Žygeivių kelionė Krokuvos link kasdien – vis sunkesnė. Savaitgalį į priekį pavyko pasistūmėti gerokai per 150 kilometrų.
Naujas dienos rekordas buvo pasiektas šeštadienį, kai raiteliai nujojo net 85 kilometrus. Žygiuoti sparčiau verčia tirpte tirptančios dienos ir nieko gero nežadančios sinoptikų prognozės.
Po penktadienį Lenkiją nusiaubusios vėtros prognozuota, jog savaitgalis bus vėsesnis, o karščiai sugrįš tik pirmadienį.
Deja, karštoka buvo jau šeštadienį, o sekmadienį raiteliams prakaitas žliaugte žliaugė – termometras jau rodė 27 laipsnius.
Žinia, kad pirmadienį oras dar labiau gali įkaisti, žygeivius privertė koreguoti planą – kasdien išjojama bus dar anksčiau.
Šeštadienį ties Denblinu žengėme simbolinį žingsnį – persikėlėme per Vyslos upę. Antrąkart per šią upę teks keltis jau Krokuvoje – į Vavelio rūmus kito kelio nėra.
Kozenicės miestą žygeiviai nutarė aplenkti, nes taip išvengta daugiau kaip 10 papildomų kilometrų. Šis miestas su turtinga istorija vis dėlto buvo aplankytas, bet jį pasiekė tik raitelius lydintis ekipažas.
Kozenicės karališkųjų rūmų, kuriuose gimė Žygimantas Senasis, ansamblis pribloškė didybe. Viskas – pedantiškai sutvarkyta, nė vienos šiukšlės.
Ten tuo pat metu lankėsi ir jaunavedžių pora – įsiamžino pirmas bendro gyvenimo akimirkas.
Lenkijos teritorija nužygiavome didžiulį atstumą, bet dar neradome žvyrkelio. Tai – prasta žinia žirgams, nes risnojimas asfaltu labai vargina jų kojas. Karščiu alsuojanti asfalto danga tikras vargas ir raiteliams.
„Žemaitukai mane nesiliauja stebinti, nes kitos veislės žirgams po vienos tokios žygio dienos neabejotinai pakirstų kojas. Apžiūriu kiekvieną kas vakarą – visi sveiki“, - sakė gydytoja Lina Petrylienė.
Pati didžiausia blogybė – Lenkijoje praktiškai nėra šalikelių. Todėl žygeivių žirgams tenka kęsti visiškai greta su didžiuliu triukšmu skriejančius vilkikus.
Šeštadienį aplankėme ir Radomą – dar vieną Lenkijos didmiestį. Raiteliai į jį irgi neužsuko, nors ir kvietė savivaldybės atstovai.
Svetingieji lenkai mus vis dėlto susirado Radome ir parašė perduoti žygeiviams po maišelį suvenyrų. „Sėkmės“, - linkėjo savivaldybės atstovų pora, apie žygį sužinojusi iš televizijos reportažo.
Stovyklą įsirengėme Jedlnia Letnisko miestelio pakraštyje, prie įspūdingo tvenkinio. Tinkamą vietą stovyklavietei parodė vietinės savivaldos atstovai. Į juos dabar kreipiamės kasdien, ir nusivilti neteko.
Tą patį vakarą sulaukėme ir svečių poros – automobiliu mus pasivijo iki Baltarusijos sienos lydėję vilniečiai Rūta ir Kęstutis. Jie mus planavo pasitikti už Bresto, bet norus teko koreguoti – negavo laiku atostogų.
Sekmadienį popiet žygeiviai įjojo į Ilžą – seną Lenkijos miestą, priklausiusį ne valdovams, bet Krokuvos vyskupams.
Šiame mieste žygeiviai gavo progą karališkai pailsėti: sustojo papietauti prie užtvankos. Atskubėjęs žemės sklypo prie tvenkinio šeimininkas mus sutiko svetingai: „Galite likti čia ir nakvoti. Riškite žirgus, ilsėkitės, jei ko reikės – ateikite pas mane į namus“.
Kitas ratuotas ekipažas tuo metu jau skubėjo Bostowo link – nutarta čia ieškotis vietos nakvynei.
Pagalbos ranką vėl ištiesė savivaldos atstovai: surado mus įsileisti sutinkančią šeimą. Lenkų svetingumas ir geranoriškumas jau seniai pranoko lūkesčius.
Lėkdami į stovyklavietę išvydome lietuvio akiai neįprastų vaizdų – greta per mišką nusidriekusio plento stoviniuojančių prostitučių.
Seniausios profesijos atstovės nebuvo sužavėtos noro jas nufotografuoti – dangstėsi veidą, bet nusisukusios rodė iš po trumpučio sijonėlio lendančius sėdmenis.
„Jei tokią atvežtum prie ežero, vanduo imtų trauktis“, - pakelės merginų grožį poetiškai apibūdino operatorius Adomas Strazdas.
Dienoraščio pabaigai – naujienos apie Alšį. Jo gerbėjus galiu nuraminti – garsiausias Lietuvos šuo gyvas ir sveikas. Bėgti su raiteliais jam nebeleidžiama, todėl kasdien tenka tenkintis automobilio keleivio vaidmuo.
Kantriai visą dieną Antano Narmonto pralaukęs Alšis vakarais pirmiausia skuodžia pasisveikinti su šeimininku ir jo eržilu Kaktusu. Pastarajam bičiuliui Alšis dažniausiai lyžteli nosį.
Iš istorijos šaltinių
Ilža
Ilžos istorija siekia XII a. pradžią. Jau tuomet ši vietovė priklausė Krokuvos vyskupams. Saugantis nuo totorių antpuolių XIII a. pradžioje pastatyta gynybinė pilis.
Ją iš akmens apie 1340 m. permūrijo vyskupas Janas Grotas, o apie 1560 m. pilį į renesansinius Vyskupų rūmus pertvarkė Krokuvos vyskupas Filypas Padniewskis.
Vyskupams priklausė ir greta pilies besikurianti Ilžos gyvenvietė. XIV a. Jogaila jai suteikė Magdeburgo miesto teises, vėliau patvirtintas kitų Lenkijos karalių. Sparčiai miesto plėtrai įtakos turėjo per jį ėję svarbūs prekybiniai keliai į Vyslos uostus ir Gdanską. XV a. Ilža išgarsėjo keramikos dirbinių gamyba, mieste buvo įkurtas puodžių cechas.
XVII a. pr. vietos pirkliai į Krokuvą pristatinėjo didžiulius kiekius puodelių. Porceliano gamybos tradicijos mieste atnaujintos XIX a. pr.
Į Ilžą vyskupų kvietimu atvykdavo Lenkijos karaliai bei Lietuvos didieji kunigaikščiai. Mažiausiai 5 kartus čia lankėsi ir karalius Jogaila. 1511 ir 1526 m. čia buvo užsukęs Žygimantas Senasis.
* * *
Barbora Radvilaitė Ilžoje turėjo lankytis iškart išvykusi iš Radomo 1548 m. spalio 15 d. Tikėtina, kad ją paviešėti pilyje pakvietė palankiai karališkų vedybų požiūriu nusiteikęs Krokuvos vyskupas Samuelis Maciejowskis, gynęs santuokos sakramento svarbą ir Piotrkovo seimo – karališkų vedybų teismo metu. Juolab, kad prieš tai karališkoji pora viešėjo vyskupo Sandomiežo rezidencijoje.
1551 m. Žygimantas Augustas ir gausi Lenkijos dvaro palyda Barboros Radvilaitės palaikus į Ilžos pilį atlydėjo gegužės 31 d. Po nakvynės Ilžoje pirmadienį procesija iškeliavo į Radomą.
Kozenicė
Dabar šiame miestelyje gyvena apie 18 000 gyventojų. Jame ypač puoselėjamos sporto ir turizmo tradicijos. Miestelio pavadinimas kilęs nuo istorinio asmens Kozino. Vietovė šaltiniuose paminėta 1206 m., kai su kaimyniniais kaimais buvo perduota Plocko norbertiniečių vienuolynui.
Lenkijos karalius Jogaila 1429 m. išmainė Kozenicės valdą su vienuolynu. Ji tapo viena labiausiai mėgtų valdovo medžioklės vietų - čia Jogaila lankėsi per 10 kartų. Tikėtina, kad jis ir pastatė pirmąjį Kozenicės dvarą.
1467 m. Kozenicės dvare gimė Jogailos anūkas – būsimas valdovas Žygimantas Senasis. Šis įvykis buvo įamžintas mūrine kolona, pastatyta apie 1517 m., restauruota 1702 m. Vienoje iš ant jos pritvirtintų lentelių yra Plocko vyskupo Andrzejaus Krzyckio eilės, šlovinančios šį įvykį.
1549 m. Žygimantas Augustas suteikė privilegiją Rusios vaivadai Piotrui Firlėjui įkurti miestą dalyje Kozenicės žemių. Tada ir prasidėjo Kozenicės augimas: 1564 m. duomenimis, čia buvo jau 177 namai, arba arti 1000 gyventojų.
Plėtrai padėjo dažnas per Kozenicę keliaujančių valdovų ir jų dvarų apsilankymas. Svitai reikėjo įvairių paslaugų, todėl XVII a. pr. mieste, kaip niekur kitur būta nemažai amatininkų – 20 siuvėjų, 7 batsiuviai, 6 smalininkai, 4 račiai, 4 kepėjai, 3 staliai, kalvis.
Dvarui išlaikyti 1590 m. išskirta ekonomija, kuriai priklausė Kozenicė su 12 kaimyninių kaimų. Miesto neaplenkė visos XVII-XVIII a. šalį užgriuvusios negandos: jis nukentėjo nuo gaisrų, choleros ir maro epidemijų, karo su Švedija ir Šiaurės karo.
1709 m. miestelyje buvo likę vos 49 namai, pusę gyventojų sudarė žydai. Miesto raidai nemažai nusipelnė paskutinysis šalies valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis. Jis ėmėsi atstatyti nuniokotą miestą, užbaigė statyti Kozenicės rūmus.
* * *
Kozenicėje Barbora Radvilaitė lankėsi kelis kartus. Pirmąsyk ji čia viešėjo 1548 m. rugsėjį, kai keliavo į Radomą susitikti su Žygimantu Augustu. Radome karališkoji pora apsistojo beveik mėnesiui. Iš šio miesto jie keliaudavo pamedžioti į Kozenicės girią, neaplenkdavo ir Jogailaičių senųjų dvarų – Jedlnios ir Kozenicės.
* * *
1551 m. birželio 3 d. Kozenicės dvarą pasiekė gedulinga Barboros Radvilaitės laidotuvių procesija. Čia, Jogailaičių kelyje esančiame dvare, buvo iš anksto numatyta nakvynė. Kaip ir kitur, laidotuvių palyda buvo sutikta vietos dvasininkų, atliktos gedulingos apeigos.
Pernakvojusiam karaliui dar teko spręsti ir Kozenicės miestiečių bei apylinkių gyventojų skundus. Žmonės skundė Radomo seniūną P.Firlėjų dėl neteisingai didinamo lažo, žemių skirstymo, kitų dalykų.
Žygimantas Augustas tik iš dalies patenkino net ir teisėtus skundus. Mat P.Firlėjus buvo tas retas Lenkijos didikas, kuris išsyk pripažino valdovo santuoką, pasitiko iš Lietuvos keliaujančią Barborą, o vėliau priėmė karališką porą Radomo pilyje. Aišku, svarbiausia, kad jis parėmė karalių 1548 m. Seime.
Žygimantas Augustas šiame mieste išlaikė tradicija tapusį įprotį rašyti laiškus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pataurininkiui Mikalojui Radvilai Rudajam. Į Vilnių laiškai buvo išsiunčiami iš beveik kiekvienos vietovės, kuria ėjo laidotuvių palyda.
Laiške iš Kozenicės valdovas aptarė svainio užtariamųjų paskyrimus, patalpų Vilniaus Žemutinėje pilyje apgyvendinimą. Tą pačią birželio 4 d. laidotuvių procesija persikėlė per Vyslą.
Vėliau Žygimantas Augustas retai užsukdavo į Kozenicę. Viena jo viešnagių buvo 1552 m. sausį. Kaip iš Radomo pasiųstame laiške Vilniaus vaivadą Mikalojų Radvilą Juodąjį informavo valdovas, vykstant iš Kozenicės į medžioklę, kelyje jo tykojo norinti su sūnumi susitaikyti karalienė Bona.
Anot Augusto, atvažiavo ji vokišku vežimu. Jį pagamino Varšuvoje, nusižiūrėję nuo Lietuvos didiko Stanislovo Kęsgailos vežimo. Šis savąjį vežimą per Varšuvą parsivežė iš Vokietijos.
Susitikę sūnus su motina kalbėjo tik apie tą vežimą. Kalba nesimezgė, todėl jie netrukus išsiskyrė.
* * *
Stare Zadybie
Tai – nedidelis, per 500 gyventojų turintis Lenkijos kaimas Liublino vaivadijoje. Jis pradėtas minėti istoriniuose šaltiniuose XIV a. pr.
Zadybie kaimas XVI a. priklausė karališkosioms seniūnijoms, svarbiam grūdų auginimo eksportui regionui. Javai iš čia plukdyti garsiuoju Vyslos upės keliu į Gdanską, o iš jo – jūra į Vakarų Europą.
Į šią vietovę per savo keliones dažnai užsukdavo Žygimantas Senasis – čia jis viešėjo bent šešis kartus.
XVI a. viduryje Zadybie buvo nedidelis kaimelis. Įdomu, jog tokio paties pavadinimo kaimelis tuomet buvo ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – Uždubis (Zadybie).
Kaimelio centre išlikęs XIX a. neorenesansinis itališkos vilos stiliaus su parko liekanomis dvaro pastatų kompleksas. Dvaras restauruotas 1960 m., jame veikia mokykla, išlikę degtinės varyklos ir sandėlio pastatai.
Taip pat yra paminklas už Lenkijos išvadavimą 1944 m. kovojusiems lenkų lakūnams. Mat prie kaimo veikė svarbus pafrontės aerodromas. (Prie šio monumento mes Ir praleidome penktadienio naktį. Žr. Nuotraukas. – Aut. past.).
Jogailaičių kelyje Zadybie buvo pusiaukelėje tarp Kozienicės ir Lukovo.
* * *
1551 m. birželio 5 d. Barboros Radvilaitės laidotuvių procesija po dienos kelio pasiekė Zadybie. Tuomet tai neabejotinai buvo karališkoji valda, nes čia apsistota nakvynei.
Neabejojama, kad šioje vietovėje būta bažnyčios – griežtai laikytasi nuostatos sustoti visose laidotuvių trasos vietovėse, kur tik buvo maldos namai. Birželio 6-ąją Žygimantas Augustas ir visa gedulinga palyda išvyko į Lukovą.