Palangos tautodailininkė ilgisi kelis kilogramus svėrusių gintaro gabalų

„Didelis gintaras šiais laikais – retenybė“, - paklausta, kaip vasarą Palangoje sekasi prekybą gaminiais iš gintaro, atsako tautodailininkė Ona Katkienė. Moteriškė jau aštuntus metus savo rankų dirbiniais prekiauja šalia kurorto bažnyčios įsikūrusioje lietuviškojo aukso „turgavietėje“. Gintaras, palangiškės žodžiais, akmuo, kurį mylima arba ne: „Tik gaila, kad jo vis mažiau ir mažiau.“

Daugiau nuotraukų (1)

Ana Savicka

Jul 4, 2012, 5:56 PM, atnaujinta Mar 18, 2018, 10:50 AM

Palangos gatvėse gintarinius papuošalus ir kitokius dirbinius pardavinėjantys smulkieji verslininkai neretai skundžiasi neva sumažėjusia jų paklausa, pirkėjų ir gintaro mėgėjų abejingumu. Tačiau papuošalų meistrė teigia, kad šiam akmeniui pirkėjų visgi netrūksta.

„Kai pradėjau prekiauti prieš 8 metus, susidomėjimas gintaru buvo kur kas didesnis. Kuo tolyn, tuo labiau meilė gintarui slopo. Dabar žmonės perka smulkmenas iki 10 litų. Išlaidauja nebent turtingi rusai“, - pasakoja tautodailininkė.

Tik liūdna, apgailestauja O. Katkienė, kad daugelis jų gidų yra vežami į nedideles gintaro dirbinių parduotuves, mat iš jų turistinių grupių vadovai gauna procentą nuo apyvartos.

„Pro mus praeinančius užsieniečius gidai stengiasi atbaidyti sakydami, kad mūsiškiai gaminiai iš plastiko. O vėliau juos veža į savo parduotuves. Iš jų pusės tai labai negražu, nes aš pati esu tautodailininkė. Kaip slogu girdėti tokius žodžius. Juk gintarą jau daugelį metu apdirbinėju savo rankomis“, - gidų noru pasipelnyti piktinasi palangiškė.

Deja, gidų žodžiai užsieniečiams skamba lyg įsakymas, todėl skuba gintaro dirbinių įsigyti kitur. Tad į Vytauto gatvę dažniausiai užsuka tautiečiai, kartais – rusai ir baltarusiai.

Pelnas atitenka mokesčiams

Priekaištų dailininkė tikina turinti ir valstybės mokesčių politikai: „Už tris metus šaligatvio per metus sumoku 3 tūkst. litų. Dar moku už verslo liudijimą. Ir mokesčius susimoku. O juk esu pensininkė, man 76 metai.“

Ponia Ona tikina prekiaujanti smulkiais gaminiais – karoliais, žiedais, segtukais, auskarais, gintaru puoštais vizitinių kortelių dėklais, šaukšteliais. Tad ir jos per dieną suprekiaujama apyvarta nėra įspūdinga: „Kartais uždirbu vos 10 litų, o kartais ir 50 pavyksta. O būna ir nieko.”

Oras pajūryje šiemet, deja, nekoks. Ir žmonių palyginus nedaug. Pagyvėjimo, tikina prekiautoja gintaru, tikimasi ilgojo savaitgalio metu.

Kur dingo gintaras

Pokalbį apie prekybą gintaru Palangoje vasarą pašnekovė pasuka kita linkme. „Žinote, kokia bėda didžiausia? Didelis gintaras šiais laikais – retenybė. Jei kažkada paimdavai didelį akmens gabalą į rankas ir galėdavai leisti savo vaizduotei kurti, tai dabar pamatai gintarą ir bandai sugalvoti, kur ir kaip galėtum jį pritaikyti“, - apie gintaro trūkumą prabilo moteriškė.

„Sovietiniais laikais paimi į rankas kilogramą ar net daugiau sveriantį gintaro gabalą, pjaustai, fantazuoji, dėlioji. Kokios buvo apyrankės – iš didelių, meistriškai nušlifuotų akmenų. Anuomet pats gintaras buvo ypatingai gražus. Ir kur tik mano darbai nėra buvę? Visame svietą apkeliavo. Paimdavo ką nors į parodą ir grąžindavo tik po pusmečio, nes dirbiniai keliaudavo iš Prancūzijos į Italiją, iš Kanados į Japoniją“, - prisimena pašnekovė.

Gintarą šluoja rytiečiai

Gintariniai papuošalai brangsta ne tik dėl kokybiškos žaliavos trūkumo, bet ir dėl pakilusių jos kainų. Kinijos ir Japonijos juvelyrų įmonės Kaliningrado srityje perka viską, ką tik įmanoma išplauti.

Ponia Ona pasakoja, kad Kuršių marių gilumoje vis dar yra vienas nepaliestas gintaro sluoksnis: „Manau, kažkada žmogaus ranka pasieks ir jį.“

Štai balto gintaro, pasakoja moteris, jau beveik nebėra. Dažniausiai jai tenka dirbti su skaidriu akmeniu.

„Aš žaliavą perku iš smulkesnių jos pardavėjų. Neturiu piginėlių didesnei investicijai. Stambesnio, geresnio gintaro neįperku“, - paaiškina O. Katkienė ir priduria, kad kadaise iš didelių gintaro gabalų jai teko gaminti ir šachmatus, ir dėžutes, ir didžiulius, netgi sunkokus karolius.

Tautodailininkė tikina gintaro dirbiniais pati niekada nesipuošusi. Nebent vilkėdama tautinius drabužius. Bet savo papuošalais padabino šimtus moterų ir vyrų: „Kadaise namie turėjau beveik trijų kilogramų svorio gintaro gabalą. Deja, jį teko parduoti, mat norėjau, kad sūnus studijuotų, norėjosi ir gražiau jį aprengti. Be to, auginau sūnų viena. Mano namų krizę užuodė vienas kaunietis, jau seniai nusižiūrėjęs tą gintaro gabalą. Pardaviau jam jį už 1000 rublių. Tais laikais tokią pinigų sumą uždirbdavo per metus.“

Tautodailininkė skuba pasidžiaugti, kad jos sūnus Arvydas taip pat neabejingas gintarui. Jį apdirbti jis išmokęs iš mamos: „Iš pradžių patikėdavau jam smulkius darbus – poliravimą, vėrimą. Paskui leidau ir šlifuoti. Pati irgi esu savamoksle. Gintarą prisijaukinau savo rankomis.“

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.