man rodos, užsieny gyveno. Tada jau taip stipriai neberūpėjo. Įdomu, kaip dabar? Kaip susiklostė?“
Jurga sako, kad BIX jai buvęs TAS laikas – laisvės, išsilaisvinimo ir kvėpimo. „Vėliau tą patyriau su Jonu Meku. Tą PLAST. Kai suplazda širdis. Ir kai pasaulis apsiverčia aukštyn kojom“, – šypteli grupės BIX gerbėja.
Su muzika – prieš srovę
Kartu su BIX filmo premjera į kino teatrus atkeliavęs nealkoholinis „Genys Brewing Co.“ alus „BIX – beveik Nirvana“ taip pat pagamintas iš nostalgijos. Kraftinės alaus daryklos įkūrėjas,
didžėjus Laurynas Lisauskas šiandien gali tiksliai papasakoti, kada pirmą kartą juos išgirdo: „Tai buvo 1992-ųjų vasara. BIX’ai buvo ant bangos. Man 11–12 metų, svečiuojuosi su teta Žemaitijoje, pas jos draugę. Pagrindinis užsiėmimas tuo metu buvo žaisti šachmatais su tetos draugės sūnumi. Taigi, žaidžiam šachmatais ir klausom naujo BIX’ų albumo – „Akli kariai“. Klausom ne CD, o vinilinės plokštelės. Labai patiko jų muzika, ir įstrigo iki šiol.“
Vėliau, jau didžėjaujant, Laurynui ne kartą teko BIX’us apšildyti, tačiau pažinties pradžia visada liks „Aklų karių“ plokštelė Žemaitijoje. Šiandien jo namuose – net dvi plokštelės kopijos. „Anuomet bijojau, kad viena gali susibraižyti ar susidėvėti, taigi pasitaikius progai įsigijau ir antrąją. Per labiau eklektinius vakarus ar jų pradžioje iki šiol groju dainas „Kas iš to“, „Akli kariai“, – pasakoja.“
Būtent „Akli kariai“ iki dabar yra mėgstamiausia Lauryno daina iš BIX repertuaro. Didžėjus neabejoja, kad grupė yra tikra Lietuvos rokenrolo legenda. „BIX buvo ne tik muzika, bet ir judėjimas. Ypač 90-aisiais, posovietinėje Lietuvoje. Jų muzika apėmė daug plačiau nei vien muzikinę aplinką – jie skleidė ideologiją, kuri ėjo koja kojon su Nepriklausomybe, su noru saugoti, puoselėti bei kurti mūsų valstybingumą“, – įsitikinęs L. Lisauskas.
BIX dainų tekstai, jis teigia, ypač paauglystėje atvėrė kitas mąstymo dimensijas. Privertė susimąstyti, apsvarstyti naujus dalykus. „Girtas besparnis angelas kampe, o jam taip norisi skrist“ – juk jų tekstai tikrai labai faini“, – šypsosi verslininkas, kuriam taisyklių laužytojo etiketė gana dažnai kabinama.
„Ir mano, ir visa „Genys Brewing Co.“ filosofija yra kitokia nei didžiųjų daryklų – einame prieš srovę. Nesidairome į tai, kas populiaru, kuriame dalykus, kurie yra kitokie, darome tai, kaip mes suprantame ir kaip norime“, – sako L. Lisauskas ir priduria neabejojantis, jog taip gyventi kur kas įdomiau. Juk anuomet, Žemaitijoje klausydamas BIX plokštelės, nė pagalvoti negalėjo, kad išvirs BIX’ams nealkoholinį alų.
Muzikinį kelio filmą „BIX – beveik nirvana“ kūrė režisierius E. Vėlyvis, prodiuseriai Uljana Kim, Vaiva Martišauskaitė, S. Urbonavičius, operatorius Petras Skukauskas, dailininkas Kęstutis Svirnelis, kostiumų dailininkė Marija Valeškaitė, grimo dailininkė Vaida Navickaitė. Finansavo Lietuvos kino centras, „Telia“, LRT.