Anot per pusryčius paskelbtos Veino kalbos apie mūsų antrosios dienos septynių valandų programą, džiunglės mums tądien buvo paruošusios ne tik smagų Ua-Ule upelio kirtimą 22 kartus, bet ir didžiausią per visą žygį išbandymą – kopimą į itin statų Imitos kalnagūbrį. Kad nors kiek paguostų, pridūrė, jog kilsime taip vadinamais ‚Auksiniais laiptais.‘ Tačiau mūsų veiduose užfiksavęs ‚Na, ir?‘, vadas pridūrė, jog įveikus šią atkarpą, nebebus ko nerimauti. „Nerimauti? Ką, jūs, vade, mes suintriguotos ir tai yra būtent tai, ką mes ir tikėjomės išgirsti.“
Po sveikuoliškų pusryčių stovykla buvo bendromis jėgomis sutvarkyta ir supakuota įspūdingai greitai – Veinas teikė pirmenybę ankstyvam ir punktualiam išvykimui. Dienos žygio pradžią paskelbė energinga Džono skanduotė į kurią, suintriguotos iki negalėjimo merginos atsakė dar energingiau - „Nebaisios mums tos nemigos, nebaisūs ir kalnai, juk prieky laukia auksas ir gaivūs upės vandenai.“ Koks neginčyjamas įrodymas, jog tokie žygiai išeina į visokeriopą naudą, jau vien kiek kūrybinių-poetinių galių atsiveria, imi net sau pavydėti tokios galimybės. Humoras čia, jei ką.
Pradėjus kilti ‚Auksiniais laiptais‘ poetinės mūzos mus kiek apleido. Tauriųjų metalų, turiu paaiškinti, šioje atkarpoje nesimatė, kaip ir laiptų – taip kaip mes juos įsivaizduojame, aišku. Pavadinimas greičiau simboliškai suteiktas dėl kalno statumo – turbūt po keleto valandų kebernojimosi į viršų akyse ims žybėti, pagalvojau.
Šiai mano minčiai gan akivaizdžiai antrino aplink sklandantys garsai – pūškavimas, dejavimas ir vienas kitas spontaniškai prasprūstantis necenzūrinis žodis. „O mano vyras šiuo metu ilsisi Fidži, guli prie baseino, skaito knygą ir mėgaujasi kokteiliais. O aš, aš už šitą reikalą pinigus mokėjau???“, - nekaltai išsprūsta vienai kolegei ir merginos pradėjo garsiai fantazuoti kur kitur jos šiuo metu norėtų būti. Po karštų debatų, visgi, buvo priimtas vienbalsis sprendimas, jog niekur kitur tik Kokodos kelyje – juk tiek įspūdžių jokia kita kelionė nepasiūlys, o kur dar kilnus žygio tikslas!
Ir tarsi patvirtindami mūsų pasirinkimo teisingumą, mus apsupo dešimtys didžiulių ir pačiomis ryškiausiomis spalvomis pasidabinusių drugelių. Jie šelmiškai tūpinėjo ant kuprinių, mūsų pačių, o pasisotinę žaidimais suskrido atgal į medžius – galingus senolius eukalipto medžius, kurių apstu šiose vietovėse.
Drugeliai puikiai sugebėjo atitraukti mūsų dėmesį nuo jau tikrai, kad akyse pradėjusio žybčioti aukso ir visai netrukus pasiekėme kalno viršūnę. Joje tik spėjome atsipūsti, mat mūsų iš karto laukė toks pat status leidimasis žemyn.
Tai buvo neprasta žinia, mat man, asmeniškai, leidimaisis nuo kalnų visada buvo daug lengvesnis ir smagesnis. Jis nereikalauja tiek daug fizinių pastangų, tad ir nuotaika atliekant tokią „mankštą“ būna daug pakilesnė. Ir kitos merginos, girdėjosi, jautėsi panašiai – pasijuokdamos viena iš kitos griuvinėjimų ėmė net niūniuoti.
Prie žygeivių dainingos nuotaikos prisijungė ir berniukai, kurie, turiu prisipažinti beveik visi įstabiai balsingi ir muzikalūs, o kai kurie dar ir puikiai išmanantys užsienietišką muziką. Dainų repertuaras apėmė tiek klasikinį roką, bei rokenrolą, tiek šiuolaikinę muziką – tačiau tik linksmą ir energingą. O užtraukus Pietų Afrikietiškos dainos (bent jau taip esu girdėjus Afrikoje) „Džiunglėse, galingose džiunglėse“ improvizuotą variantą girdimą animaciniame filme „Liūtas Karalius“ visos džiunglės skambėjo pačiomis linksmiausiomis natomis.
Bedainuojant kelias žemyn neprailgo ir tik nusileidus į kalno papėdę mūsų laukė garuojantys, vėlgi, makaronų pietūs. Šį kartą pagardinti konservuota mėsa jie buvo ypatingai gardūs. Kai išalksti, sakoma, juk viskas, net makaronai n-tąjį kartą skanu. Puikiems pietums dar puikiau užbaigti, desertui Veinas pasiūlė atsigaivinti šaltinyje ir tam mūsų raginti nereikėjo. Su visais rūbais iki kaklo sutūpusios lediniame vandenyje pliuškenomės ir tauškėjome lyg niekur toliau mums žygiuoti nebereikėjo. Tačiau, realybėje mūsų dar laukė apie trys keturios valandos kelio, kuris pirmiausia tęsėsi gana plačiu Ua-Ule upeliu. Ne ypatingai sraunus ir gilus, grįstas įvairiausio dydžio ir spalvų akmenimis ir apsuptas galybės medžių, upelis atrodė viliojanti pramoga – buvo gera nors kiek pailsėti nuo kilimo aukštyn arba leidimosi žemyn. O ir žygiavimas medžių pavėsyje neliko neįvertintas. Ir net jei upelį teko kirsti 22 kartus (kas reiškė batų keitimą tiek pat kartų), visos šioje atkarpoje iš ties atsigavome.
Ir tuo džiaugėmės, mat paskutinioji mūsų antrosios dienos atkarpa buvo dar vienas kilimas į kalną. Šį kartą statesnis už visas prieš tai buvusias įkalnes šis kalnas žadėjo išgręžti iš mūsų paskutinius prakaito ir jėgų likučius, ir, aišku tai ir padarė. Ir tik Veino rytmetinė žinia, jog šios dienos įkalnės pačios sunkiausios, ausyse skambėjo kaip pats gražiausias pažadas.
Šiuo pažadu besiguosdamos pergalingai pasiekėme kalno viršūnę. Kaip ir pirmąją dieną, pirmiausia sekė susitvarkymas, susiruošimas vakarui, bei pirmasis rūbų skalbimas. Susitvarkymas šį kartą vyko sklandžiai ir be didesnių emocinių dramų. Kai supranti, kad purvas bus nuolatinis kelionės palydovas, kad kitaip nebus, nustoji priešintis, o tada darbai liejasi kaip iš pypkės.
Manąjį rūbų skalbimą itin palengvino lietuviškas ūkiškas muilas, kurio visada parsivežu iš tėvynės kur tik begyvenčiau. Jau pirmojo skalbimo metu pastebėjau, jog jis ypač gerai išplauna geltonas, rudas ir visokias kitokias rūbuose paliekamas molio dėmes. Mano balti marškinėliai turėjo galimybę ir po žygio likti baltais. Neblogas scenarijus gimtosios produkcijos reklamai, ar ne?
Darbus įveikti skatino ir mūsų laukianti galimybė apsilankyti Joribaivos kaimelyje, šalia kurio buvo įsikūrusi mūsų antroji stovykla. Mat, ruošdamasi šiai kelionei be galo norėjosi patirti ne tik gamtą, bet ir nors kiek pažinti vietinį gyvenimo būdą. Savaime suprantama, tokioje šalyje kaip Papua Naujoji Gvinėja mirgėte mirgančia skirtingomis tradicijomis, papročiais ir kalbomis (jų skaičiuojama apie 800) tai padaryti gan sudėtinga. Tačiau, žinodama jog pražygiuosim per keturis kaimelius iš nekantrumo nenustygau vietoje ir aplankyti vieną iš šių kaimelių antrąjį žygio vakarą buvo didžiulė dovana.
Džiaugsmas sulaukti lankytojų buvo ir Joribaivos kaimelio vaikams, kurie mus apspito vos tik įžengus į jųjų teritoriją. Vaikai žino, jog sulauks dovanų iš žygeivių – balionių, pieštukų, kitokių vakarietiškų pramanų ir, aišku saldumynų. Nors jų nėra rekomenduojama dovanoti, nes cukrus patys žinote ką su dantimis daro, o priėjimo prie modernios medicinos vietiniai žmonės neturi.
Basakojai, bet apsirėdę vakarietiškais rūbeliais, pasipuošę plačiomis šypsenomis ir švytintys šelmiška vaikystės laime vaikai lakstė aplink ir kvietė mus žaisti. Veinas ir keletas kitų mūsų žygio vedlių padovanojo jiems kriketo lazdą su kamuoliuku, kuriuos jie iš karto panoro išbandyti. Aš kadangi ne didžiulė šio žaidimo fanė stebėjau veiksmą iš tolo ir dairiausi aplink gyvenvietę.
Kaimelyje, švytinčiame švara ir tvarka, stovėjo apie dešimt namų surėdytų iš palmių lapų (ir ne bet kaip, o su įvairiausiais ornamentais) ir pastatytų ant aukštų pontonų. Iš jų skambėjo žmonių kalbos ir plyšavo radijas, tačiau pats aktyviausias pastatas visoje gyvenvietėje buvo bendra virtuvė – besienė pastogė, kuria dalinasi visi gyventojai. Iš jos rūko dūmai, sklido kvapai, bei veržėsi juokas ir klegesys. Atmosfera buvo pati geranoriškiausia ir ne iš tolo nepriminė liūdnoko Papua Naujosios Gvinėjos sostinės gyvenimo.
Kol sukiojausi po kaimelį, prie vaikų kriketo žaidimo prisijungė ir keletas žygeivių, mūsų berniukų, bei vietinių moterų. Jos ypač įnirtingai palaikymo šūkiais sirgo už savo mažuosius, bei ir pačios nepasikuklino prisijungti. Keletas iš jų, per žaidimus atrodė pamiršo visus savo darbus, na, o kitos išbandžiusios kriketo lazdą kartelį kitą tuoj suskubdavo atgal pas savo vaikus, namus ir puodus.
Ypač viena ponia prajuokino – pasitraukusi iš palaikymo komandos, už vieno peties pagriebė kažkur išsimozojusį dar metų nesulaukusį vaiką (tikiuosi savo), pakišo po lediniu vandeniu bėgančiu iš vienintelio kaimelyje krano, pateliuskavo aukštyn žemyn kairėn dešinėn, o maudynes baigus dar pakratė, kad vanduo greičiau nudžiūtų ir nusinešė – taip pat, be didelių švelnumo ceremonijų, laikydama už vieno peties kaip kokią susidevėjusią sermėgą.
Gerai, kad dar to vaikelio nepadžiovė ant skalbinių virvės, nors pastaroji tikrai, kad padarė įspūdį. Rūbai (visi vakarietiški) buvo padžiauti pagal spalvą ir dydį, ir taip precižiškai tvarkingai, kad man pasidarė gėda už savo padrikus rūbų džiovinimo įpročius. Pasistengsiu pasimokyti, sau pažadėjau.
Saulei besileidžiant, žaidimai baigėsi ir kaimelio gyventojai suskubo į savo namus, o mes patraukėme atgal į savo stovyklavietę. Joje mūsų laukė ryžių, konservuotos mėsos ir daržovių vakarienė, jau atlikto žygio aptarimas, bei susipažinimas su kitos dienos distancija. Pagirtos už puikų pasirodymą ant „Auksinių laiptų,“ buvom Veino perspėtos, jog būtent sekančią dieną mūsų laukė pats sunkiausias kopimas. Turbūt gana lengvai galite įsivaizduoti klaustukų dydžius mūsų veiduose: „Bet jūs gi sakėte...?“
Kiek sumišusios dėl juodo Veino humoro išsiskirstėme po savo vienutes tikėdamosios gero poilsio. Tačiau kas iš tų mūsų norų. Jie, pasirodo, buvo nė motais ne tik naktiniams džiunglių gyventojams, kurie ir toliau mus linksmino milijonais skirtingų garsų, bet ir berniukams, kurie mums išsiskirsčius po palapines, pradėjo savąją vakaro programą.
Toje „programoje“ plaikstėsi itin daug juoko, dainų, kalbų ir šurmulio (tokį paprastą gyvumą ir vaikiškai nuoširdų džiaugsmą esu patyrusi tik Afrikoje susitikimo su San gentainiais metu). Beliko tikėtis, kad berniukai ne mūsų pirmąjį pasirodymą Kokodos kelyje taip intensyviai diskutuoja, nors po ilgos dienos darbo jie nusipelnė pasijuokti. Kad ir iš mūsų.
Tačiau, kai po po trijų keturių valandų bandymo užmigti palapinėje, kurioje vietoj oro tvyrojo karšta ir drėgna masė, vabzdžiukai ir berniukai tik pradėjo pamažu tilti, kaimelyje užgiedojo gaidys – ir ne šiaip sau, o iš visų plaučių ir pakartodamas savo rytmetinę mantrą kas keletas minučių. Iš palapinių pasigirdo pasiūlymai gaidžiui būti paaukotam rytdienos vakarienei ir visame šurmulyje apie poilsį teko pamiršti. Antroji Kokodos naktis buvo beviltiškai bemiegė naktis.
