Esame derlingos ir lygios Sičuano provincijos didmiestyje – garsėjančiame, visų pirma savo žaismingaisiais gyvūnėliais - gigantiškomis pandomis, kurios čia jaučiasi geriau, negu bet kur kitur Žemėje, dėl gausiai augančių bambukų ir drėgno oro. Bet šį kartą ne apie pandas, ir ne apie Sičuano operą, ar įspūdingus Chengdu dangoraižius, netgi ne apie vienintelę Kinijoje dar išlikusią Mao Dzeduno skulptūrą. Šį kartą apie unikalią vietą Chengdu mieste, kur susirenka paprasti vietiniai žmonės ir parodo save tokiais, kokie jie yra iš tiesų ir kuo gyvena paprasta Kinija. Nuo šiol, ši vieta lyg magnetas, be kurios kelionės į Kiniją neįsivaizduoju.
„People's park“ (liaudies parkas) – didžiulis parkas, kur kiekvienas smalsus turistas, o taip pat ir išrankesnis keliautojas tikrai pasijaučia lyg zoologijos sode, kur visur įdomu, nematyta ir „eksponatai“ labai jau saviti ir juokingi. Tai vieta, kur galima pamatyti, kaip Kinija ilsisi ir pramogauja, visada kai geras oras ir per šventes bei laisvadienius. Įėjimas nemokamas.
Parke labai daug žalumos – didelių išsikerojusių medžių ir mažesnių krūmų, paprastų žolės vejų ir kitokios vešlios augmenijos paežerėse ir soduose. Tokia atgaiva reikalinga žmogui, ištisą parą dūstančiam miesto dūmuose ir gyvenančiam tiršto rūko gniaužtuose. Į tokius parkus vietiniai užsuka su daugybe planų visai dienai: išgerti su bičiuliais arbatos, pažaisti stalo žaidimų, iki valios prisišokti, gal net padainuoti ir... išsivalyti ausų. O užsieniečiai ateina į tuos vietinius pažiopsoti. Teatras labai įdomus ir nenuspėjamas, o dar ir po atviru dangumi.
Taigi, parke yra viešos arbatinės. Žmonės atsineša čia savo termosus su vandeniu, o vietoje dirbantys padėjėjai, tiesiog pilsto jiems stiprią arbatą už nedidelį mokestį. Vietos gyventojai, daugiausia tai garbaus amžiaus senukai, ne tik arbatą siurbia visą dieną, bet pliekia kortomis, lošia kiniškomis šaškėmis ir kitais vietos žaidimais. Galima sėdėti ant patogios bambukinės kėdės, gerti arbatą ir stebėti aplinką, kuri lyg išplaukusi harmonija iš senovės Kinijos tapytojo šedevro, kur žmogus toks mažas, o gamta visagalė ir didelė.
Ramybę gali sudrumsti nebent čaižūs ausų valytojų balsai. Taip taip – ausų valytojų, kad ir kaip nejaukiai skambėtų. Yra ir tokia keista profesija, kuri Kinijoje, o juo labiau Chengdu – įprasta, kaip batsiuvio ar kiemsargio. Pagyvenę vyrai vaikšto nuo staliuko prie staliuko ilgų lyg iešmai ir trumpų lyg pieštukai įrankių rinkiniais ir siūlosi pravalyti jums ausis. Ryžtumėtės? Kinams tai įprasta, todėl ši profesija nenyksta, o štai užsieniečiams tai kelią bjaurasti arba...tokį smalsumą, kad norisi išbandyti. Nepasibodi valytojai ir prie užsieniečių prieiti. Sako – 10 juanių ir valau! Taigi, galima suderinti du dalykus. Mėgautis arbata, klausantis paukščių čiulbėjimo ir tuo pačiu valytis ausis, tiksliau, būti valomam. Gal po tokios procedūros ir paukščiukai skambiau čiulbės.
Liaudies parkas suskirstytas į daugybę aikščių, aikštelių, scenų, uždarų ir atvirų erdvių. Vis kitame kampe sklinda skirtinga melodija. Tai gali būti tibetietiška tautinė daina, šokdinanti dailiai, pagal tibetiečių papročius apsirėdžiusius atvykėlius iš Vakarų Kinijos, gali būti šiuolaikinė pop muzika, kriokianti iš masyvios, senovinės magnetolos, pagal kurios vibracijas trypčioja ir sukiojasi ir jaunas ir senas – visas gigantiškas kinų kolektyvas. Yra ir ramesnių kampelių, kur sklinda solidi valso melodija, o pasitempę kinai, dažniausiai pusamžiai, sukasi lyg snaigės – gracingai ir taisyklingai.
Nuo šokio pereikime prie dainavimo. Kinai dainuoti „moka“ – aukštais, spiegiančiais balsais. Vieni užsiėmę su karaoke, kiti traukia savo sukurtas arijas, treti – nori būti roko žvaigždėmis. Jeigu jie tai daro ir nelabai profesionaliai, bet visada juokingai. Bet šokis Kinijoje nugali dainavimą, trypčioti ir linguoti jie mėgsta labiau, nei plėšti liaudies ar šiuolaikines dainas.
Visai mūsų, lietuvių grupei čia linksma ir juokinga, o gidui kinui – ne visada. Jis stebi erdvioje aikštėje besiraitančias ir ryškiai pasidažiusias moteriškes, marširuojančius jaunuolius ir kitus pavienius veikėjus ir tyliai pašnibždi - „Šitie žmonės – ligoniai“. Tada aš pagalvoju, juk puiki vieta jiems – būti keistais, ir niekieno neišjuoktais, dainuoti, šokti, nusišnekėti, veikti kažką neįprasto ir netgi likti nepastebėtam.
Yra čia ir tikrų meistrų, iš kurių galima mokytis. Tai – kaligrafijos virtuozai, paišantys sudėtingus hieroglifus vandens teptukais. Nupaišo, po kelių minučių viskas išdžiūva, tada paišo iš naujo. Arba, užsiėmimas, kurio vaisiai neištirpsta – ledinukų ir saldainių gamyba. Daroma taip įmantriai ir kruopščiai, kad pamačius tokius dailius saldžius dirbinius, sunku patikėti, kad jei tokiomis sąlygomis pagalimti, o ne solidžiame saldumynų fabrike. Įdomiausia dalis laukė išeinant iš parko. Ant tvorų pastebėjau prikabinėtų daug popieriaus lapų su gausiais užrašais, kuriuos susidomėję skaitė vyrai ir moterys. Gidas perskaitė vieną iš jų. „Esu 50-ies metų moteris. Turiu darbą, mėgstu šokti ir dainuoti. Graži. Ieškau vyro, tvarkingo, dirbančio, iki 60 metų amžiaus. Kad būtų gražus“.
