Antroje kelionės pusėje patogias keliones taksi ir maršrutiniais autobusais iškeičiau į keliavimą autostopu. Vietiniai čia ypač atsidavę svečiams, tad keliauti tokiu būdu Gruzijoje lengva. Netgi gidai keliautojams siūlo šitaip susipažinti su šalimi. Taip pavyksta sutaupyti laiko, nes kelionės vietiniu transportu labai sugaišina. Jeigu kelias, kuriame ištiesi nykštį, nėra labai apleistas, daugiau negu 10 min. laukti netenka.
Automobilis, traukiantis į Gurios regiono centrą Ozurgetį sustojo kone akimirksniu. Nors ir galvojau, kad ne pro šalį būtų tiesiog užstrigti kelyje. Tai visada kvepia nauju nuotykiu. Vairuotojas pasiūlė kartu užsukti į jam priklausančią pogrindinę vyno daryklą. O visą kelią iki jos pasakojo, kad tinkamu laiku nevedus moters, vėliau iš viso nebėra prasmės vesti. Iš jo žvilgsnio supratau, kad mano laikas jau kapsi pabaigon.
Sargui įleidus automobilį į teritoriją, vairuotojas aprodė savo fabrikėlį, kuriame buvo daugybė įvairiausių vyno gamybai skirtų įrengimų. Tarp jų – vyno sklidinos metalinės cisternos, galybė stiklinių ir plastmasinių butelių bei žarnų raizgalynė. Ir, žinoma, aitrus spirito kvapas. Iš vynuogių išspaudus sultis, iš to, kas lieka, gaminamas tradicinis gruziniškas gėrimas čiačia.
Kol vairuotojas kažką tvarko ir rūšiuoja, man prisakyta ragauti ir girti vyną. Jokios romantikos – nei vynuogynų aplink pastatą, nei uogų trypimo basomis kojomis. Vyno daryklos savininkas išklojo, kad šiame regione tokių fabrikėlių apstu. O jei man norisi, vyno poezijos reikia ieškoti Kachetijos regione, prie Azerbaidžano sienos.
Šalia stovinčiame pastate įkurtas arbatos fabrikas. Jo viduje beveik nieko nesimato per garus, vyrauja prieblanda, pro skyles stoge į patalpą veržiasi pavieniai vakaro saulės spinduliai. Ant žemės riogso kalnai arbatžolių, kurias nepaisydami savaitės dienų pakankamai primityviomis sąlygomis pardavimui ruošia apie 15 darbininkų. Kruopštus atrinkimas, sudėtinių dalių įmaišymas, svėrimas, paskirstymas, presavimas – jų kasdienybė.
Arbatos auginimas yra itin svarbus Gruzijos žemės ūkiui. Daugiausia jos išauginama autonomiją turinčiame Adžarijos regione, kurio centras – Batumio kurortas. Sovietų laikais per metus Gruzijoje pardavimui būdavo paruošiama apie 500 tūkst. tonų arbatos, Gruzija užėmė 4 vietą pasaulinėje arbatos gamybos rinkoje. 2008 m. šalyje per metus užauginamos arbatos kiekis tesiekė 5 tūkst. tonų. O per pastaruosius du dešimtmečius šis kiekis smarkiai sumažėjo dėl politinės suirutės šalyje ir mažų investicijų.
Apdovanota vynu ir arbatos fabriko darbuotojų šypsenomis patraukiau Ozurgečio, miesto tarp dviejų upių, link. Neoklasikine sovietų maniera pastatytame mieste neplanavau užtrukti ilgai. Supratau, kad turistai ten nėra labai dažnas reiškinys, kadangi vietiniai kaip niekada kreipė daug dėmesio į kompaniją su kuprinėmis. Turint laiko galima apsilankyti dramos teatre, istorijos muziejuje, parke, kuriame stovi ir neseniai rekonstruota bažnyčia. Beje, Ozurgetyje tebestūkso vienas iš kelių šalyje išlikusių Stalino biustų.
Ilgai užtrukti šioje vietovėje nėra reikalo, nebent turite galimybę keletą dienų praleisti Ozurgečio apylinkėse ir tada tiesiog sėdėti kur verandoje, gurkšnoti arbatą ir grožėtis kalnų peizažu.
Nusprendžiau ilgai nedelsti ir leistis į kelią, kol visiškai nesutemo. Vakaro tikslu tapo svečių iš buvusių Sovietų Sąjungos šalių taip pamėgtas Batumio kurortas. Beje, daugumos kelyje sutiktų gruzinų taip pat įvardintas kaip gražiausias matytas miestas.
Vos kelyje iškėlus nykštį, sustojo mašina, lekianti tiesiai į Batumį. Pradėjus važiuoti, vairuotojas nusprendė, kad jam privalu parodyti savo gruzinišką svetingumą. Jis apsuko mašiną ir grįžo į miestą. Nuvežė mus į kavinę, kurioje, anot jo, visame regione patys geriausi gruziniški koldūnai khinkaliai. Jų neparagavus būtų tiesiog neprotinga išvažiuoti iš Ozurgečio, sakė jis. Bandžiau mandagiai atsisakyti. Nepavyko. Aš, gruzinas ir dar keturios kelionės draugės lietuvės susėdome aplink stalą ir ant jo lyg ranka pamojus atsirado šalto alaus.
Vaišingasis gruzinas buvo teisus. Khinkaliai čia tikrai buvo skaniausi. Tačiau kai jis prisiminė, kad mašinoje turi butelį močiutės gamintos čiačios, supratau, kad iš jo planų Batumis tą vakarą išgaravo. Be abejo, jis pasiūlė apsistoti jo šeimos name, o rytoj ryte visiems kartu važiuoti prie jūros. Po ilgų derybų galiausiai jis nuvežė mane su bendrakeleivėmis į stotį, ten įlipome į pirmą pasitaikiusį taksi ir išvažiavome į Batumį.
Antrąja Gruzijos sostine tituluojamas Batumis pasitiko ryškiausiomis nakties šviesomis. Tolumoje kas vakarą šviečia velnio ratas, žaižaruoja bokštai, salotinėje šviesoje skęsta palmės. Vidutinė spalio mėnesio temperatūra Batumyje – 16 laipsnių. Jeigu pasiseka, dar gali pavykti pasimėgauti ir pajūrio malonumais.
Mums atvykus vakaras pasitaikė šiltas, gatvėse vilnijo rudens poilsiautojų kalbos. Be jokių derybų Senamiesčio hostelyje sumokėjau 20 larių už naktį. Hostelis neypatingas: jame maža vietos, nėra virtuvės, kiekviename kambaryje miega po 4 žmones. Tačiau tai yra pirmasis Batumyje atidarytas hostelis.
Nakvynės kainos kurorte pakyla sezono metu, birželio–rugpjūčio mėnesiais, kitu laikotarpiu jos įkandamos kone kiekvienam. Jei nesinori apsistoti viešbutyje, ten apstu agentūrų, siūlančių išsinuomoti namus ar privačius kambarius. Pigiausias siūlomas variantas – 40 larių vienam žmogui dviviečiame kambaryje su pusryčiais.
Kitą rytą vaikščiodama po Batumį svarsčiau, kuo gi jis kaip kurortas skiriasi nuo Palangos. Lietuvių žurnalistė Violeta Bagdanavičiūtė drąsiai Batumį įvardino kaip „naujosios Gruzijos ambiciją“. Kitaip nei lietuviškas kurortas, Batumis dabar sparčiai plečiasi, jame vis netyla statybos. Prezidentas Michailas Saakašvilis ne kartą sakė siekiantis, kad ateityje Batumis virstų gražiausiu ir geriausiu Juodosios jūros pakrantės miestu.
Nors čia jūra šiltesnė ir žydresnė nei Palangoje, bet vietoje malonaus smėlio – akmenys. Pakrante driekiasi labai ilgas pėsčiųjų takas, tačiau porelės, sugalvojusios sustoti ir pasibučiuoti, už tai gali susilaukti 50 larių baudos.
Batumyje išsikerojęs senamiesčio gatvelių labirintas, kai Palangoje didžiausia atrakcija – legendinė J.Basanavičiaus gatvė. Turistams Batumyje iš tiesų skiriamas didesnis dėmesys negu per ilguosius savaitgalius žmonių perpildytoje Palangoje.
Pavargus nuo pajūrio saulės Batumyje netoli didžiulės katedros galima aptikti meno muziejų, į kurį įėjimas nieko nekainuoja. Be jo, senamiestyje pasislėpę archeologijos ir paties Batumio muziejai. Mieste tarp stačiatikių bažnyčių yra ir viena mečetė. Kiek toliau nuo centro įkurtas ir botanikos sodas.
Mieste gausu žaliųjų zonų, kuriose žydi gėlės, putoja fontanai, o erdves puošia skulptūros bei kolonos. Sezono metu kiekvieną vakarą poilsiautojus bandoma pakerėti vandens, šviesų ir garso fiesta – muzikinių fontanų šokiu. Kurorte, šalia delfinariumo, netgi įrengtas mažytis zoologijos sodas su keletu egzotiškų gyvūnų, apsilankymas jame taip pat nemokamas.
Į jūrą palydėjus saulę nebūtina liūdnai patraukti namo. Naktinis gyvenimas Juodosios jūros pakrantėje daug gyvesnis. Vieni mėgsta pajūryje gurkšnoti alkoholį, kiti renkasi vieną iš daugelio miesto barų ar klubų, treti vakarą mieliau nusprendžia praleisti teatre. Galima pasiryžti ir pereiti visą garsųjį Batumio bulvarą.
Jis atrodo lyg begalinis, išsidriekęs visoje pakrantėje. Ten įrengti bėgiojimo ir dviračių takeliai, aplink žydi magnolijų medžiai, daugybė suolelių ir įvairiausių skulptūrų, kavinukių, restoranų, užkandinių ir dviračių nuomos punktų, jei nenorėtumėte 5 kilometrų bulvaro įveikti pėsčiomis. Beje, planuojama jį dar daugiau ištęsti – nesibaigiančiai kelionei palei Juodąją jūrą.
Bulvaro pradžioje pastatyta neįprasta metalinė gruzinų menininkės Tamaros Kvesitadzės skulptūra „Meilė“. Galbūt jos pavadinimas ir skamba banaliai, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į du esminius skulptūros bruožus. Pirma, ji yra 7 m. aukščio. Antra, kas 8–10 minučių vyro ir moters personažai skulptūroje keičia poziciją. Iš pradžių jie artėja vienas kito link, tada susiglaudžia tarsi bučiniui ir vienas su kitu susilieja.
Pereiti bulvarą, ypač lietuviui, tikrai būtina. Šią vasarą Gruzijos iš širdies negalintis išrauti keliautojas Marius Abramavičius Batumio bulvaro pabaigoje su gruzinų skulptoriumi Irakliu Tsuladze suraitė skulptūrą-labirintą – „Svajonių kolona. Labirintas“. Instaliaciją menininkai kūrė 3 savaites ir paskyrė ją visiems į Batumį atvykstantiems svajotojams.
„Norint pasiekti „Svajonių koloną“ pirmiausia reikia išspręsti labirinto kliūtis ir sugalvojus norą padėti ranką ant jos bei pažvelgti į jūrą. Tada noras būtinai išsipildys“, – idėjos paslaptis atskleidė M.Abramavičius.
Manau, kad dažniausiai žmonės žvelgdami į jūrą tiesiog panori sugrįžti į Batumį.
Tiems, kurie atvyko atostogų ilgesniam laikui, siūlyčiau surengti vienos dienos kelionę į vos už 15 km esantį Gonio miestelį, prisiglaudusį Turkijos pašonėje. Be švaresnių negu Batumyje paplūdimių, Gonyje galima pamatyti II a. pastatytą romėnų fortą. Manoma, kad tai seniausia tvirtovė Gruzijoje, dabartinę savo išvaizdą įgavusi XVI a. po rekonstrukcijos. Tikima, kad kažkur tvirtovėje yra šv.Mato, vieno iš 12 Jėzaus Kristaus apaštalų, kapas. Be abejo, tai nėra įrodyta, o ir Gruzijos valdžia draudžia kasinėti tą teritoriją, kur yra numanoma jo buvimo vieta.
Batumis – miestas-dviveidis. Jame galima ištirpti europietiško kurorto minioje arba lyg ateiviui klaidžioti po nuo centro nutolusius gyvenamuosius rajonus. Jis gali pasirodyti lyg milžiniškas šniokščiantis didmiestis, pripildytas gruziniško triukšmo ar nekantrumo ir kartu rami oazė, skalaujama nurimusios jūros atodūsių.
Čia kaip ir Palangoje visi tradiciškai susirenka prie jūros palydėti saulės. Stovi ir žiūri į raudoną diską, beskęstantį ramiame vandenyje. Iki paskutinio blyksnio. Atlikusi šį šventą ritualą čiupau savo mantą ir įsitaisiau naktiniame traukinyje, kone per visą Gruziją išilgai traukiančiame į Tbilisį.