Jo darbas – tikrinti svečių leidimus ir nepraleisti prie liftų asmenų, neturinčių tų baltų lapelių. Atvykėliui nešiotis su savimi pasą ir tokį lapelį – gyvybiškai svarbu. Gatvėje bet kuris policininkas (nors iš esmės – milicininkas) gali paprašyti dokumentų, o be to leidimo nepateksi nei į kambarį, nei į pusryčių salę, kur įėjimą sergsti atšiauraus žvilgsnio damos.
Rusų viešbutis, prancūzų generolas
„Kosmos“ – tarsi laiko kapsulė, užrakinusi savyje sovietinio būvio atributus, kuriuos daugelis jau esame pamiršę. Tai – vienas didžiausių „Inturist“ tinklo monstrų, stulbinantis vakariečius ir sukeliantis slogius prisiminimus buvusiems soclagerio gyventojams.
Kodėl jį pasirinko tarptautinės konferencijos rengėjai galima tik spėlioti, bet kosminėmis nesąmonėmis stebėjosi ir kartu apgyvendinti jos dalyviai rusai, traukdami dūmą kažkuriame iš dešimties viešbučio restoranų. Viena pirmųjų keistenybių, pasitinkanti svečius – poza „Lygiuot!" sustingusio Prancūzijos prezidento Ch. De Gaulle‘o skulptūra prie įėjimo. Prie kito įėjimo – mašinų plovykla ir absurdiško dydžio limuzinų nuomos punktas.
Vos įžengus į milžinišką vestibiulį – striptizo klubas, toliau – virtinė kėdžių, kurias vakarais okupuoja prostitutės ir kažkokias įtartinas paslaugas iš po skverno siūlantys tamsaus gymio vyrukai.
Kažkokie faneros raižiniais ir mediniais lokiais papuošti holai, koridoriai, matrioškų parduotuvės, grožio salonai, konferencijų salės – viskas, ko kadaise galėdavo prireikti užsienio turistui, atvykusiam į Sovietų Sąjungos sostinę. Imperijos nebėra, mieste išdygo daug vakarietiškų viešbučių, bet šis tebestovi. Ir ne tuščias. Tiesa, daugiausiai jame kinų, kitų azijiečių bei vienas kitas namų darbų neatlikęs atvykėlis iš Vakarų.
Tai – vienas Maskvos simbolių. Ženklas netolimos praeities, kuriai meldžiasi daugybė rusų. Yra tokių maldininkų ir Lietuvoje. Juos iki ašarų sugraudintų tai, kas galbūt primena jaunystę ir brandą, kai alga buvo stabilūs 130 rublių, telefonas, vanduo ir šildymas nieko nekainavo, o „univermagai“ kartais išmesdavo deficito.
Karo veteranai prekiauja diplomais
Maskva visa tai ne tik prisimena, nemaža dalis to gyvenimo būdo yra išsaugota ir puoselėjama. Nes didžiuotis dabar nelabai yra kuo, o remtis į kažką juk reikia. Saulėtą popietę žingsniuoju šaligatviu šalia ūžiančio Taikos prospekto. Penkios eismo juostos į vieną pusę, penkios – į kitą. Visos užsikimšusios. 12 milijonų žmonių miestas dūsta nuo spūsčių: ir „Žiguli“, ir „Bentley“, ir „Maybach“ šliaužia antra pavara. Kas 300 metrų – policininkas. Kas antras – jau susigavęs melžia auką, kiti skvarbiu žvilgsniu skenuoja nesibaigiantį srautą.
Mašinos statomos bet kaip, bet kur. Pirmoje, antroje juostoje. Ant ištryptos žolės, šaligatvio. „Spasibo dedu za pabedu“ – ryškiu lipduku ant „Hummer“ galinio stiklo dėkoja naujasis rusas seneliui už pergalę kare. Bet padėkoti kito karo veteranams niekas neskuba. Čečėnijos mėsmalėje suluošintų berankių ir bekojų vieta – požeminės perėjos, kur jie prašo išmaldos arba verčiasi mistiniu verslu. „Pirksiu/parduosiu telefoną“, - užrašyta ant kartono lentos, tabaluojančios po veterano kaklu. Dryžuoti jūrų pėstininko marškiniai, apsvilusi plaštakos bigė ir kelios medalių juostelės atlape – tipiški atributai. Kitas panašus „verslininkas“ siūlo čia pat požeminėje perėjoje įsigyti aukštosios mokyklos diplomą, vairuotojo pažymėjimą arba sveikatos liudijimą.
Išnirus į kitą gatvės pusę – reklama ant šaligatvio. Legendinė bendrovė MMM siūlo 40 proc. palūkanų per mėnesį. Maskva – didelių pinigų ir galimybių miestas. Tik ne žiopliams.
Gyvuok per amžius, Tarybų Lietuva
Visiems „nemaraus“ kino gerbėjams iki skausmo pažįstamas darbininkas su kūju ir valstietė su pjautuvu ramsto dangų prie kito garsaus Maskvos objekto – liaudies pasiekimo parodos, kitaip tariant „ve-de-en-cha“. Pasiekimai žlugę, imperija skilusi, bet liaudis tebėra, ir ji plūsta į šį erdvų lunaparką.
Ko gero, po Kremliaus ir Lenino mauzoliejaus tai pats stipriausias sovietinės nostalgijos traukos centras. Su juo užaugusiems ir ašaromis netikintiems maskviečiams viskas atrodo sava ir dėsninga, tačiau svečiui iš buvusių „broliškų respublikų“ tai kelia kiek kitokias emocijas.
Kur jei ne ten pamatysi Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos herbą ir paauksuotą sovietinės lietuvaitės skulptūrą. Iš mūsų gatvių seniai išnykę gazuoto vandens automatai ten – savaime suprantamas reikalas. Tiesa, papuošti kūjais ir pjautuvais, kad nekiltų abejonių ištroškusiems svaiginančios nostalgijos gėrimo.
Restoranas „Družba narodov“ su armėnišku šašlyku, uždaros kavinės, kuriose, be abejo, galima rūkyti, storos tetulės prie vaisvandenių „Tarchun“, „Baikal“ ir „Buratino“ – savotiškas tarybinis Disneilendas. Skirtingai nuo Grūto parko, ten viskas natūralu.
Net keista, kaip greitai grįžta prisiminimai apie santvarką, kuri, regis, jau nutolo amžiams. Tačiau ji – visai netoli. Laukia sugrįžtančių ir pasiilgusių. Ne tik laukia – ir pati veržiasi į svečius, o gal ir ilgesniam laikui.
Tualeto būdelių operatorė
Koks vizitas į Maskvą apsieitų be Raudonosios aikštės ir Kremliaus? Aikštė – kaip visada didinga, pilna turistų, fotografuojančių rubino žvaigždes ir Mininą su Požarskiu. Niūrūs policininkai (negi šypsosies kaip koks kvailys) su guminėmis lazdomis, gidai su megafonais, kažkoks į Brežnevą žiauriai panašus kazachas, kviečiantis nusifotografuoti prie raudonų mūrų. Jo konkurentas – „Caras Nikolajus“ su plastikiniu kardu. Stalino ir Putino nematyti – iš tų šaipytis nevalia.
O štai maskvietiško verslumo šedevriukas – „Toi Toi“ būdelės gamtos reikalo prispirtiems turistams. Keturios – lankytojams, penktoje taburetę apkėtusi dramblota kasininkė parduoda bilietus ir stebi, kad kuris nors nenusilengvintų už dyką. Pikta, kaip ir policininkai ant juodo grindinio. O kaip kitaip gali jaustis dienas stumdamas mėlynoje kabinoje?
Mašinomis ir miniomis užgrūstas centras – beveik toks pats, kaip sovietmečiu. Tiesa, garsioji parduotuvė GUM šalia vitrinų su miltų pakeliais ir actu dabar turi „Louis Vuitton“, „Prada“, „Burberry“ ir kitų prabangių prekės ženklų stendus. Buvę KGB rūmai Lubiankoje – tokie pat murzinai geltoni ir grėsmingai atrodantys. Tiesa, prie paradinio įėjimo nebėra geležinio Felikso stovyklos, o lentelės skelbia kitą galingą vardą – FSB.
Trys reisai per dieną
Miestas, į kurį reikalų derinti kadaise važinėjo lietuvių ministrai ir KP vadukai, dabar gyvena kitokiu ritmu, bet jėgos žaidimo taisyklės ir esminiai veikėjai nepasikeitę. Į Kremlių grįžęs valdovas – vienas turtingiausių pasaulio žmonių, jam pinigai jau nebėra svarbiausia. Svarbu patekti į istoriją, tapti tuo, kurį ateities kartos minės kaip nacijos gelbėtoją, vienytoją ir globėją.
Noras vienyti tautas taip greitai neišblėsta. Jie mūsų nepamiršo, mes jiems įdomūs ir lengvai priimantys jų transliuojamus signalus. Jūsų patogumui – net trys lėktuvų reisai per dieną į Maskvą. O bilietai – ne tokie jau brangūs, jeigu prisiminsite, kad tai – kelionė ne tik erdve, bet ir laiku. Į praeitį, kurią kai kas labai norėtų susigrąžinti.