Jie kopia ten, kur žmogui sunku kvėpuoti ir net mąstyti. Lekia taip, tarsi priekyje — ranka pasiekiama svajonė.
Jie nuolat balansuoja tarp baimės ir drąsos, blaivaus proto ir beprotybės, tarp gyvybės ir mirties. Dažnai rizika ir pavojai jiems pakerta kojas. Jų klaidos — skaudžios ir neatitaisomos, tačiau stebuklų būna. Kaip ir beprotiško džiaugsmo, kuris atperka viską.
Ekstremalų būrelis
Laidos „Negaliu tylėti“ studijoje — būrelis, regis, labai normalių žmonių. Tačiau iš pažiūros kuklūs ir netgi santūrus vedėjos Astos Dudurytės pašnekovai po išorine ramybe slepia nenumaldomą adrenalino aistrą. Visi jie — ekstremalai, gebantys pažaboti baimės jausmą ir atlikti kvapą gniaužiančius triukus.
Andrius Kirdeikis — vaikinas, dievinantis greitį. Ramunė Arlauskienė — orientacininkė, užsiimanti multisportu, moteris, per šešias su puse paros įveikusi 1000 km trasą.
Tomas Ereminas — kaskadininkas, be kurio neapsieina lietuviškų filmų ir reklamos klipų kūrėjai. Žmogus, kuriam ekstremalios situacijos yra kasdienė duona ir kuris gali beveik viską. Eugenijus Malinauskas — lakūnas, patyręs ne vieną sunkią avariją ir sudaužęs savo gyvenimo svajonę — lėktuvą.
Diana Paukštytė — kostiumų dizainerė, laisvalaikiu beveik 10 metų laipiojanti uolomis. Arvydas Vasiliauskas — vaikinas, šokinėjantis guma nuo bokštų ir uolų jau aštuonerius metus.
Gintautas Igoris — vienintelis lietuvis, praėjusiais metais dalyvavęs Dakaro ralyje su motociklu. Per dvi savaites jis įveikė 9 tūkstančius kilometrų.
Buvęs muzikantas ir parlamentaras Linas Karalius su mylimąja Gintare Gurevičiūtė — pora, laisvalaikiu ieškanti ekstremalių iššūkių.
Laidos viešnia psichologė ir psichoterapeutė Daiva Balčiūnienė pati yra šokusi prisirišusi guma ir skraidžiusi virš vandens.
Kodėl jie visi negali gyventi be ekstremalaus užsiėmimo?
Ramus gyvenimas įgrysta
„Tik išėjęs iš komforto zonos žmogus pradeda tobulėti“, — filosofuoja keliaudamas Rytų išminties pasisėmęs buvęs Seimo narys L.Karalius.
Viena didžiausių jo aistrų — jėgos aitvarai. Su mylimąja Gintare šiai ekstremaliai sporto šakai jie skiria kone visą laisvalaikį.
„Kai plauki jėgos aitvaru, reikia stebėti vėją, bangas, prisitaikyti prie jų ir mąstyti, kad nepadarytum klaidos“, — apie kūnui ir sielai malonų užsiėmimą pasakoja vyras.
„Mes neiname ieškoti adrenalino, o tik darome tai, kas malonu“, — jam pritaria laidos viešnia Ramunė.
Sunku suvokti, kaip trapi moteris savo noru bėga, lipa, plaukia ilgus kilometrus su milžinišku nešuliu — ant nugaros pūpsančia kuprine su sunkia įranga.
„Didesnė kančia sėdėti prie popieriais nukrauto stalo, — sako buhaltere dirbanti R.Arlauskienė. — Kai pajuntu, kad širdyje kažkas sukirba ir apima nerimas, vyras sako: „Gal tu jau eik pabėgioti...“
Didžiausia aistra — greitis
„Kai kuriems žmonėms, kurie nori tobulėti ir išeiti iš komforto zonos, reikia kraštutinumų — arba didžiuliu greičiu važiuoti, arba aukštai lipti. Tik tada pradedi suvokti savo galimybių ribas“, — pritaria Andrius, kurio didžiausia aistra — greitis.
Kada atsirado ši aistra? „Nuo dviratuko“, — studijos svečius prajuokina Andrius.
Nusipirkęs pirmą motociklą, vaikinas pastatė tėvus prieš faktą.
„Abu mano tėvai — medikai, — šypsosi jaunuolis, prisipažinęs, kad motociklu yra lėkęs 250 kilometrų per valandą greičiu. — Mano tėvas — traumatologas, visus susižalojusius motociklininkus jam veža...“
Nejaugi tėvai pritarė ekstremaliam sūnaus pomėgiui?
„Kai nusipirkau motociklą, pasišnekėjome su tėvu rimtai, vyriškai. Jis patarė viską daryti su protu. Juk visi tėvai nori, kad vaikas būtų laimingas, o aš laimingas tada, kai važiuoju motociklu“, — sakė Andrius, kuris savo aistra užkrėtė ir jaunesnę seserį.
Dykumoje tyko mirtis
Pernai Dakaro ralyje dalyvavęs Gintautas — taip pat greičio fanatikas. Tačiau, kitaip nei Andriui, motociklo galimybes jam teko išbandyti ne ant asfalto, bet ant dykumos smėlio ir akmenų.
„Šioje trasoje smėlis sudarė tik 10 ar 15 procentų kelio. Visa kita — akmenynai“, — pasakojo lenktynininkas, su savo plieniniu žirgu nuriedėjęs beveik devynis tūkstančius kilometrų.
„Kodėl važiuoju? — susimąsto Gintautas. — Dakaro ralis — kiekvieno motociklininko, kuris mėgsta važinėti bekele, Meka.“
Iššūkį dykumai metusių vienišų lenktynininkų dažnai tyko mirtis. Šiemet Dakaro ralyje žuvo motociklininkas iš Argentinos Jorge Martinezas Boero. Antrą kartą Dakaro ralyje dalyvavęs lenktynininkas griuvo ir susižalojo krūtinę. Širdies smūgį patyręs 38 m. vyras mirė pakeliui į ligoninę.
Argentinietis — 21-as dalyvis, žuvęs Dakaro ralyje, kuris nuo 1979 m. buvo rengiamas Afrikos žemyne, o nuo 2009 m. perkeltas į Pietų Ameriką.
„Gyvenimas — sąlyginis dalykas, — paklaustas apie riziką, atsako Gintautas. — Kai nukrinta lėktuvas, visi į tai atkreipia dėmesį. Kai per ralį žūsta lenktynininkas, tai taip pat yra didžiulė tragedija.
Tačiau vien Lietuvos keliuose pernai žuvo daugiau nei 200 žmonių.“
Lenktynininkas prisipažino niekada aklai nerizikuojantis ir besilaikantis savo taisyklių.
„Niekada nevažiuoju per dulkes, kai nėra gero matomumo. Niekada nevažiuoju be šalmo. Niekada didžiuliu greičiu nelekiu įkalnėn, kai nematyti, kas ten laukia...“ — vardijo vyras, vienas dykumoje praleidęs ilgas dienas ir naktis.
Klaidų būti negali
Tai, kad norint atlikti sudėtingus triukus reikia ne tik laikytis taisyklių, bet ir mokytis bei atkakliai treniruotis, pripažino ir profesionalus kaskadininkas T.Ereminas. Neįtikėtini triukai — jo kasdienė duona.
„Mūsų komandos triukai — universalūs, atliekami ir su technika, ir su arkliais. Tai šuoliai, kritimai, degimai, — pasakojo retos profesijos atstovas. — Kalbėti apie traumas negaliu. Traumos parodo, kad nesi profesionalas. Mes — rusų mokyklos atstovai. O rusai mėgsta eiti kiaurai sienas ir pasigirti traumomis — lūžusiomis rankomis, kojomis ar net stuburu. Galbūt jie įsivaizduoja, kad taip parodo savo kietumą?“
Adrenalino darbe pasisemiantis vyras prisipažįsta laisvalaikiu iššūkių nebeieškantis.
„Čia esu bene vienintelis, kuris po darbo išeina ne iš biuro, — juokiasi Tomas, kaskadininku dirbantis jau 17 metų. — Rizika man — kasdienybė. Tačiau labiausiai atsipalaiduoju grįžęs pas šeimą ir ramiai prigulęs prie televizoriaus.“
Kodėl jis kasdien rizikuoja? Galbūt jis gimė be baimės jausmo?
„Žmogus privalo jausti baimę, — atsako Tomas. — Bet baimės jausmas yra iššūkis, kurį galima nugalėti.“
Iššūkis baimės jausmui
„Jeigu sugebi baimę nugalėti, jautiesi viršesnis už ją“, — pritaria L.Karalius.
Ar baimės jausmas žmogui yra įgimtas? „Normalus žmogus turi bijoti. Neturintys šio jausmo yra ligoniai“, — įsiterpia psichologė Daiva.
Ką jaučia žmogus stovėdamas ant bedugnės krašto? Šuolis, stačia galva kritimas žemyn, kilimas į viršų, vėl krytis... Kas traukia tai daryti?
Šį jausmą bando apibūdinti Arvydas, kurio ekstremalus pomėgis — šokinėti guma iš aukštai daugeliui kelia baimę. Akrofobija (aukščio baimė) ir katapedafobija (baimė šokti nuo aukštos vietos) yra natūrali ir dažniausiai įgimta.
„Užsilipęs ant uolos krašto jaučiu baimę. Tačiau savo baimę aš galiu kontroliuoti, — tvirtina Arvydas, kuris jau aštuonerius metus prisirišęs guma šokinėja nuo bokštų, uolų ir pastatų. — Taip, tai labai pavojinga, bet tik tuomet, jeigu nemoki ir nežinai, ką darai.
Galite vadinti mane bepročiu, bet adrenalinas yra smagu. O daugeliui iš mūsų tai yra gyvenimas.“
Vaikinui galima būtų paprieštarauti — koks gi tai gyvenimas? Greičiau — iššūkis mirčiai.
„Visi šuolininkai labai myli gyvenimą ir nori iš jo pasiimti viską, kas smagiausia“, — atsikerta jis ir neslepia, kad jei būtų buvę nelaimingų atsitikimų, greičiausiai šio pomėgio būtų atsisakęs.
„Kai ateis mano paskutinioji valanda, norėčiau galvoti, kad padariau viską, ką galėjau, — samprotauja likimą už ūsų tampantis ekstremalas. — Geriau galvoti apie tai, ką padarei, o ne apie tai, ką galėjai padaryti.“
Šuoliai nuo TV bokšto
„Juk net į gatvę išeiti yra ekstremalu. Kur garantija, kad tavęs nenudauš mašina? Gyventi apskritai yra ekstremalu“, — pritaria Gintarė.
Jos mylimasis Linas įsitikinęs, kad ekstremalūs pomėgiai ugdo ryžtą ir pasitikėjimą savimi.
Buvęs grupės ŽAS narys ir buvęs seimūnas prisipažino, kad du kartus yra šokęs su guma nuo televizijos bokšto. Kad būtų linksmiau — vieną kartą su vestuvine nuotakos suknele, kitą — apsirengęs ledo ritulininko drabužiais. Tačiau dabar adrenalino dozes pora gauna lėkdami vandens paviršiumi arba snieglente pasikinkę jėgos aitvarus.
Gintarė šį sportą mėgsta nuo mažų dienų. „Mano visa šeima tokia — ir tėvai, ir brolis. Visiems patinka šis užsiėmimas. Ir Liną aš įtraukiau“, — juokiasi mergina.
O jei ir jų vaikai darys tą patį?
„Patys to ir išmokysime. Kaip kad mane tėvas snieglente čiuožti išmokė — pastatė vieną ant kalno ir pasakė: „Kol nusileisi — išmoksi“, — juokėsi patrakusi moteris, kurios rudenį laukia sudėtinga kojos operacija. Ją susižalojo lakstydama motoroleriu.
Sudaužė du lėktuvus
Be skrydžių gyventi negalintis Eugenijus traumų neskaičiuoja ir prisipažįsta vis tiek negalintis nurimti. Tačiau ekstremalus pomėgis šiuo metu neįgyvendinamas dėl vienos (ne)paprastos priežasties — nėra lėktuvo. Mat vyras juos sudaužė net du.
„Nebeturiu kuo skristi, — apgailestavo vyras, ant kaklo nešiojantis mažą lėktuvo pakabutį. — Per vieną pasirodymą sudaužiau lėktuvą, tiesa, ne savo. Vėliau sudaužiau kitą, draugo.“
Apie pagarbią baimę keliantį skraidymo aparatą Eugenijus šneka tarsi apie paprasčiausią dviratį.
„Tik pirma skraidymo pamoka yra ekstremali. Dreba kojos, prieš darant suktuką apima baimė. Bet antrą kartą skrendant nei baimė neima, nei tai atrodo ekstremalu. Tuomet ieškai kitų iššūkių“, — juokiasi pilotas.
O tie iššūkiai — tai triukai dviejų kilometrų aukštyje ant lėktuvo sparno. Kartą padangėse Eugenijus bandė nufilmuoti kvapą gniaužiantį klipą.
„Na, baigėsi, kaip visada... — prisimena ekstremalas. — Nukritau nuo lėktuvo, bet atsipirkau rankos lūžiu. O krytis — penki metrai per sekundę.“
Vis dėlto savo pomėgio Eugenijus neatsisakytų nė už ką. Jei tik turėtų lėktuvą, jis ir vėl skraidytų.
„Reikia gyventi įdomiai. O įdomų gyvenimą turi susikurti“, — aiškina vyras, kurio pavojinga aistra kainavo ne tik sveikatos. Adrenalino fanatikas pamini anapilin iškeliavusius draugus — tokius pačius ekstremalus, kaip ir jis.
Trauma privertė susimąstyti
Kitai pašnekovei — Dianai gydytojai apskritai draudžia daryti bet ką ekstremalaus.
Dar baisiau — jos ateitį jie piešia ligoninės palatoje. Nuo vaikystės dėl sveikatos sutrikimų medikai merginai draudė lankyti net kūno kultūros pamokas.
„Pasižiūrėjusi filmą „Ekstremali riba“ supratau, kad noriu būti alpinistė, — apie netikėtą pasirinkimą pasakojo Diana. — Patekusi į alpinizmo klubą, galima sakyti, ten apsigyvenau — praleisdavau penkias dienas per savaitę.“
Nuo ekstremalaus pomėgio merginos neatgrasė nei sudėtinga širdies operacija, nei medikų prognozės, nei tėvų draudimai.
„Man iki šiol neleidžiama draugauti su sportu, bet vis tiek dalyvavau greitojo lipimo uolomis varžybose, — šypsosi ekstremalė. — Šio potraukio neužgniauši — matyt, ta pati nesveika širdis ir traukia.“
„Geriau gyventi trumpai, bet laimingai, nei ilgai ir nuobodžiai“, — Diana prisimena giliai įstrigusius jai širdį operavusio gydytojo žodžius.
Kas pusę metų jaunai moteriai tenka pasirodyti gydytojams. Medikų prognozės nėra džiugios, tačiau ekstremalė įsitikinusi, kad sportas jai padeda stiprinti organizmą. Nors kartu tai — ir nemaža rizika.
„Norvegijoje rengdamasi varžyboms nukritau iš 5 metrų aukščio, — pasakoja sportininkė. — Jei pataikai nukristi ant čiužinio, viskas gerai, bet viena koja krintant pasisuko, trūko kryžminiai raiščiai. Ši trauma mane tarsi sustabdė, nes kitaip būčiau laipiojusi iki šiol. O dabar susimąsčiau ir apie širdį. Supratau, kad ir ji žmogui reikalinga.“
Patyrusi traumą Diana pasinėrė į kūrybą. Dabar ji kuria drabužių kolekcijas.
Rizikuoji — vadinasi, gyveni
Kodėl žmonės tampo likimą už ūsų ir niekaip nepasisotina adrenalino?
„Žmonės gimsta su skirtingomis smegenimis, jos skirtingai išskiria hormonus. Nuo mažumės vieni vaikai yra judresni, kiti — lėtesni. Vieni baikštūs, kiti drąsūs, — aiškina psichologė Daiva. — Manau, kad dauguma šių žmonių ir vaikystėje buvo ypač aktyvūs.“
Specialistė mano, kad ekstremaliais poelgiais žmogus slopina įvairias psichologines būsenas. O padarius ką nors neįtikėtina apima euforija ir palengvėjimas, užgožiantis slogią nuotaiką.
„Žmogus visur ir visada siekia pusiausvyros. Jeigu jos trūksta, natūralu, kad jis jos ieško“, — sako psichologė.
Ji pati yra bandžiusi šokti prisirišusi guma ir skraidyti parašiutu virš vandens.
„Matyt, tas ekstremalus pomėgis kilti ar nerti gilyn — tai noras kilti ir į sielos aukštumas. Tai nepaprastai įdomus užsiėmimas“, — samprotauja psichologė.
O padangių asas Eugenijus įsitikinęs, kad ekstremaliai elgdamasis žmogus naikina vėžio ląsteles. Be to, anot jo, visos ekstremalios situacijos teikia gyvenimui skonį.
„Kai jaučiame, kad gyvenimas teka be tikslo, darosi nuobodu. Ir kai padarai ką nors neįtikėtino, suvoki, kad vėl gyveni“, — pritaria ir psichologė.
„Jei vieną dieną ko nors neįtikėtino nepadarai, jautiesi nepadaręs nieko. Štai tuomet aplanko baimė“, — prisipažįsta šuolininkas su guma Arvydas.
„Aplanko jausmas, kad sustojai, kad niekas gyvenime nebevyksta“, — pašnekovams pritaria L.Karalius.
„Man dabar viskas uždrausta, turiu saugoti stuburą, kojas, rankas. Bet žiūriu filmą apie Džeimsą Bondą, jis lekia motociklu — ir aš lekiu kartu su juo, jis šoka — aš su juo, jis skrenda — ir aš skrendu. Taip įsikraunu adrenalino”, — juokiasi likimo pamokytas ekstremalas Eugenijus.