Paliekame Papilę ir sukame į vakarus – link Šiaudinės bažnytkaimio. Oras nelepina – prasideda bjaurus rudeninis lietus. Kaip mano senelis sakydavo: „Kap kunigas krapina.“ Tačiau vis vien erzina. Nutraukti kelionę būtų gėda, bet ilgiau pavaikščiojus jau tenka jungti automobilinį šildymą.
Pasakojama, kad Šiaudinės kaimas pavadinimą gavo nuo pirmosios čia pastatytos šiaudais dengtos koplyčios. Iki šių dienų ji neišliko, tačiau mes vis vien galime apžiūrėti vieną seniausių Lietuvoje medinių maldos namų. Ji iškilo jau XVIII a. – 1775 m. dvarininkas Rokas Godlevskis pastatė trinavę medinę Švč. Mergelės Marijos bažnyčią.
Paprasta liaudies architektūra. Jokių įspūdingų puošybos elementų, rozečių ar kontraforsų. Paprasta šventykla su medinėmis liaudies skulptūromis. Būtent tokius Dievo namus aš ir įsivaizduoju. Neperkrautus ir be pompastikos.
Durų užraktai ir langų grotos – senasis kalvių darbų palikimas. Nenoromis vis peršasi mintis – kada mūsų metalo vagys pradės plėšti ir bažnyčias? Senovės kapus kasa vogdami archeologinius žiedus, ardo kapinių tvoras, o iš pačių kapinių neša metalinius kryžius... Manau, kad ateis laikas ir bažnyčioms.
Keisčiausia, kad nemaža dalis žmonių pateisina tokius poelgius. „Juk apie tuos kapus niekas nežinojo“, „Juk būtų supuvęs žiedas ir sunykęs“, „Juk kapinių tvora niekam nepriklauso“... Toks žmonių abejingumas man iki šiol nesuvokiamas.
Jeigu tai tęsis ir toliau – po kokių dešimties metų kurį rytą rasime išdaužytus Šiaudinės bažnyčios langus, išpjautas grotas ir išlupinėtas durų rankenas. O aplinkiniai sakys: „Kas čia tokio? Valdžia nesirūpina, tai ir vagia...“
Nusikalstamas aplaidumas Kairiškių dvare
Apie Kairiškių dvaro liekanas nedaug kas žino. Nuo kelio per šimtą metrų nutolęs pastatų kompleksas galėtų tapti vienu iš įdomesnių lankytinų objektų šiame krašte, tačiau...
Kairiškių dvaro sodyboje, statytoje XIX a. antroje–XX a. pirmoje pusėje, išliko medinių ir mūrinių gyvenamųjų, ūkinių, gamybinių pastatų. Čia praėjusio amžiaus pradžioje veikė Vlado Sirutavičiaus kartono fabrikas. Šiame fabrike ant Virvytės kranto 1903 m. buvo įrengta pirmoji hidroelektrinė Lietuvoje. Nors ir praradusi savo pirminę išvaizdą, bet veikia ji ir šiomis dienomis.
Turėdami tokį paveldą mes jį apleidžiame ir naikiname. Šioje vietoje nieko nedaroma, kad nors kas išliktų ateities kartoms. Norėtųsi, kad Kairiškių dvaro sodyba ir unikalūs jos statiniai taptų vieta, kur mes didžiuotumėmės savo praeitimi.
Dabar tokios apleistos istorijos niekas nenori rodyti ir ji tyliai išbraukiama iš rodomų objektų sąrašo. Natūralu, kad niekam nerodomas ir nežinomas dvaras tampa neprižiūrimas. Užburtas ratas sunykimo link.
Galiu atspėti, ką į šiuos žodžius atsakytų atsakingi biurokratai: „Mes nieko negalime padaryti. Pastatai priklauso privatiems savininkams“, „Nėra lėšų“, „Neturime galimybių“ ir pan. Aš pasakyčiau labai paprastai – ne galimybių nėra, nėra noro. Arba proto.
Kiek kartų man tokie žmonės kartojo, kad jie padarė viską, kas tik įmanoma... Kiek kartų teko jiems įrodyti, kad jie tiesiog tingi arba nenori prisidėti... Tai yra nusikalstamas požiūris į darbą ir paprasčiausias aplaidumas.
Netikiu, kad Kairiškių kaime nėra iniciatyvių žmonių, kurie norėtų kažką pakeisti. Svarbiausia tai, kad jie ir galėtų pakeisti. Tiek veikiantis mokyklos skyrius, tiek pati bendruomenė. Tačiau šiuos žmones reikia paskatinti ir parodyti kelią. Akmenės savivaldybės tarnautojai ir kultūros paveldo specialistai turėtų jiems padėti. Deja, kol mūsų biurokratai ir valdininkai išmoks rodyti iniciatyvą, turbūt praeis ne viena dešimtis metų.
Apžadų kapeliuose – senojo tikėjimo likučiai
Bene labiausiai Akmenės krašte sužavėjo Kairiškių senkapis, kuris tarp vietinių dar vadinamas Apžadų kapeliais. Be tų pačių vietinių pagalbos gana sunkiai aptinkama vieta turi savyje kažką mistiško. Sunku pasakyti, kas būtent tai yra. Aš nesu tikintis, dar daugiau – esu skeptikas. Tačiau šioje vietoje man tiesiog buvo gera.
Nors oficialiai ši vieta vadinama Kairiškių senkapiais, tačiau niekas nebepamena, kada čia vyko paskutinės laidotuvės. Niekas net neatmena, kad čia apskritai būtų kas palaidotas. Pasakojama, kad čia buvusi bažnyčia ir miestas, kitų tvirtinama, kad smėlingose vietovėse vešėję seni dideli pušynai.
Išdalijus žemes gyventojai ėmė kirsti miškus. Šioje vietoje buvo paliktos tik dvi aukščiausios pušys. Bandą ganę piemenukai vieną rytmetį pastebėję žolėje brydę – aplink pušis kažin kieno eita keliais. Tuomet pušis aptvėrė. Kitą rytą vėl rado brydę – dabar keliais šliaužta aplink tvorelę. Gyventojai suvokę, kad tai – šventa vieta, ir ėmę statyti kryžius, koplytstulpius.
Dabar čia vyksta katalikiškos pamaldos, statomi krikščioniški simboliai, tačiau mokslininkai neabejoja, kad tai – senojo lietuvių tikėjimo liekana. Šioje vietoje svarbiausios buvo pušys. Dar ir dabar išlikusi viena jų.
Kai ant jos kalami kryžiai ir koplytėlės jau nebetilpo, juos pradėta tvirtinti prie gretimų medžių. Taip ši šventa vieta tapo mažuoju kryžių kalneliu. Sakoma, kad kaimo moterys, eidamos link šios vietos, vos pamačiusios pušies viršūnę puldavo ant kelių ir likusį atstumą įveikdavo keliaklupsčiais. Gaila tik vieno – dabar čia atsiranda vis daugiau suvirintų metalinių kryžių, kurie neturi jokios meninės vertės. Po truputį užmirštamos senosios koplytėlės ir liaudies ornamentika. Tradicija išsigimsta, bet džiugu, kad bent pati vieta išlieka ir žmonėms ji yra šventa.
Tęsinys – kitą savaitę