Kiekvienas į Nigeriją atvykęs savanoris apsistoja nigeriečių šeimoje (angl. - host family). Labai sunku surasti priimančią šeimą, o ir radus ją, ne visada savanoriai lieka patenkinti. Privatumo stoka gyvenant priimančioje šeimoje nuolat skundžiasi savanorės iš Danijos ir Vokietijos. Labiausiai erzina svetimos nuosavybės nepaisymas. Čia galioja dėsnis: „Kas tavo, tas ir mano“.
Žmonės nesivaržydami iškrausto tavo lagaminą, rankinę, spintą, neklausę pasiskolina tavo drabužius, naudojasi asmens higienos reikmenimis, o radę ką nors iš maisto produktų, suvalgo. Nevietoj padėtus pinigus irgi nusavina, nors dar neteko girdėti, kad juos ištrauktų iš piniginės.
Mums bandė paaiškinti, kad toks elgesys - tai būdas parodyti, jog patinki. Iš nepatinkančio žmogaus niekas nieko neima ir nesivaišinama, net kai yra siūloma.
Man pasisekė, nes mano šeima jau ne pirmi metai priima savanorius iš įvairių pasaulio šalių, ir yra įpratusi prie europietiškų įpročių. Pavyzdžiui, uždarytos kambario durys, daugeliui nigeriečių yra nesuprantamas dalykas. Jie būtinai nesibeldę įsiverš ir norės išsiaiškinti, kas tau atsitiko. Atsakymas, jog pavargai ir nori pabūti vienas, nebus suprastas. Greičiausiai pagalvos, jog tu užpykai ir tokiu savanorišku „atsiskyrimu“ išreiški savo nepasitenkinimą.
Nigerijoje gyvenimas verda nuo 5 val. ryto, kai prasideda maldos mečetėse, iki 12val. nakties ar net dar ilgiau. Dėl slėgio, drėgmės, oro užterštumo, dulkių, triukšmo ir nuolatinio aplinkinių dėmesio, neretai norisi nuo visko pabėgti, užsidaryti savo kambaryje vienai ir bent pusvalandį nusnūsti. Čia daug greičiau pavargsti.
Pirmą savaitę nuovargis pasireiškia vos dienai įpusėjus. Tačiau ne visi gali pasimėgauti vienatvės ir ramybės prabanga. Net jei turi savo asmeninį kambarį, neskubėk džiaugtis, nes gali kurią dieną sužinoti, jog trumpam įsigijai kambariokų, su kuriais gali tekti dalytis ne tik kambariu, bet ir lova. Nigerijoje vis dar gyva tradicija aplankyti giminaičius ir draugus nepranešus iš anksto. Nėra ir apibrėžto laiko, kiek tokia viešnagė turėtų trukti. Tai gali tęstis nuo kelių valandų iki keliolikos dienų.
Kartais net nustembi, kaip greitai gali pakisti vertybių skalė. Niekad nebūčiau atkreipusi dėmesio į kai kuriuos dalykus, jei ne savanorė Kristina iš Vokietijos: „Tavo namuose yra elektros generatorius (kiekvieną dieną bent kartą dingsta elektra. Atsirasti gali po kelių sekundžių arba kelių savaičių – aut.), ventiliatorius, vanduo – iš čiaupo, vaikai tavęs klauso (šeimoje gyvena trys mažamečiai vaikai: 8 metų berniukas, 6-erių ir 4-erių mergaitės), jų motina daug keliavusi ir palyginti europietiškų pažiūrų, neturi apribojimo grįžti namo iki 21valandos, ir niekas tau nepriekaištaus, jei nenorėsi eiti į Bažnyčią kas sekmadienį“.
Turiu įtarimų, kad man buvo specialiai parinkta šita šeima, nes kaip Nigerijos ICYE ofise man buvo prasitarta jie labai džiaugiasi sulaukę pirmojo savanorio iš Rytų Europos ir tikisi, kad po mano tarnybos Nigerijoje, atsiras daugiau norinčiųjų čia padirbėti.
Su privatumu, dažnai netenki ir savarankiškumo.
Nigerijoje labai svarbi bendruomenė. Šeimoje labai rūpinimasi vienas kitu. Tai tampa tikrai dideliu privalumu, kai tik atvyksti. Nuo pat pirmos dienos mane nuolat kas nors lydėdavo, kad ir kur eičiau. Iš vienos pusės, jautiesi kaip mažas vaikas, kuris niekaip negali pasirūpinti savim, iš kitos pusės, supranti, jog daug saugiau, kai kas nors šalia, bent jau iki tol, kol apsiprasi su sistema arba, tiksliau kalbant, jos nebuvimu. Be to, tai gali net išeiti į naudą, pavyzdžiui, mikroautobusų kontrolieriai privengia apgaudinėti, kai esi su kuo nors iš vietinių.
Afrikoje kinta ne tik vertybės, bet ir sau keliami iššūkiai.
Antrąją savo darbo savaitę pagaliau pasiryžau važiuoti į darbą viena. Buvau įspėta, jog mikroautobuso kontrolierius gali paprašyti iš manęs daugiau pinigų vien tik dėl mano odos spalvos.
Taip ir atsitiko! Atsirado tokių gudruolių, kurie bandė „nuplėšti“ du ar net tris kartus daugiau nei įprasta! Kol kas užtenka atsikirsti, kad tu jau ne naujokė ir žinai kainas.
Teisingumo dėlei reiktų pažymėti, kad yra ir tokių, kurie ne tik neapgaudinėja, bet ir prisimena, kurioje stotelėje tau reikia išlipti. Vis dėlto patartina ne tik žinoti kainas, bet ir visada turėti smulkių pinigų, kad nereikėtų įkyriai priminti kontrolieriui atiduoti tau priklausančią grąžą. Su šiuo nesklandumu susiduria net ir vietiniai.
Kartais atsiranda „draugų“, kurie už tave sumoka. Vieną kartą duodu kontrolieriui pinigus, o jis neima. „Kas čia per naujiena“, pagalvojau. O jis man aiškina, kad šalia sėdintis vyrukas sumokėjo. Ir nepriprašysi, kad pasiimtų savo pinigus, mat jis tik nori būti tavo draugas ir įrodyti, jog Nigerijoje vis dar yra gerų žmonių.
Jei vis dėlto apsispręsite naudotis Lagoso viešuoju transportu – geltonais mikroautobusais – geriau pirmą kartą turėti vietinį „gidą“. Jums ne tik reikės žinoti maršruto, stotelės pavadinimus, bet ir kaip toji stotelė atrodo, kad galėtumėte reikiamu momentu šūktelėti vairuotojui: „O wa“ (sustok, noriu išlipti). Čia nėra jokių skiriamųjų ženklų, kurie žymėtų sustojimus, autobusus ar jų maršrutus. Lengviausia atskirti galutinės stoteles – daug geltonų mikroautobusų su šalia klykaujančiais maršruto kryptį kontrolieriais.
Įlipus iš anksto galite paprašyti sustoti norimoje stotelėje, bet kontrolierius dažniausiai taip užsiėmęs naujų klientų „gaudymu“, kad mažai tikėtina, jog reikiamu momentu prisimins jūsų prašymą. Mikroautobusui įstrigus kamštyje, galite išlipti bet kada, tačiau neprašykite sustoti bet kur, kai jis važiuoja. Niekas nerizikuos dėl jūsų dar kartą įstrigti kamštyje.
Jei labai skubate, vienintelė išeitis – motociklas. Čia jų tikra gausybė. Tai taksi analogas. Kaina panaši, yra rizika susižeisti, tačiau tai - vienintelis būdas greitai persikelti iš taško A į tašką B kamščių metu.
Darbo dienomis piko valandomis spūstys ir kamščiai keliuose itin dideli. Vietiniai kalba, kad tuo metu Lagoso miesto ribą kerta apie 6000 žmonių per minutę.
Dar niekur neteko matyti vienoje vietoje tiek daug subraižytų ir įlenktų automobilių. Vis dėlto, avarijų kol kas neteko pamatyti. Kartais nejuokais žaviuosi, kaip žmonės čia sugeba suvaldyti automobilius net ekstremaliose situacijose. Ne eismas, o chaosas! Pagalvoji: jei gali vairuoti Lagose, sugebėsi vairuoti bet kur.
Kai pirmą kartą iš darbo grįžau namo viena, mano naujoji šeima džiaugėsi, kad nepasiklydau ir kad niekas manęs neapgavo. Aš irgi džiaugiausi, bet labiau dėl to, kad neiškritau iš mikroautobuso, kurio durys beveik niekada neuždaromos.
Lagose keliai labai prasti. Kai kurie tokie duobėti, jog greičiau pėstute nueini, nei su mašina pravažiuoji. Tačiau naujai išrinkta valdžia stengiasi, taiso kelius. Aišku, darbo dienomis ir neretai piko metu, todėl 10 min. kelionė namo ar į darbą gali užtrukti valandą ir daugiau.
Sakysite, kad ir Lietuvos keliai prasti. Bet kiek mokyklinio amžiaus vaikų savo rašinėliuose „Mano svajonių Lietuva“ Nepriklausomybės dienos proga paminės, kad trokšta geresnių kelių? Lagoso pradinėse ir vidurinėse trys iš 7 rašinių, išspausdintų viename miesto laikraštyje, svajonių Nigeriją sieja su korupcijos nebuvimu, saugumu ir... sutvarkytais keliais.
Kaip ir kiekviename dideliame mieste, Lagose galima rasti tiek gerų, tiek blogų žmonių.
Tai nėra tokia pavojinga vieta kaip Riverso ar Deltos valstija, kuriose nuolat vyksta apiplėšimai ir pagrobimai (apie juos dažnai ir plačiai praneša BBC ir CNN), tačiau ir čia nepatartina vaikščioti vienam tamsiu paros metu. Tai ypaą pasakytina merginoms, pirmiausia baltaodėms.
Gyvenant Lagose dar neteko susidurti su rasizmu, vis dėlto baltaodžiams čia dėmesys išskirtinis. Beveik kiekvieną dieną pagalvoju, kad turbūt taip jaučiasi juodaodžiai Lietuvoje, kaip aš dabar Nigerijoje. Žmonės tiesiog spokso į tave, vaikai ir suaugę šaukia tau iš paskos „oyibo“, o tai reiškia baltaodis yoruba kalba, arba „oyibo pepper“, labiau pabrėžiant tavo odos baltumą.
Tai nėra įžeidžiantis žodis, be to, visada galima atsikirsti „dudu“ arba „omo dudu“, o tai reiškia juodaodis. Išgirdę, jog baltaodis šneka yoruba kalba, daugelis sutrinka, tačiau lieka patenkinti.
Mažai tikėtina, kad kas gatvėje pribėgtų ir pradėtų jus čiupinėti, bet pasitaikius proga, pavyzdžiui, autobuse ar turguje, būtinai atsiras tokių, kurie stengsis jus paliesti.
Moteris dažniausiai domina plaukai. Naktiniame klube viena mergina praeinant timptelėjo mano plaukus, o taisantis šukuoseną moterų tualete, išgirdau komplimentą, jog kokybiškai padarytas „priauginimas“. Mat nigerietė neiškart patikėjo, jog mano plaukai – natūralūs. Čia merginos labai retai kada nešioja ilgus plaukus. Tai nulėmė viešų mokymosi įstaigų taisyklės: pridėjus pieštuką prie kaktos ir braukiant viršugalviu, jis turėtų praslysti be kliuvinių, jei įstringa, vadinasi, plaukai per ilgi. Privačiose mokyklose plaukų ilgio apribojimo nėra.
Vietos vaikinus domina tiesiog domina baltaodės. Kaip supratau, vien tik turėti tarp draugų baltaodį – prestižo reikalas. Kartais susidaro vaizdas, jog kiekvieno nigeriečio svajonė – vesti baltaodę, todėl jau po kelių bendravimo minučių jie gali pradėti jums prisiekinėti amžiną meilę. Bandysite įtikinti, jog savo šalyje palikote vaikiną, sužadėtinį ar net vyrą? Nepadės. Jis vis tiek norės būti bent jau artimas draugas.
Kaip jau minėjau, Nigerijoje taip pat yra gerų žmonių, tad galima susirasti ir draugų, tačiau patartina iš karto per daug nepasitikėti. Labai tikėtina, jog jau po kelių dienų sulauksite prašymo, kad jūsų tėvai ar artimieji parašytų naujajam jūsų draugui iškvietimą į savo šalį. Mat labiau už baltaodę žmoną trokštama Europos Sąjungos ar JAV vizos.
Aišku, jei galima suderinti abu, pasisekimas dvigubas! Čia daugumos žmonių galvoje vis dar vyrauja „svajonių žemės“ vizija, o sugrįžusiųjų pasakojimų apie rasizmą ir buvimą antrarūšiu, niekas net nenori girdėti.
Didžiausia baltaodžių gyventojų koncentracija yra Viktorijos saloje bei miesto dalyje, kuri vadinama Ikoyi. Tai – turtuolių kvartalai. Čia išsidėstę pagrindiniai naftos kompanijų, bankų bei įvairių korporacijų biurai, prabangūs viešbučiai ir restoranai, taip pat nemažai užsienio šalių ambasadų, konsulatų. Už šių rajonų ribų baltaodis – retenybė. Dėl tokio baltųjų pasiskirstymo, daugeliui nigeriečių balta odos spalva asocijuojasi su pinigais.
Taigi didžiausia misterija prasideda, kai nusprendi ką nors nusipirkti iš gatvės ar paplūdimio prekeivių, turguose, baruose, parduotuvėse ar bet kur kitur, kur nėra fiksuotų kainų.
Patarimas: visada derėkis ir visada sumažink kainą bent per pusę. Jei gatvės ar paplūdimio pardavėjas supyko dėl per daug sumažintos kainos ir nuėjo, nesijaudinkite ir tikrai nelėkite iš paskos, jis ne tik sugrįš, bet dar ir sutiks derėtis.
Mano kolegei iš Danijos pavyko paplūdimyje nusiderėti nuo 3500 iki 2000 nairų už 50 cm medinę statulėlę, bet man pasisekė dar labiau. Sugaišau beveik pusvalandį, tačiau nusiderėjau nuo 7500 iki 1000 nairų ir įsigijau puikų paveikslą.
Paskutinius kelis šimtus prekeivis nuleido sakydamas, jog tai daro tik solidarumo vardan, t.y. dėl to, jog šalia manęs yra jo „brolių“ ir „seserų“. Jūsų kompanijoje nėra juodaodžių? Nesijaudinkite, kainą nuleis jei ne dėl solidarumo, tai dėl to, kad aplankėte Nigeriją, ar kad geruoju prisimintumėte nigeriečius ir t.t. Tikrai bus sugalvota kokia nors subtili priežastis, nukreipta asmeniškumo link, kad tik prekeivis galėtų pateisinti nuolaidą.
Kiekvienas prekeivis stengsis atkreipti jūsų dėmesį šaukdamas „oyibo“, skleisdamas garsus, panašius į bučinį ar gyvatės šnypštimą. Lengviausia ignoruoti, kai esi automobilyje, tačiau turguje prekeiviai labai dažnai griebia už rankos. Prašymas ar liepimas „neliesti“ greičiausiai tik sukels norą jus paerzinti.
Taigi Nigerijoje būti baltaodžiu – iššūkis kiekvieną dieną, nes kiekvieną dieną bus tikrinama jūsų kantrybė bei budrumas.
***
* Laikas: GMT + 1 h (2 val. mažiau nei Lietuvoje).
* Tarptautinis Nigerijos kodas skambinti telefonu: 234
* Matų sistema: metrinė.
* Valstybinės šventės: Naujieji Metai – Sausio 1-oji; Muharamas (Islamo Naujieji Metai) – Sausio 20-oji; Gerasis penktadienis – pirmasis Balandžio penktadienis; Velykos – kilnojama data; Darbo diena – Gegužės 1-oji; Demokratijos diena – Gegužės 29-oji.; Ramadanas (pradžia/pabaiga) – kilnojama data; Nepriklausomybės diena – Spalio 1-oji; Kalėdos – Gruodžio 25 – 26 d.
* Lietuvos garbės konsulas Nigerijoje - Goodie Minaborae Ibru,
Penthouse Office suite, Federal Palace Hotel, Ahmadu Bello Way, Victoria Island,
P.M.B. 21595 Ikeja, Lagos State, Nigeria.
Elektroninis paštas: ikejahotel@micro.com.org
Nigerijos piniginis vienetas – naira.
Pinigus galima išsikeisti banke arba „juodojoje rinkoje“. Bankuose labai didelis biurokratizmas, kuris užima nemažai laiko, todėl daug patogiau keisti pinigus turguose esančiose kioskeliuose.
Už vieną eurą galima gauti nuo 160 iki 175 nairų, už vieną dolerį – nuo 110 iki 125 nairų. Taigi apytiksliai už vieną litą gautumėte 46–50 nairų. Kursas kinta priklausomai nuo rinkos svyravimų, taip pat nuo kupiūros dydžio (stambesnė kupiūra – didesnis kursas).
* Nigerijos plotas: 923,768.64 km2, iš jų - 910,770 km2 - sausumos.
* Pagrindinės upės: Nigeris (1,174.6 km) ir Benuja (796 km).
* Nigerija padalyta į 36 valstijas ir 1 sritį, kurios yra suskirstytos ir 6 geopolitines zonas:
pietų (SS – south south): Akwa – Ibom, Bayelsa, Cross River, Delta, Edo, Rivers;
pietryčių (SE – south east): Abia, Anambra, Ebonyi, Enugu, Imo;
pietvakarių (SW – south west): Ekiti, Lagos, Ogun, Ondo, Osun, Oyo;
šiaurės rytų (NE – north east): Adamawa, Bauchi, Borno, Gombe, Jigawa, Taraba, Yobe;
šiaurės vakarų (NW – north west): Kaduna, Kano, Katsina, Kebbi, Sokoto, Zamfara;
šiaurės centrinę (NC – north centre): Benue, Kogi, Kwara, Nassarawa, Niger, Plateau, Abuja (sritis).
* Tarptautiniai oro uostai: Lagoso „Murtala Muhammed Airport (Ikeja)“, Abudžoje - „Nnamdi Azikiwe Airport“, Kano „Aminu Kano International Airport“, Port – Harkurte - „Port – Harcourt International Airport“ (Riverso valstija).