Mūsų buvo keturiolika, išsinuomojome septynias baidares. Ir, drįsčiau sakyti, šis skaičius optimalus. Na, priklausomai nuo poreikių, tačiau jeigu norite vieni kitus pažinti ir nepavargti nuo per didelio žmonių šurmulio – 5–10 baidarių – geriausias pasirinkimas.
Pasirinkome dviejų dienų išvyką Dubysos upe maršrutu Betygala–Ariogala–Gėluva–Čekiškė–Seredžius. Dauguma plaukusių buvo nebe naujokai, tačiau net ir pirmą kartą plaukiant ši atkarpa pakankamai nesudėtinga.
Turbūt niekas nepaneigs, kad Dubysa – viena gražiausių Lietuvos upių. Būdama plati, tačiau nelabai srauni ji patinka tiek vandens sporto mėgėjams, tiek atvykusioms linksmai laiką praleisti draugų kompanijoms, tiek poilsiaujančioms šeimoms su vaikais.
Beje, didelis rūpesčių akmuo nukrenta apsisprendus keliauti be daiktų. Tuomet nereikia rūpintis, kad apsivertus baidarei sušlaps mėgstamiausi šortai ar šiltas miegmaišis, nebe taip svarbu, kad piniginėje turite grynųjų, o naujas fotoaparatas neatsparus vandeniui. Taip tiesiog paprasčiau. Jau nekalbu apie tai, kad plaukti su mažiau daiktų tuo pačiu yra ir lengviau.
Automobilius palikome jaukiame Dubysos slėnyje greta Klumpės malūno. Tarp miškingų šlaitų atsiveriantis slėnis skleidžia ypatingą aurą – čia tiesiog dvelkte dvelkia ramybe. 1939 metais pastatytas malūnas dabar tapo populiariu kaimo turizmą mėgstančių keliautojų traukos tašku. Akmeninė Klumpės malūno užtvanka virto puikia vieta maudynėms ir natūraliam vandens masažui. O juk kažkada čia sukosi girnos ir virė darbas!
Galiausiai mūsų pasiimti atvykęs žmogus įsisodino į didžiulį automobilį ir mes, drauge su prikabintomis baidarėmis, pajudėjome starto link. Koks entuziazmas! Susiskirstę poromis išsirinkome labiausiai patinkančias baidares, kurios mums dviems dienoms kone atstojo namus. Padarę apšilimą pagaliau susėdome į savo mažuosius laivelius ir į rankas paėmę irklus leidomės pagaunami pirmųjų povandeninių srovių.
Maži gamtos stebuklai
Didžiausias malonumas plaukiant – pamatyti iš arti tai, ko nematai vaikščiodamas. Gamta – nuostabi. Pievos, laukai, pušynai, skardžiai – ko čia tik nėra! Be galo puikus jausmas, kai irkluojant baidarę tave lydi būrys mėlynų laumžirgių ir spalvingų drugelių. Kai praplaukdamas pro šalį matai neseniai išsiritusius ir jau spėjusius ūgtelėti ančiukus, o virš galvos girgždančiais sparnais praskrenda gulbės. Kai kur nors krante šmirinėja vakarienės ieškantis garnys, o krantines nusėdę žvejai praplaukiant linkteli galvą – visa tai nuostabu. Atrodo, kad susilieji su gamta ir tampi jos dalimi.
Tiesą sakant, kai užvaldo emocijos, kai viskas aplink tampa stebuklingai gražu, tuomet net vandenyje augančias žoles, kurių tiesiog nekenti basomis kojomis brisdamas vandeniu, pradedi matyti kitaip. „Koks grožis, kokie raštai, kokios faktūros“, – pagalvoji. Ir plauki toliau. Išlipi, užkandi ir vėl toliau plauki. Smagu.
Nuo tilto krentantys akmenys
Tiesa, kartais malonus pasiplaukiojimas gali virsti ekstremaliu išbandymu. Vakarėjant neskubėdami priartėjome prie tilto, kuriuo rieda mašinos autostradoje Vilnius-Klaipėda. Dar iš toliau pamatėme tris veiklos ieškančius vaikinukus. Matyt, kad jiems tikrai buvo pakankamai nuobodu arba nuo tą dieną kaitriai kepinusios saulės spinduliai jiems tiesiog užtemdė smegenis. Ir taip sakau visiškai ne be pagrindo. Įsitikinau, kad plūduriuojant vandenyje labai sustiprėja klausos receptoriai – gali girdėti ne tik kaip kitame krante žuvys daro salto ar vienišos sodybos šeimininkas kapoja malkas. Pasirodo, gali girdėti ir tai, kaip už kelių šimtų metrų ant gana aukšto kalno normaliu tonu šnekasi žmonės. „Gal užmėtom juos akmenimis?“, – išgirdome klausiant vieną tų neturinčių ką veikti jaunuolių. Ooo... galvojam, rimti reikalai čia laukia.
Stabdydami įmerkėm irklus ir pamąstėm ką čia geriau daryti: didinti greitį ar laukti kol jie pereis tiltą? Galiausiai vėl pajudėjom vidutiniu tempu. Iki tilto vidurio, kurio atkarpoje tapsime gyvais taikiniais, laiko atžvilgiu mums buvo likęs toks pat atstumas kaip ir jiems nužygiuoti per daug neskubant.
Pripažinsiu, jausmas, kai aplink baidarę iš gan didelio aukščio krenta kone kumščio dydžio akmenys – nekoks. Tokiais momentais užplūsta dviprasmiškos emocijos – nei juoktis, nei verkt, nei piktintis – ką tu gali padaryti sėdėdamas baidarėje? Akmens atgal juk nemesi. O jei net ir pavyktų įveikti žemės traukos dėsnį – ar verta leistis į tokius pavojingus žaidimus?
Palindome po tiltu ir laukėm iš paskos atplaukiančių draugų. Įspėsim, pagalvojom. Pasirodo nė velnio neišlošėm. Per tą laiką žmogiškumą praradę jaunuoliai spėjo perbėgti (?) keturių juostų autostradą ir mums dar nespėjus atsikvėpti po įveikto pavojingo ruožo paleido dar vieną laviną akmenų. Trys mūsų komandos baidarės galiausiai paspruko. Uch.
Varlių choras
Visi šlapi ir įdegę galiausiai pasiekėme pirmos dienos tikslą – grįžome į Klumpės malūną. Vėliau – kaip priklauso – maudynės upėje, laužas, šašlykai, žaidimai.
Nors mūsų kompanijoje vakare prie laužo skambėjo švelni gitaros muzika ir gyvai atliekamos populiariosios išvykų dainos, vis dėlto mūsų dainas užgožė visą naktį vykstančios muzikinės varlių choro programos. Dubysoje jų galbūt ir ne daugiau nei bet kurios kitos upės melduose, bet pakankamai, kad jų kurkimas būtų girdimas garsiau nei šalia sėdinčio draugo juokas.
Naktis, kai paryčiais virš galvos žaibuoja ir pabusti tenka nuo griaustinio dundėjimo – ne pati maloniausia. Tačiau po nakvynės jaukiame palapinių miestelyje atplėšėme akis naujai dienai – vėl laukia plaukimas. Tokiais atvejais supranti, kaip gera gyventi prie upės – maudynių sezonas atidarytas! Čiumpi rankšluostį ir skubi į upę atsigaivinti. O tuomet valgai gardžią sriubą vėlyviems pusryčiams.
Antrą dieną visuomet sunkiau. Galbūt todėl, kad viskas nebe taip nauja, galbūt todėl, kad po nakties pradedi jausti, jog turi rankų raumenis, o gal todėl, kad tenka slėptis po uždaresniais drabužiais, nes vakar tave kiek per stipriai nubučiavo saulė.
Trasa pasirenkama trumpesnė, kompanija tampa savesnė, sušlapę drabužiai nebeerzina, o savas baidarės atlošas tampa jaukiausiu krėslu. Antrą dieną labai smagu sulėtinti tempą, pasiduoti srovei, irkluoti mažiau, o juoktis – daugiau. Juk ne paslaptis, kad kartu plaukianti kompanija – vienas svarbiausių veiksnių, turinčių įtakos visai savaitgalio išvykai.
Norisi sugrįžti
Pasiekę Seredžių vėl išlipome prie tilto. Rodos, net gaila, kai supranti, kad tai – kelionės pabaiga. Užsitempėme baidares į krantą ir atgal sėdome į jau kartą mus vežusį autobusiuką. Atgal prie malūno. Atgal į Vilnių.
Guli ant šieno, žiūri į praplaukiančius debesis ir jautiesi kaip sulėtinam kine. Viskas taip nuostabu. Tokiais atvejais dažnai prisimenu sceną iš Larso von Triero „Antikristo“, kuriame pagrindinė filmo herojė aktorė Charlotte Gainsbourg atsigula žolėje ir su ja susilieja, tampa jos dalimi, net tarsi pažaliuoja. Įdomus jausmas. Bet labai geras. Bent jau savaitgalį, kurio tikslas – atitrūkti nuo civilizacijos.
Rodos prabuvai čia vos dvi dienas, pirmadienį – vėl į darbą. O jausmas lyg po gerų, savaitę trukusių, atostogų. Riedi atgal į tą patį miesto šurmulį ir mintyse planuoji naują išvyką.