Tradiciniais instrumentais grojantis stilingasis vyrų ansamblis, anksčiau žinomas kaip „Subtilu–Z“, žada nepamirštamas emocijas, kurias sukurti padės prie grupės prisijungusi vokalistė Valerija Kučerenko iš Ukrainos.
Grupė „Subtilus“ turi nemažą gerbėjų ratą, kuris su nekantrumu laukia kiekvieno jų koncerto, tačiau yra tokių, kurie su grupe susipažinti dar nespėjo.
Besiruošdami koncertui, naujienų portalui Lrytas grupės nariai papasakojo apie tai, kas laukia kalėdiniame koncerte ir kaip iš tiesų jie susipažino su ukrainiete Valerija, kuri, prasidėjus karui Ukrainoje, buvo priversta palikti savo šalį.
Grupė „Subtilus“ susibūrė 2005-aisiais, tačiau nuo to laiko, pasak pašnekovų, keitėsi ne tik jos sudėtis, bet ir repertuaras. Dabar grupės nariai tikina ieškantys unikalios dermės tarp elektronikos ir tradicinių instrumentų.
– Sakote, įvyko pokyčiai. O galbūt teko pasikeisti dėl pačios auditorijos – prisitaikyti prie jos?
Laurynas: Mes labiau prisitaikėme prie to, kas mums įdomu. Norėjosi ieškojimų, pavyzdžiui, akordeoną, birbynę įstatyti į šiuolaikinius rėmus. Mums labai patinka ieškoti to tikro tradicinio gyvo garso sintezės kartu su elektronika.
– Neretai muzikos pasaulyje vieni seka paskui kitus ir bando būti vienodais, kuria muziką pagal tendencijas. Jūsų grupė, regis, į tai žiūri kitaip. Ar gerai suprantu, kad sąmoningai siekiate tokio unikalumo?
Vytautas: Visada siekiame unikalumo. Aišku, auditorijos kiekyje tai ne visada atsispindi gerąja prasme.
Laurynas: Būna įvairaus stiliaus muzika, pavyzdžiui, regis, fankas ir t.t. Tada tu gali taikyti į labai aiškų rėmą, aiškius festivalius. O mes visą laiką turime kažką naujo, todėl dažnai žmonėms būna nedrąsu. Bet kai jie išgirsta mūsų muziką, viskas būna labai gerai.
– O kai koncertuojate, ruošiatės koncertams, kokią pagrindinę žinutę jūs norite perduoti savo klausytojams? Ką jūs norite, kad jie žinotų apie jus?
Žygimantas: Mūsų žinutė, idėja yra noras pakeisti mąstymą apie tradicinius instrumentus, tokius kaip birbynė ir akordeonas. Nenorime, kad žmonės galvotų, jog tai yra tik instrumentai groti raliavimams ir polkoms. Norime parodyti, kad jie gali skambėti ir šiuolaikiškai.
– Pakalbėkime apie jūsų tarpusavio ryšį… Turbūt esate matę bent vieną grupę, kurioje nariai individualiai groja puikiai, bet kai jie užlipa ant scenos, tampa tarsi svetimi vienas kitam. Atrodo, kad tarp jų nėra jokio ryšio, kažko trūksta. Kaip yra jūsų atveju? Ar manote, kad tarpusavio ryšys yra svarbus grupės sėkmei, ar visgi užtenka tik to, kad visi gerai groja?
Laurynas: Pas mus būtent ryšys yra svarbiausias.
Vytautas: Tikrai neužtektų to, jei visi tiesiog susirinktume, sugrotume ir išsiskirstytume. Turbūt nekaip skambėtų…
Laurynas: Manau, kad kartais grupėje gali būti vienas lyderis – galva, vadybininkas, vedlys, kuris viską mato ir už savęs tempia krūvą muzikantų. Bet pati idėja yra generuojama iš vieno žmogaus. Tada svarbu turėti tokius muzikantus, kurie išpildytų to vedlio norus.
O pas mus idėjos generuojamos kartu, pas mus nėra vedlio. Mes kartu galvojame ir bandome kažką lipdyti. Man atrodo, tokioje vietoje žmogiškasis santykis yra svarbiausias.
– Dabar koncertuosite kartu su Valerija iš Ukrainos… (kol grupės nariai dalyvavo pokalbyje, Valerija ruošėsi vienam iš suplanuotų koncertų Prienuose).
Laurynas: Taip, ji kaip tik dabar dažosi, puošiasi, nes nori gražiai atrodyti vakare, turėsime koncertą.
Kai susipažinome su Valerija, mūsų grupė dar vadinosi „Subtilu-Z“. Tačiau prasidėjus karui, mūsų ta Z tapo (netinkama – aut.past.). Mes pasikvietėme ją, kartu įrašėme pirmą kūrinį ukrainietiškai. Ir būtent su tuo kūriniu mes pakeitėme savo grupės pavadinimą – išbraukėme raidę Z ir pasivadinome „Subtilus“.
Vytautas: Mes susipažinome ne bet kaip – draugai muzikantai pasidalino „Facebook'e“ žinute, kad Valerija su dukra pabėgo iš Ukrainos ir ieško darbo bei būsto. Mes su ja susisiekėme, pasiūlėme susipažinti, sukurti bendrą dainą. Taip ir prasidėjo mūsų draugystė, o dabar kartu koncertuojame.
– Esate surengę begalę koncertų, o ar turite kažkokių didesnių, grandiozinių planų ateičiai? Galbūt kyla noras surinkti pilnas arenas?
Vytautas: Tokių planų nėra, bet labai norėtųsi daugiau pakeliauti po pasaulį ir jame pasirodyti su savo muzika.
Laurynas: Man asmeniškai arena kol kas nėra svajonė. Jei ir būtų, gerai, bet ką tada po arenos daryti? Aišku, pasaulyje yra daugybė tokių instrumentinės muzikos atlikėjų, kurie surenka arenas. Taip, būtų tikrai šaunu, neatsisakytumėme, bet tokių planų nėra.
– Visai netrukus, gruodžio 20-ąją surengsite ypatingą – kalėdinį koncertą. Kas jame laukia ir ko tikėtis klausytojams?
Laurynas: Jame bus kalėdinė, šventiška nuotaika, būsime su vokaliste Valerija. Kaunui yra didelė proga išgirsti mus su vokaliste, nes tai šiame mieste darysime pirmą kartą. Koncerte bus lengvesnių kūrinių, bet bus ir tokių, kurie gerai nuteikia, sukelia šventišką nuotaiką.
Labai didžiuojamės, kad koncertuosime su Valerija, nes tai yra Ukrainos palaikymas. Reikia suprasti, kad jeigu bet kuris iš mūsų atsistotume į Valerijos vietą, kitoje šalyje būtų labai sunku. Koncertavimas su Valerija visą laiką mums buvo tarsi žinutė, kad palaikome Ukrainą ir kviečiame visus kartu prisidėti prie to palaikymo.
Prie pokalbio prisijungia Valerija.
Valerija: Ukraina ir Lietuva – stiprūs kartu (šypteli).
Laurynas: Ukrainiečiai ir lietuviai yra stiprūs kartu. Kaip sakoma, ukrainiečiai stiprūs dėl lietuvių, o lietuviai stiprūs dėl ukrainiečių.
Galiausiai Valerija atskleidė, ką jai reiškia ši ypatinga draugystė su grupe „Subtilus“.
Valerija: Atsidūrusi viena su vaiku svetimoje šalyje, niekada nesitikėjau sulaukti tiek daug paramos. Susitikimas su „Subtilus“ ir kūrybinis bendradarbiavimas man suteikė vilties.
Dainuodama scenoje galėjau išreikšti savo poziciją ir papasakoti žmonėms apie tai, kas vyksta mano šalyje ir mano mieste.
Esu dėkinga, kad sutikau šiuos nuostabius Lietuvos muzikantus. Tamsiu laikotarpiu visada išsiskiria šviesūs žmonės.