Per pasaulį – su keliais litais kišenėje (nuotraukos)

2011 m. vasario 1 d. 21:30
Jurgita Noreikienė
Ar daug pasaulio galima pamatyti su keliais litais kišenėje? Pamišusiu keliautoju save vadinančio Mindaugo Poškos patirtis rodo, kad aistra keliauti ir pamatyti pasaulį yra kur kas svarbesnis veiksnys, nei pinigai.
Daugiau nuotraukų (1)
26 metų lietuvis jau septynerius metus bastosi po pasaulį ir yra padėjęs pliusiukus prie dvidešimties pasaulio šalių pavadinimų. Jo kojos lietė Danijos, Lenkijos, Slovakijos, Vokietijos, Olandijos, Anglijos, Austrijos, Australijos, Tailando, Pietų Korėjos, Japonijos, Turkijos, Jordanijos, Sirijos, Izraelio, Egipto ir kitų šalių žemę.
Šiuo metu M.Poška dviračiu keliauja po Naująją Zelandiją. Ambicinguose lietuvio planuose – visas pasaulis. Iki sulauks 50–60 metų – tokį amžių M.Poška įvardija kaip tinkamą „susitupėjimui“ – dar yra gražaus laiko.
Pirmoji šalis, kurią aplankė lietuvis, buvo Anglija. 18 metų sulaukęs ir profesinėje mokykloje vidaus apdailininko specialybę įgijęs vaikinas išvažiavo aplankyti savo mamos, kuri Londone gyvena jau 15 metų. Minčių apie keliones po visą pasaulį tuomet dar nekilo. „Vykau ten daugiau su mama pabendrauti, susidraugauti, taip pat pasimokyti anglų kalbos. Padirbėti irgi“, – neslėpė M.Poška.
Pragyvenęs Anglijoje 2 metus ir 4 mėnesius, Londono gatvėse jis nesunkiai išmoko anglų kalbą ir sutiko daugybę įdomių žmonių, kurie, ko gero, ir įkvėpė norą neužsisėdėti vienoje vietoje. Tad vaikinas pakėlė sparnus ir išvyko į Egiptą.
Praleidęs jame dvi savaites, autostopu per Jordaniją ir Siriją per keturias savaites pasiekė Turkiją. Būtų norėjęs per Iraką ir Pakistaną nusigauti iki Indijos, kuri jį visada traukė, bet turkų pasienietis, nužvelgęs vaikiną ilgais šviesiais plaukais, įspėjo verčiau nekeliauti. „Sako, viza kainuos 150 dolerių, bet po 2–3 valandų tave gali kas nors nušauti. Geriau atvyk, kai viskas pasibaigs“, – prisiminė M.Poška.
Teko tuo pačiu keliu sukti atgal, tik šį kartą prieš grįždamas į Egiptą M.Poška užsuko į Izraelį. Kad pabuvojus šioje šalyje kils problemų grįžus į Egiptą, keliautojas neįtarė. Užtat išsipildė sena jo svajonė – paragauti kalėjimo duonos. Žinoma, tik ne už kokį nors rimtą nusikaltimą – būtent taip ir nutiko.
„Patekau į Egipto kalėjimą keturiems mėnesiams, – prisiminė M.Poška. – Turėjau vizą mėnesiui ir grįžęs iš Izraelio norėjau ją prasitęsti. Tačiau jie pamatė Izraelio antspaudus pase ir nepratęsė. Šiaip ar taip Egipte turėjau gerą darbą, tad pasilikau, kol neareštavo.“
Egipto kalėjimas, pasak lietuvio, nebuvo toks baisus, kokie rodomi filmuose. Vietoj gangsterių teko bendrauti su pagyvenusio amžiaus vyriškiais, sėdinčiais tarptautiniame kalėjimo bloke jau ne pirmą dešimtį metų. „Daugiausia tai buvo narkotikų prekeiviai, iš Indijos per Kairą veždavę kvaišalus į Europą“, – pasakojo M.Poška.
Kaliniams kasdien duodavo maisto produktų, iš kurių jie patys turėdavo gamintis maistą: ryžių, daržovių, kiaušinių, sūrio, aliejaus, duonos, mėsos. Kalėjimo duona neretai būdavo geresnė už tą, kurią keliautojas valgydavo laisvėje, bet buvo baisiai nuobodu. Po keturių mėnesių jį deportavo į Lietuvą. Tačiau klajonės po pasaulį tuo nesibaigė.
M.Poška šalyse, kurias aplanko, paprastai pabūna ilgiau, nei eilinis turistas. Jis ne tik keliauja po šalį, susipažįsta su gamtos bei architektūros paminklais, kultūra, bet ir stengiasi susirasti kokį nors darbą.
Dažniausiai tai būna nelegalus darbas, tačiau užmokesčio pakanka savo kelionių išlaidoms padengti. Kai jau būna visai striuka, paremia tėvai – pinigų atsiunčia Anglijoje gyvenanti motina arba Danijoje šiuo metu dirbantis tėvas.
Brangiausiai atsieina, žinoma, lėktuvo bilietai. Tačiau kur tik įmanoma, lietuvis stengiasi važiuoti autostopu, net ir važiuodamas iš vienos šalies į kitą. Gyvenant palapinėje iš esmės kainuoja tik maistas ir rūkalai.
Atvykęs į naują šalį, kurioje nieko nepažįsta ir niekas nelaukia, išlipęs oro uoste lietuvis pirmiausia užeina į bet kurį privatų namą ir paprašo šeimininkų leisti pasidėti savo krepšį. „Niekada žmogus man nėra pasakęs, kad negalima“, – džiaugėsi keliautojas. Palikęs krepšį, eina pasivaikščioti po miestą, susipažįsta su žmonėmis – nuo to viskas ir prasideda.
Kartais darbą pavyksta susirasti net tą pačią dieną, o kartais paieškos užtrunka ilgiau. Ilgiausiai darbo ieškoti teko anaiptol ne skurdžiausioje iš aplankytų šalių – Naujojoje Zelandijoje. Ištisus du mėnesius lietuvis neturėjo pragyvenimo šaltinio.
Dirbti M.Poškai teko patį įvairiausią darbą. Ir pagal specialybę – vidaus apdailininku, ir kitokį. Kavinės ir restoranai, gamyklos ir automobilių plovyklos, statybos ir fermos... Egipte M.Poška buvo padaręs bene didžiausią „karjerą“ – dirbo pardavimų vadybininku turizmo agentūroje. „Buvau vienas iš geriausių pardavimų vadybininkų toje agentūroje, nes mokėjau keturias kalbas – lietuvių, lenkų, anglų ir rusų“, – džiaugėsi lietuvis.
Kad ir trumpai gyvendamas kurioje nors šalyje jis stengiasi bent šiek tiek įsisavinti ir vietinę kalbą. Per keliones lietuvis atrado, kad yra gabus kalboms. Be jokių vadovėlių, vien bendraudamas su žmonėmis jis išmoksta skaičių pavadinimus ir bent jau pačias bendriausias frazes – paklausti, kaip sekasi, pasisveikinti.
Nors M.Poška sakosi esantis taikus žmogus, dėl kultūrinių skirtumų yra tekę patirti ir nesusipratimų. „Jeigu prieš egiptietį sukriuksėsi kaip kiaulė, jis labai supyks, gali su tavimi net susimušti, – pasakojo lietuvis. – Vieną kartą man teko patirti tokį konfliktą. Žmogelis tiesiog užsiliepsnojo. Nežinau, ką jiems tai reiškia. Gal kiaulės kriuksėjimas egiptiečius taip žeidžia dėl to, kad jie patys gyvena kaip kiaulės, visur šiukšlina.“
Iš visų dvidešimties aplankytų šalių su didžiausiu susižavėjimu lietuvis vis dėlto mini Egiptą. Jo šiltą klimatą ir žvaigždėtą dangų dykumoje, 5–10 km už piramidžių. „Taip viskas atrodo ryšku, taip arti, kad gali net paliesti. Naktį giliai dykumoje dangus atrodo fantastiškai“, – pasakojo M.Poška. Jį sužavėjo ir Tailandas, ir Pietų Korėja, ir Australijos Auksinio kranto paplūdimys į pietus nuo Brisbano.
O Naujoji Zelandija lietuviui, jeigu ne kalnai, šiek tiek primena Lietuvą: miškai, ežerai, upės. M.Poška sako, kad šioje šalyje sutiktos Kalėdos yra vienos ryškiausių jo gyvenime. „Kalėdas teko sutikti palapinėje ant jūros kranto su pora šimtų ruonių, – pasakojo keliautojas. – Iš pradžių jie žiūrėjo į mane, po to liovėsi kreipti dėmesį. Aš nekliudau jiems, jie nekliudo man. Jūros krantas, saulėtekis ryte – labai romantiškai sutikau Kalėdas.“
Pietų Korėjoje keliautojas praleido 8 mėnesius, bet čia dirbti neprisiėjo. Lietuvį pakvietė jo tautietis budistų vienuolis Bo Haeng Sunimas, arba kitaip – Kęstutis Marčiulynas.
Lankantis įvairiose šalyse M.Poškai tekdavo susidurti su įvairiomis religijomis. Ir judaizmo, ir islamo pamokymai jam atrodo teisingi. Bet budizmas lietuvį sužavėjo labiausiai.
„Dzenbudizmas iš pradžių yra daugiau susipažinimas su savimi. Mokoma, kaip kontroliuoti savo mintis, emocijas, o paskui jau galima keliauti toliau“, – pasakojo M.Poška, tikintis, kad galbūt kitame gyvenime taps budistų vienuoliu. Šiame jam norisi dar pamatyti pasaulio.
Išsimaudyti, išsiskalbti lietuvis apsistoja vadinamuosiuose „backpackeriuose“, savarankiškai ir pigiai keliaujančių keliautojų moteliuose. Bet dėl higienos sąlygų, specifinių Azijos šalims būdingų susirgimų keliautojui problemų niekada nekyla, nors jis nesirūpina nei skiepais, nei kitokia profilaktika. Tik pas odontologą apsilanko, jeigu skylė dantyje atsiranda. Pasak M.Poškos, visos jo ligos kaip tik ir baigėsi, kai išvažiavo iš Lietuvos.
Tiesa, iš pradžių, tik atvykus į naują šalį, organizmas nenori pripažinti vietinės virtuvės. Ko nors užvalgęs lietuvis pajunta apsinuodijimo požymius ir kitą dieną praserga, bet vėliau viskas susitvarko, ir jis gali valgyti tą patį maistą.
Lietuviškos virtuvės M.Poška sako nepasiilgstantis, nes ji visada su juo. „Pats esu neblogas virėjas – bet kada galiu pasigaminti ir bulvių plokštainį, ir cepelinų. Tad lietuviškas maistas visada su manimi.
Pietų Korėjoje, budistų vienuolyne teko daryti ir kugelį, ir šaltibarščius – daug įvairaus lietuviško maisto. Budistų vienuoliams lietuviški patiekalai labai patiko, ypač šaltibarščiai. Aišku, lietuvis Bo Haeng Sunimas juos įvertino labiausiai. Turbūt pasiilgęs per daugiau kaip 10 metų“, – pasakojo keliautojas.
Kaip vertingiausią per keliones išmoktą pamoką pamišęs keliautojas įvardija gyvenimą šia akimirka. „Svarbiausia – išmokti mėgautis bet kuo, ką turi dabar. Nesvarbu, kas tai – gabaliukas duonos ar puodelis arbatos. Reikia mėgautis, o ne galvoti apie kažką, ką galėtum turėti. Gyvenimo neplanuoju toli į ateitį. Iš planų pasimokiau. Daug priplanuosi – niekas neišsipildys. Planuoju tik nedaug – gal ten nuvažiuosiu, o gal ten, susirasiu darbą, o kas bus toliau – pažiūrėsim. Aš niekur neskubu“, – sakė M.Poška.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.