Akivaizdu, kad „Eurovizija“ – televizinis projektas, mat tai, ką pusfinalio ir finalo metu demonstruoja dalyviai ne visuomet būna pritaikyta kokybiškam stebėjimui gyvai, o kur dar konkursą gaubiančios įtampos, taisyklės, draudimai...
Septynias dienas Austrijos sostinėje viešinčios naujienų portalo Lrytas žurnalistės jau spėjo susipažinti su tuo, kaip iš tiesų yra organizuojamas didysis šou.
Kviečiame pažvelgti ten, kur „Eurovizijos“ žiūrovai paprastai neįleidžiami. Į tai, kas televizijos ekranuose atrodo nepriekaištingai, tačiau užkulisiuose – gerokai chaotiškiau.
„Euroviziją“ iš arti stebintys gerbėjai atsakė, ką mano apie Lion Ceccah ir kiek paklojo už bilietus
Miestas
Nors Viena puiki jubiliejinio konkurso šeimininkė – miestas erdvus, išpuoselėtas, tvarkingas, jo dydis truputį turi įtakos „Eurovizinei“ nuotaikai. Lyginant su praėjusias metais Šveicarijos mieste Bazelyje vykusiu konkursu, šį kartą Viena pasitiko truputėlį šalčiau.
Susiję straipsniai
Konkurso nuotaika jaučiasi trijose vietose: prie arenos, kur vyksta konkursas, „Euroviziniame“ kaimelyje ir „Euro“ klube. Prie „Wiener Stadthalle“ visa gatvė nusidažiusi „Eurovizijos“ spalvomis.
Dėl saugumo uždarytas eismas, prieigas puošia vėliavos, plakatai, „Eurovizijos“ atributa puoštos tvoros, suskirstytos aiškios zonos leidžiančios patekti į areną.
Ypatinga atmosfera ir „Euroviziniame“ kaimelyje. „Rathausplatz“ aikštė – virtusi tikra „Eurovizijos“ pasaka. Prie nuostabaus grožio katedros pastatyta scena, į kurią lipa atlikėjai, aidi muzika. Taip pat gana didelėje erdvėje daug maisto, gėrimų kioskelių, veikia įvairios pramogos, kaip pavyzdžiui karaoke.
Tiesa, patekti į kaimelį sunkiau nei praėjusiais metais. Į jį negalima įsinešti didesnių daiktų, rankinių, o prie įėjimo stūkso ne maža eilė.
O štai „Euro klubas“ yra įsikūręs istoriniame „Prater“ atrakcionų parke. Kelis aukštus turinčiame naktiniame klube – tikras „Eurovizijos“ vakarėlis. Į sceną ten lipa šių ir praėjusių metų konkurso dalyviai, kurie susirinkusiai miniai dovanoja įspūdingus šou.
Ištikimiausiems gerbėjams ten pasirodymą trečiadienio naktį dovanojo ir Lietuvai konkurse atstovaujantis Lion Ceccah, kur ošiančiai miniai atliko kitokią, labiau klubinę „Sólo Quiero Más“ versiją.
Žurnalistų darbo vieta
Lyginant su praėjusiais metais, skiriasi ir žiniasklaidos darbo vieta. Štai praėjusias metais Bazelio arenoje žurnalistai nedirbo. Karščiausias naujienas jie pranešinėdavo iš visai greta įsikūrusio kito pastato, kuriame buvo įrengtas žiniasklaidos centras.
Tuo tarpu „Wiener Stadthalle“ arenoje viskas po vienu stogu. Žurnalistai į žiniasklaidos centrą įeina iš visiškai kitos pusės nei žiūrovai, tačiau prieš patekdami į areną jie turi praeiti pro ypatingai griežtą apsaugą.
Nusiskenavusių akreditacijas žurnalistų laukia oro uosto saugumo patikrą primenanti procedūra. Į dėžutę reikia sudėti visus daiktus, nusirengti sunkesnius viršutinius drabužius ir praeiti pro metalo detektorių.
Ir net atlikus visa tai, ne vieno žurnalisto yra paprašoma dar kartą prasegus parodyti, kas slepiasi viduje, o kilus įtarimui apsauginiai patikrą atlieka rankomis ir kitais specialiais aparatais.
Patekus į areną viskas ramu. Didžiulėje erdvėje – šimtai stalų, ant kurių naujienas pasauliui transliuoja šimtai žurnalistų. Žiniasklaidos centre sudarytos visos sąlygos pasikabinti dalyvius, stebėti gyvas transliacijas, gausu užkandžių.
Įdomu tai, kad erdvėje negalima naudotis radijo bangas skleidžiančiais mikrofonais, taip pat nėra galima iš telefono kitam įrenginiui skleisti interneto ryšį.
Konkursas
Žiniasklaidos atstovams leidžiama stebėti tris generalines repeticijas. Pirmojo, antrojo pusfinalių ir finalo. Visos jos vyksta diena prieš renginį, tačiau atrodo lygiai taip pat, kaip trasliacijos per televiziją metu.
Įdomu tai, kad lygiai tokiu pačiu formatu dar prieš konkursą išvystant milijonams žiūrovų, jis vyksta tris kartus – dieną prieš apie pietus – žurnalistams, vakare – bilietus įsigijusiems gerbėjams, o renginio dieną – apie pietus – pilnai arenai gerbėjų, vakare – visiems stebinties per televiziją.
Ne vienas nustebtų, kaip greitai arenoje vyksta darbas. Visa komanda Vienoje sukasi, kaip bendras meganizmas ir, rodos, net menkiausia vieno jų klaidėlė galėtų baigtis liūdnai.
Paruošti sceną komandai užtrunka tiek, kiek televizijos žiūrovams rodomas atvirukas apie pasirodančią šalį. Ten sekundžių tikslumu yra skaičiuojamas laikas, gausi techninė komanda į sceną gabena dekoracijas, atlikėjui paruošia vizualus.
O jei tarp pasirodymų išvysite žaliajame kambaryje jau pasirodžiusius dalyvius kalbinančius vedėjus – nenustebkite. Beveik visais atvejais kalbindami juos arba apie pasirodančią šalį skelbdami įdomius faktus, jie bando pasiruošimo komandai suteikti papildomo laiko pasiruoši.
Tikriausiai niekam ne paslaptis, bet tiems, kurie dar galvojo kitaip, žinokite – konkurso vedėjai viso teksto mintinai nemoka. Pasisukus bet kur yra matomi sufleriai, kurie leidžia vedėjams ne tik kalbėti, bet ir juokauti labai sklandžiai.
Bendrai, „Eurovizija“, nors itin įspūdinga stebint gyvai, televizinis projektas. Ne vienas šių metų dalyvis pasirodymuose naudoja įvairias instaliacijas, kurios arenoje esantiems žiūrovams jų net neleidžia matyti. Visgi, tuo metu jie puikiai dirba su kamera ir dainos žinutę transliuoja pasauliui.