Ir štai prieš akis prasiskiria kalnas. Būtent toks jausmas apima pamačius vos 3 m pločio Tripiti tarpeklį, abipus kurio kaip sienos stūkso stačios 80 m aukščio uolos. Prasilenkti čia būtų sunkiai įmanoma. Bet mums pasiseka – tarpeklyje sutinkame tik ožkų bandą.
Už Tripiti tarpeklio atsiveria platus tuščias paplūdimys, kuriame – tik nedidukė šeimyninė taverna, ir skaisčiai mėlyna jūra. Tai Libijos jūra. Maždaug už 300 km – jau Afrikos krantai.
Iš karto akį patraukia pakrantę nusėję akmenėliai. Visi – idealiai apskritos formos, sušlapę vandenyje mirgantys įvairiausiomis spalvomis ir dryžiais. Tiesiog po kojomis besivoliojantys idealūs suvenyrai tiems, kas nekenčia kičo. Kas svarbiausia – nemokami. Tiesa, basomis pereiti akmenuotąjį ruožą iki vandens – ne itin malonu. Tačiau gaivinantis jūros glėbys atperka kančias.
Vaišingi tavernos šeimininkai nukloja stalą tradiciniais patiekalais – tenka paragauti ir ožkienos, ir triušienos, ir net sraigių, kurias prieš tai tenka išsikrapštyti iš kiauto. Pastarosios įspūdžio nepalieka – lyg guminės. Ožkiena – kitas reikalas.
Atsisveikinę su Libijos jūra, iki saulės laidos kalnuose skubame patirti daugiau nuotykių. Psiloritis kalnų masyve, kurio pavadinimas graikų kalba reiškia tiesiog „aukštas kalnas“, pavojingais serpantinais visureigiais pakylame į 1,5 km aukštį.
Stačiai kylančia gatvele tenka pravažiuoti kalnų kaimelį Gergeri su namukais, įsikibusiais į kalno šlaitą. Sunku įsivaizduoti, kaip žmonės sugeba gyventi, kai žemė po jų kojomis beveik vertikali.
Netrukus ir kaimelis lieka toli apačioje. Esame giliai ir aukštai kalnuose. Čia galima ir išlipti. Saulė dar nenusileidusi, bet gana tamsu – iš visų pusių supa aukštos viršukalnės, metančios šešėlius. Ir šalta. 18 laipsnių temperatūra po trisdešimties laipsnių karščio salos apačioje verčia pasijusti, lyg būtų atėjusi žiema.
16 km į šiaurę nuo Gergeri esantis Rouvas miškas – viena bene paslaptingiausių Kretos vietų. Ši platanų giraitė galėtų būti puiki vieta meditacijai – apgaubta tylos, mistiškos prieblandos ir esanti nepasiekiamai toli nuo civilizacijos. Na, bent jau tiek, kiek traukia automobilinio radijo ir mobiliojo ryšio siųstuvai.
Tylą nutraukia tik paslaptingas varpelių tilindžiavimas. Ne, tai ne dirbtinis garso efektas, skirtas pamaloninti turistams, o kalnuose visiškai natūralus reiškinys. Tarp platanų ganosi ožkų banda. Pamačiusios žmones, jos smalsiai juos apžiūrinėja, bet žengus artyn pasileidžia per akmenis. Varpelių tilindžiavimas sutankėja.
Iš kalnų svarbu suspėti grįžti, kol nesutemo. Jeigu čia esant užklups tamsa – galima ir nebegrįžti, pasiklydus klaidžiuose serpantinuose ar su visu visureigiu nugarmėjus nuo skardžio. Vairuotojui supainiojus kelią, suprantame dar vieną kelionių po kalnus niuansą – čia sudėtinga apsisukti.
Vis dėlto pavyksta rasti kelią, ir jau beveik visiškai sutemus grįžtame į civilizaciją – automobilio radijuje užgroja balkaniška melodija. Kelias jau normalus – platesnis ir ne toks pavojingas.
Netrukus priekyje pamatome ir Herakliono žiburius. Miestas atrodo visai netoli, bet neapsigaukite – iki jo važiuoti dar teks visą valandą, sukant ratus. Kalnuose labai aiškiai suvoki lietuviškos patarlės prasmę: „Tiesiai arčiau, aplink greičiau“.
