Aistra Italijai ir jos kalbai Audronę yra užvaldžiusi jau seniai. Ji puikiai susišneka, moka nemažai dainų itališkai. O į mokyklą vyko norėdama pasitikrinti savo žinias. Be to, tai buvo puiki proga pasigilinti į savo profesijos – drabužių dizaino – terminus.
Dukra mokėsi savo srities – interjero dizaino – sąvokų.
Kad nuolat tektų bendrauti itališkai, moterys apsistojo ne viešbutyje, o italų šeimoje. Lietuvės stropiai mokėsi. Iš karto po pietų, kai tik baigdavosi pamokos, jos atsisėsdavo garsiojoje Viktoro Emanuelio I galerijoje ir gerdamos kavą ruošdavo namų darbus. Tik po to nerdavo į miesto šurmulį.
„International House Milano” mokykloje Audronę žavėjo dėstytojų nuoširdumas. Ji gaudavo atsakymus į įvairius klausimus. Bet svarbiausia – mielai naudojosi informacija, kur nueiti ir ką pamatyti.
Dažnas apie Milaną, nors tai ir mados sostinė, atsiliepia kaip apie nelabai įdomų pramoninį miestą.
„Ir aš taip maniau, kol nepažinau jo atidžiau”, – džiaugėsi Audronė.
Ją ir dukrą domino liberty architektūros stilius – moderno atmaina Italijoje. Dėstytojai patarė lietuvėms lankytis tuose rajonuose ir gatvelėse, kuriose yra jas dominančio stiliaus vilų.
Į kelias jos net buvo pakviestos užeiti pasidairyti atidžiau. O padėjo ne kas kita kaip kalbos mokėjimas. Restauratoriai, statybos vadovai visai kitaip reaguodavo, kai išgirsdavo, kad užsienietės kalba itališkai ir dar domisi jų darbu. Taip paprastai uždarų vilų vartai atsivėrė viešnioms iš Lietuvos.
„Kažkada į Prancūziją vykome žiūrėti flamingų už pinigus. Pačiame Milano centre, vienos vilos sode, išvydome išdidžiai vaikštinėjančius grakščius paukščius”, – dalijosi įspūdžiais A. Bunikienė.
Entuziastingai nusiteikusi dizainerė sugebėjo pasinaudoti kalbos mokėjimu ir gauti nuolaidų, kai sumanydavo ką nors pirkti.
„Pradedame šnekučiuotis su pardavėjomis, juokauti, aš dar kokį posmą itališkos dainos sudainuoju, o jos pamalonina nuolaida”, – pasakojo Audronė, apsilankiusi ir garsių mados namų salonuose.
Tikromis milanietėmis motina ir dukra pasijuto „Carroponte” centre, kur iki XX amžiaus pradžios buvo laikomi traukiniai. Beveik kas vakarą centre vyksta įvairūs renginiai ir koncertai.
„Turistų nebuvo matyti, aplink – vien tik italai. Nuotaika nuostabi”, – pasakojo Audronė.
Moteris džiaugėsi, kad kalbų mokosi abi jos dukros: vyresnioji Ainė – italų, bet jau kalba ir prancūziškai. Jaunėlė Martyna (17 m.) yra pametusi galvą dėl Ispanijos ir šios šalies kalbos.
Tad kai Bunikiai keliauja, jiems daugiau durų atsidaro jau vien dėl to, kad gali susikalbėti.
Kaip veikli moteris rado laiko išmokti kalbėti itališkai? Ji mokėsi ilgai, nes vis nerasdavo laiko paruošti namų darbų. Bet kad save su-drausmintų, įkalbėjo mokytis ir dukrą.
„Buvo nepatogu prieš vaiką neparuošti namų darbų, tad gerokai pasistūmėjau į priekį. Vis dėlto geriausia tai daryti ankstyvoje jaunystėje, kai dar nerūpi darbo ir buities problemos”, – mano dizainerė.
