Naktiniai nuotykiai Turkijos uoste - kurorte: klastingas gidas, marihuana už 50 lirų ir naktinė malda (nuotraukos)
2011 m. rugsėjo 13 d. 22:00
Dovydas Pancerovas
Tufanas palinkęs prie mūsų stalelio žaismingai ruošė turkišką kaljaną, tačiau išgirdęs mano klausimą net krūptelėjo. Nors jis dirba naktinio klubo padavėju pačioje turistų užgultos Alanijos šerdyje, tačiau suprantu, kad tokių pageidavimų išgirsta retai. „Tu nori marihuanos?“, - įsmeigęs į mane rudas akis pasitikslina barzdotasis turkas. Linkteliu galva, o jis staigiai dingsta naktiniame stalelių šurmulyje. Po valandėles Tufanas grįžta su popieriaus skiautele, kurioje užrašytas vardas, turkiškas mobiliojo telefono numeris ir adresas.
Mano kvailas pokštas, paklausus ar kartais turkai į kaljaną neberia marihuanos, virto improvizuotu nuotykiu turkų mieste.
Miesto centre – ir girta naktis, ir turtinga istorija
Pasileidome mirgančiomis ir triukšmingomis Alanijos gatvėmis. Paėjėti reikėjo visai ne daug. Didelis naktinis klubas, į kurį mus pasiuntė Tufanas, bumbsėjo veidu į senąjį Alanijos uostą.
Kuklius pramoginius katerius ir puošnius kruizinius laivus talpinantis uostas buvo pastatytas dar 137 metais prieš Kristų. Vėliau jį perstatė vienas svarbiausių Alanijos puoselėtojų, turkų seldžiukų sultonas Aladinas Keikubadui.
Miestą jis užvaldė 1221 metais. Tada su savo kariais Aladinas čia pradėjo statybas, kurios pavertė Alanijos uostą svarbiu Viduržemio jūros strateginiu tašku. Ant milžiniškų jūros uolų jis įkūrė tvirtovę, apjuosė miestą 8 km gynybine siena, pastatė 140 bokštų ir apie 400 vandens cisternų. Aladinas įrengė ginklų bei šaudmenų arsenalą ir laivų statyklą - tai didžiulis statinys jūroje, kurį sudaro penkios sujungtos arkinės galerijos. Jis buvo skirta to meto didelių karo laivų statyboms.
Nors Alaniją smarkiai nuniokojo Pirmojo pasaulinio karo mūšiai, beveik visi Aladino statiniai išlikę iki šių dienų.
Dabar Alanijoje gyvena 245 tūkst. žmonių. Čia prasideda ir baigiasi girti naktiniai turistų nuotykiai. Uoste atsiskleidžia vieno iš lankomiausių Viduržemio jūros pakrantėje miestų žavesys – turtinga istorija ir smarkus naktinis gyvenimas. Niekuo nenusileidžiantis Vakarų Europos didmiesčiams.
Barmeno pažadas
Prie įėjimo į naktinį klubą mus pasitinka drūti, bet linksmi apsauginiai. Svečių atranka čia priešinga nei Lietuvoje – jei nori patekti į populiarią pasilinksminimo vietą, negali dėvėti už 10 lirų pirktų „Armani“ ar „Gucci“ klastočių. Tokia apranga išduoda, kad esi nemokus poilsiautojas. Turkijos ekonomika yra 16-ta pagal dydį pasaulyje, tad ji laikoma sėkmės pavyzdžiu kitoms musulmonų valstybėms. Tačiau milžiniška klastočių rinka rodo, kad europiškumas čia savotiškas.
Prieiname prie ilgo baro, už kurio pagal prancūzo Davido Guettos dainos melodiją sukasi penketas stileivų barmenų.
Arčiausiai mūsų esančiam barmenui ištariu vardą “Asamatas”, kuris užrašytas Tufano lapelyje. „O! Tai aš! Sėskite mano, bičiuliai“, - linksmai sušunka barmenas ir nedelsdamas maišo mums kokteilį. „Aš pažįstu draugus iš pirmo žvilgsnio, šitas kokteilis – specialiai jums“, - mano draugei mirkteli turkas. Nors turkiškas vylius gali suerzinti niaurius vyrus iš Lietuvos ar Rusijos, tačiau jis čia savaime suprantamas. Patys turkai nuolat guodėsi, kad gamta jiems dovanojo nuostabų kraštovaizdį, bet nuskriaudė jų moteris.
Lūpų kampučiais paragauju gaivinančio kokteilio. Lyg maloni vakarinė vėsa prie tingiosios Viduržemio jūros. Lyg nuotykis.
Asamatui išdėstau reikalą, dėl kurio mes atėjome. Jis nusišypso ir ištaria: „Paskambink man po keletos valandų.“
Pagarba tikėjimui - išjungta klubų muzika
Išėję iš naktinio klubo nusprendėme tas kelias valandas pasivaikščioti Alanijos senamiesčio papėdėje. Laikrodis rodė 15 minučių po vidurnakčio, suskambo muedzino kvietimas maldai. Visame mieste, kuris įsikūręs tarp debesis glostančių Tauro kalnų ir jūros uolų. Vienoje Alanijos mečečių vyksta pamaldos, kurios transliuojamos ir kitose mečetėse. Kasdien Koraną skaito vis kitos mečetės mula.
Turkijos gūdumose maldą musulmonai pasitinka klūpėdami. Tačiau Alanijoje besimeldžiančių nematyti. Tik naktiniuose klubuose ir baruose nutilusi muzika išduoda pagarbą tikėjimui, kurį išpažįsta 99 proc. Turkijos gyventojų.
Mieste be nusikaltimų – pasala
Užkopėme į Raudonąjį bokštą – dar vieną Aladino statinį. Raudonplytis gynybinis bokštas kažkuo primena Gedimino pilį ir yra laikomas Alanijos simboliu. Jis turėjo ginti Alanijos laivų statyklą nuo priešų laivų ir siaučiančių piratų.
Raudonuoju bokštu galima pakilti į gynybinę sieną, kuri yra apjuosusi visą Alanijos senamiestį ir tęsiasi apie 6 kilometrus. Tačiau mes užlipome tik tiek, kad pamatytume jūrą ir uoste šėlstančius poilsiautojus.
„Labas, mano draugai, gal jums padėti padaryti gerą nuotrauką?“, - staiga išgąsdina netikėtai iš už nugaros prislinkęs balsas laužyta anglų kalba. Prieš mus stovi suvargęs vidutinio amžiaus vyriokas. Jis įsmeigia akis į mane, pamojuoja pirštu ir lipa gynybine siena. Vyras neatrodo kaip muziejaus darbuotojas ar gidas – jis apskuręs ir purvinas.
„Gal padaryk nuotrauką?“, - parodo atsivėrusį nuostabų kraštovaizdį. Aš paspaudžiu fotoaparato užraktą, o keistuolis nelaukdamas pradeda leistis į apačią ir jau rodo kitą nuotraukai tinkančią panoramą. Nenoriu pasirodyti nemandagus, tad pasinaudoju jo pasiūlymu. Tada turkas vėl leidžiasi į apačią. Vėl rodo naują panoramą. Randa ir ketvirtą, ir penktą vietą geram kadrui.
Staiga vyras pasuka link remontuojamos sienos atkarpos. Mikliai mediniu rąstu perbėga nuo gynybinės sienos prie tolėliau esančios sienos su šaudymo angomis. Tada atsisuka lyg sakydamas: „Tai visai paprasta, pabandyk“. Pagautas smalsumo ir aš pasileidžiu rąstu.
Atsidūręs ant sienos su šaudymo angomis, buvau atkirstas nuo tako, kuriuo atėjome. Likau vienas su nepažįstamuoju. Pro šaudymo angas atsivėrė nuostabus Alanijos įlankos vaizdas. Už nugaros mįslingai ošė vaismedžiai.
„Pažvelk čia“, - vedlys parodo man dar vieną šaudymo angą. Ji yra dar žemiau – bokšto rūsyje, tamsoje. Ir tada aš viską supratau. Už susijaudinusio ir prakaituoto turko pamačiau laukiančias akis. Bokšto rūsyje, į kurį mane viliojo nepažįstamasis, laukė gal trys žmogystos. Atsisukau į draugę ir pamačiau, kad ją kalbina iš nežinia kur išdygę du vietiniai. Persimečiau fotoaparatą per petį ir šuoliais perbėgau rąstą. Išgirdau „gido“ raginimus grįžti.
Vos atsidūriau greta savo draugės, ją kalbinę arabai mandagiai pasisveikino ir nuėjo. Nuotykis baigėsi.
Turkai išdidžiai skelbia, kad islamo nuostatų yra griežtai laikomasi, tad visi dar dabar prisimena neva paskutinę vagystę Alanijoje prieš keletą metų. Atrodo, kad ši statistika turkiškai pagražinta. Neatrodė, kad mūsų sutiktas „gidas“ laikytųsi ir kitos Korano nuostatos - praustis 5 kartus per dieną.
Marihuana už 90 litų
Nors bandėme paskambinti barmenui Asamatui, tačiau pasinaudoti sudėtingu turkišku taksofonu nepavyko. Grįžome į naktinį klubą.
Barmenas mus pasitiko mielaširdinga šypsena. Vėl neatsiklausęs sumaišė kokteilį ir globėjiškai liepė išgerti. Paskui palinko prie manęs ir pašnibždomis tarė: „Kiek tau reikia?“. Nežinojau kokiais vienetais matuojama marihuana, tad suvapėjau, kad nedaug. „Duosiu tau dešimt parūkymų už 200 lirų“, - su vos girdima dvejone sušnibždėjo barmenas. Supratau, kad mane suka apie pirštą. Be to, nebuvau pasirengęs tiek mokėti tik dėl žurnalistinio eksperimento. Apsimečiau nuliūdusiu ir turinčiu pasiūlymo atsisakyti.
Derybos – šventas reikalas Turkijoje. Jos svarbi bendravimo dalis. Tai ne tik smagus žaidimas, kuriame dažniausiai pergales skina turkai. Kartu tai ir pagarba bei dėmesys turko prekėms bei jo veiklai. Nesiderėdamas ar bandydamas staigiai kainą sumažinti labai daug, gali ne juokais įsiutinti.
Barmenas išsitraukia skaičiavimo mašinėlę. Vaidina, kad skaičiuoja. „Tai geriausia kaina. Alanijoje pigiau negausi. Be to, čia labai sudėtinga gauti tokių dalykų“, - rodydamas skaičių
120 kalba barmenas. Purtau galvą.
Pagaliau priėjome svarbiausio derybų klausimo: „Tai kiek tu nori mokėti?“. Atsakiau jam, kad galiu duoti 50 lirų ir užsisakyti dar vieną gėrimą. Jis nusišypso ir ištaria: „Eime“.
Pasileidome pro naktinio klubo tarnybinį išėjimą. Išlindome į gatvelę, kuriai nugaras buvo atsukę visi barai. Burzgė ir varvėjo kondicionieriai, dvokė iš baro virtuvės išmesta žuvis. Asamatas šmurkštelėjo pro naktinio klubo tarnybines duris. Patekome į akliną tamsą.
Pajutau, kad barmenas šuoliuoja stačiai laiptais, tad koja pradėjau jų ieškoti. Po truputį užkopiau ir atsidūriau erdvioje patalpoje su turkiškos architektūros langais. Aplink mėtėsi suklastoti futbolininkų marškinėliai, dar neišpakuotas kaljanas, taurės, laikraščiai, buteliai su alkoholiu. Nors baldų nebuvo, tačiau sienų ornamentai ir kilimai priminė, kad esu svečiuose pas musulmonus.
Tamsoje Asamatas paėmė mano ranką ir įspraudė į ją laikraščio gumulą. Paskubomis atidaviau jam 50 lirų.
Eksperimentas pavyko, nuotykis baigėsi.
Narkotikai – „turkų tėvo“ šiukšlinėje
Eidami niekada nenurimstančiu Atatiurko bulvaru, išvyniojome Asamato prekę. Turkiškame laikraštyje, sporto puslapyje, buvo suvyniota gal 10-15 gramų narkotikų.
Ką su jais daryti? Atiduoti vietos jaunimui, elgetoms? Bet Turkijoje ir lengvieji narkotikai yra uždrausti, tad gali užsitraukti viską stebinčių policijos pareigūnų nemalonę. Nufotografavome laimikį ir išmetėme į vieną Atatiurko bulvaro šiukšlių dėžių.
Mustafa Kemalis Atatiurkas buvo moderniosios Turkijos kūrėjas ir pirmasis prezidentas. „Turkijos tėvu“ vadinamas politikas 1922 metais, praėjus lygiai 700 metų po Aladino valdymo Alanijoje, ėmėsi modernizuoti šalį Europos demokratijų pavyzdžiu. Jo iniciatyva panaikinti religiniai teismai bei įstatymai, uždaryti vienuolynai, uždrausta daugpatystė, moterims suteikta rinkimų teisė, vietoje arabiškų įvesti lotynų rašmenys, europietiškas kalendorius, priimta konstitucija ir civilinis kodeksas.
Kaip ir Aladino laikais, Alanijoje klesti statybos. Tik dabar čia renčiami ne gynybiniai įtvirtinimai, bet namai plūstantiems Vakarų europiečiams.
