Tą akimirką, kai pagalvoji, kad, ačiū Dievui, kelionė tokia sėkminga, būtinai kas nors nutinka. Taigi prieš išvažiuojant iš Ušgulio sugedo prabangusis džipas. Per daug dėl to nesijaudinau, nes man visai patiko idėja likti toje kalnų tvirtovėje per naktį.
Iš Mestijos atvažiavo dar vienas džipas su dviem gruzinais. Temo, o prieš akis laukė vingiuotas kalnų kelias, kur nėra anei vieno žibinto. Be to, pradėjo snyguriuoti. Nuspręsta, kad sugedęs džipas, kuriame, be manęs, buvo dar apie 10 žmonių, bus tempiamas ant grandinės.
Maždaug kas 5 minutes grandinė vis atsikabindavo ir ją reikėdavo pritvirtinti. Galiausiai, nuvažiavus vos trečdalį kelio, nuspręsta mašiną palikti viename iš pakelės vienkiemių.
Po 5 valandų kelionės buvo pasiekta Mestija. Ten lyg per Kalėdas pamažu leidosi didelės snaigės. O manęs ir kompanionių laukė dar vienas išbandymas. Paskutinė vakarienė.
Kaip jau minėjau, patarimą neužsisakyti maisto toje vietoje, kur apsistoji, girdėjau ne kartą. Visų pirma dėl to, kad niekada negali būti tikras, ką gausi ir ar maisto kokybė bei jo kiekis bus adekvatus kainai.
Įėjus į šeimininkės virtuvę, ant stalo garavo sriuba. Joje radau porą gabaliukų morkų, bulvių, paprikos ir neįsivaizduojamą kiekį druskos. Šalia sriubos laukė garsusis gruziniškas chačiapuris su sūriu. Na, ir, žinoma, vadinamosios salotos – lėkštėje patiekti griežinėliais supjaustyti pomidorai ir agurkai.
Buvau mirtinai sušalusi, todėl sriuba atrodė lyg išsigelbėjimas. Man visai nerūpėjo, kad už 15 larių restorane Tbilisyje galiu sukirsti šašlyką, milžinišką lėkštę charčo sriubos, išgerti vyno ir užkąsti tradicinių khinkalių. Tačiau tai, kad man valgant į virtuvę lyg į teatrą susirinko visi name gyvenantys vyrai, buvo ne ypač malonu. Spoksodami į mus jie neužsičiaupdami čiauškėjo gruziniškai ir vis atsisukdami į mus nusijuokdavo. Jaučiau tą sūrų kąsnį stringant gerklėje.
Vos ištuštinusi lėkštę išsprukau iš virtuvės. Vakarojau su merginomis mūsų kambariuose. Užsidangstėme langus, nes palei juos stovėjo būrys gruzinų, kurie laukė naktinio pasirodymo. Nesulaukė. Tačiau didžiausią nerimą mums kėlė tai, kad laukinės durys buvo nerakinamos.
Užmigusi žiemą kitą rytą prabudau pavasarį. Beveik visas sniegas buvo ištirpęs, o nuo stogų upeliais kapsėjo vanduo. Greitai susirinkau savo daiktus ir visos, prižadėjusios būtinai dar atvažiuoti, palikome keistuolių svanų namus.
Per pavasario šiluma ir grožiu suspindėjusią Gruziją traukėme atgal į jau prakeiktą Zugdidį. Vėl 5 valandos kelyje su čiačią geriančiu maršrutinio autobusiuko vairuotoju, su kuriuo ir atvykome. Tik už parvežimą atgal jis pasiprašė 20 larių vietoje 15. Atsisakius mokėti, kadangi taip nebuvo tartasi, vairuotojas nestokojo necenzūrinių žodžių. Ir galiausiai rusiškai pasiuntė taip toli, iš kur galima ir negrįžti.
O aš, būdama per didelė jautruolė, prisėdau ant asfalto ir pravirkau. Tą minutę keikiau gruzinus ir tuos, kas pasakė, kad jie labai draugiški, svetingi ir nuoširdūs žmonės. Kelionėje iki tos akimirkos nebuvo galimybės patvirtinti šio teiginio. Dauguma sutiktų gruzinų priklauso Svanečio regiono etninei grupei. Tai, iš kurios šaiposi ir patys gruzinai.
Taigi nusprendėme keliauti kuo toliau nuo šio regiono – prie jūros. Diena jau slinko vakarop, o mūsų situaciją puikiai suprasdami maršrutinių autobusiukų vairuotojai kaip tyčia kėlė kainas. Anot jų, mažiau negu už 15–20 larių iki jūros nenusigausime.
Galiausiai vienas taksistas ryžosi mus nuvežti užsiprašęs po 12 larių iš kiekvienos. To vakaro plane buvo 80 km kelio, rusišką muziką dievinantis taksistas, dovanų gauti švieži persimonai ir klausimas – o kas bus paskui?
Urekio miestelį pajūryje pasiekėme jau sutemus. Taksistas žūtbūt pasiryžo mūsų moterišką kompaniją apgyvendinti pas savo draugą. Ir, žinoma, pasilikti ten pats. Dėkui Dievui, po ilgo šūkaliojimo ir signalizavimo po langais draugas taip ir nepasirodė – jo paprasčiausiai nebuvo namie. Pareikalavus, vairuotojas mus nuvežė į pirmą pasitaikiusį viešbutį. Viena kompanionė nuėjo derėtis su jo savininku.
Už 15 larių buvau apgyvendinta kone liukso klasės kambaryje su atskiru dušu, tualetu, bendruoju kambariu su televizoriumi ir milžiniška dvigule lova. Išėjus į balkoną matyti Juodoji jūra. Iš to džiaugsmo visa kompanija nusprendė užsisakyti vakarienę. Nors teko pakloti po 6 larius, tačiau tą kartą ji buvo labai vykusi.
Po žiūrėjimo į jūrą tamsoje ir grožėjimosi kiek pasisukusiu mėnuliu užklupo nuovargis. Užmigau melsdama Saulės dievo gero oro. Tą naktį jis manęs klausėsi.
Taigi ištrūkau iš Svanečio ir Samagrelos regionų ir trumpam sustojau Gurios regione. Jo pavadinimas turi simbolišką reikšmę – išverstus į lietuvių kalbą tai reiškia nerimstantį kraštą. Didžiausias turtas ten yra vanduo.
Parduotuvių lentynose Lietuvoje šalia „Borjomi“ butelių galima rasti ir „Nabeglavi“. Regione esantis Urekis yra vienas iš 7 vietos kurortų. Iš esmės jis yra eilinis nedidelis pajūrio miestelis. Tačiau išskirtinis tuo, kad jo pakrantę dengia smėlis.
Ir ne bet koks. O magnetinis, gydantis. Vietiniai gruzinai pasakojo savo pažįstamų istorijas, esą vienam smėlis ištiesino kreivas kojas, kitam išgydė sąnarių, o trečiam – nugaros skausmus. Aš irgi užsikasiau smėlyje. Nors mano kojos, atrodo, ne kreivos.
Dienos šviesoje miestelis primena rudenėjančią Nidą. Tik be įspūdingų kopų ir prieplaukų. Dvelkia ramybe ir apleisto kurorto štiliu. Juodoji jūra, juodasis magnetinis smėlis ir saulė. Įžymiajame Batumio kurorte tądien lijo. Kone atostogų idilė spalio mėnesį.
Žinoma, jei sugebi nekreipti dėmesio į šalia besiilsinčias karves ir krūvas jūros išplautų šiukšlių. Tikriausiai pasibaigus poilsiautojų sezonui tas paplūdimys primena tikrą sąvartyną. Melancholiškai vaikštinėjant pakrante galima rasti visko: pradedant medžių šakomis ir tuščia tara, baigiant tualeto dangčiais, batais ir švirkštais.
Viešbučio savininkas pasakojo, kad vasarą paplūdimys yra kone iššukuojamas. Kad tik poilsiautojui kokia šiukšlė nepasitaikytų. Tačiau pasibaigus sezonui vietinė valdžia tam pinigų neskiria. O pačių gruzinų tai, atrodo, neerzina. Jie ir toliau palydi saulę pajūryje žengdami per šiukšles.
Tyrinėdama aplinką pati sutikau keletą poilsiaujančių gruzinų, šiltą popietę leidusių nebedirbančioje lauko kavinėje. Pakvietė kavos. Iš pradžių patikrinau, ar turiu su savimi pinigų. Sutikau. Šalia kavos atsirado ir pyragėlis, šalia jo – ir puikus gruziniškas vynas. Tuomet ir nesibaigiantys tostai. Už juos, už mus, už Gruziją, Lietuvą, visus, kurių tąkart nebuvo su mumis, tėvus ir motinas, du kartus už moteris, tris už meilę. Ir vėlei iš naujo.
Atsisveikinome saulei jau esant prie laidos, man davus jiems pažadą nevertinti visos gruzinų tautos tik pagal Svanečio regiono gyventojus. Šį kartą už nieką mokėti nereikėjo. Pasirodo, tai ir yra išgirtasis gruzinų svetingumas. Ne visada toks aitrus, kaip pasirodė iš pirmo karto.
Persipiktnaudžiavusi saule bandžiau susigyventi su ypač raudona savo veido spalva ir nekreipti dėmesio į perštėjimą. Rytojų vėlei prognozavo giedrą ir vasariškai šiltą. O mes su kompanionais planavome nuo jūros kiek patraukti į Rytus – apsilankyti gruziniškame kaime.
Tačiau, kaip jau sakiau anksčiau, geriausias planas Gruzijoje – jo neturėti.