Pamažu per pusryčius išsijudinus manosios kojos ir vėl pradėjo klusniai dirbti, ir jau kibus į trečiosios dienos įkalnę pamažu ir jėgos sugrįžo. Iš karto supratome, kad jų šiandien prireiks nemažai, Veinas šį kartą nemelavo – dar statesnį ir sunkesnį ėjimą buvo sunku įsivaizduoti.
Prakaitas žliaugė be perstojo akimirksniu perliedamas rūbus taip, kad juos galėjai gręžti kas pusę valandos. Įsivaizduoju, kad kvapas turėjo būti ne koks (atsiprašau už tokią neestetišką detalę, tačiau iš dainos juk žodžių neišimsi). Geroji žinia mums - mes prakaito neužuodėme, visi ir visos kvepėjo vienodai, tad nemalonumą kėlė tik prie nugaros amžinai prilipę marškiniai ir „prisiklijavusi“ kuprinė.
Kalbant apie kvapus - būtent šį rytą suvokiau, kad kol kas neužfiksavau įsimintinų ir Gvinėjos džiunglėms būdingų kvapų. Kiek sunerimau, nes iš kiekvienos šalies, kurioje teko gyventi ar keliauti, norisi parsivežti ne tik įspūdį padariusių vaizdų, garsų, bet ir kvapų kolekciją.
Pavyzdžiui, su nieko nesumaišysiu tėvynės po žiemos atbundančios žemės, Artimuosiuose Rytuose įkvėpto smėlio audros, Tolimuosiuose – pajusto sakurų kvapo. Na, o šios džiunglės, rodės, yra bekvapės kaip reta. Ir tik po kiek laiko suvokiau, kad neužuodžiu nieko, nes sunkiu triūsiu liejamas prakaitas užmuša bet kokį kitą kvapelį, bandantį pasiekti mūsų uoslės receptorius. Na, ką gi.
Po keleto valandų intensyvaus kilimo pasiekėme kalną, kuriame australų kareiviai patyrė vieną iš sėkmingiausių mūšių. Veinas entuziastingai leidosi istorijos pėdsakais ir po jo kalbos bei vis dar išlikusių apkasų apžiūrėjimo trumpa malda, eilėmis ir tylos minute pagerbėme čia žuvusių australų karių atminimą. Visų žuvusių karių garsiai išvardytos pavardės labai sujaudino, mat dažnai kalbėdami apie masines žūtis kalbame apie jas skaičiais individualią dramą paversdami vien statistika.
Sujaudintos iki ašarų vis dar rimtyje ėmėmės kitos atkarpos – leidimosi žemyn iki Ofi šaltinio. Vos pradėję žygiuoti pastebėjome kuklų nesenai pastatytą paminklą. Apie tai užklausę Veino išgirdome, kad šis akmuo skirtas jaunai moteriai, kuri, deja, paliko šį pasaulį per Kokodos žygį. Šio konkretaus atvejo Veinas nežinojo, tačiau paaiškino, kad dažniausios mirčių šiose vietovėse priežastys yra arba dehidratacija, arba apsinuodijimas vandeniu, kai yra išgeriama per daug vandens.
Bendras šiuolaikinių žygeivių mirčių skaičius Kokodos kelyje nėra didelis, nors kelias yra laikomas vienu iš gyvybei pavojingiausių jūros lygio žygių pasaulyje. Nuo 2001 metų, iki šių dienų Kokodos kelią įveikė kelios dešimtys tūkstančių žmonių. Šeši žmonės neišgyveno, apie 50 buvo evakuoti. Evakuacijos dažniausiai vyksta dėl lūžių, susižeidimų, diarėjos.
Žinodamos, į ką veliasi, dauguma merginų į džiungles leidosi šeimoms palikusios testamentus. Aš saviesiems palikau žinią, kad jeigu neišneščiau sveiko kailio iš Kokodos, tai įvyktų man veikiant kai ką ypatingo, nepaprasto ir nepakartojamo. O tai reiškia – tik laimingą ir ne kokią kitokią pabaigą.
Užvaldyta egzistencinių minčių net nepajutau, kaip pasiekėme upelį, prie kurio mūsų laukė pietūs. Šį kartą mus vėl pasitiko makaronai, sūrio užkandžiai, bei – dėmesio! - bananai. Dėl jų atsiradimo mūsų dietoje visos buvome nepaprastai laimingos. O kai jų paragavome, suvokėme, kad niekada iki šiol nesame ragavusios šio vaisiaus tokio, kokį gamta jį sukūrė.
Saldus, kiek vanile atsiduodantis kvapas (nors vienas kvapas užfiksuotas!), ryškiai geltona spalva ir itin švelni šių bananų tekstūra išvertė iš koto. Skanesnių ir tikresnių bananų nebuvau valgiusi. Šie vaisiai merginas taip užbūrė, kad visos puolėme dairytis, kur jų daugiau būtų galima įsigyti.
Pasirodo, toli ieškoti vietinio bananų „taško“ nereikėjo. Vietiniai žmonės, žinodami, kada pasirodys žygeivių grupė, suskuba įkurti mažą prekystalį – ant stalo išdėlioja vaisių (ne tik bananų, bet ir citrinų, ličių, papajų ir t. t.), prie jų padeda ant popieriaus skiaučių užrašytas kainas ir laukia, kol žygeiviai patys susidomės jų gėrybėmis. Įkyraus ir atkaklaus prekių brukimo potencialiems pirkėjams, ypač būdingas vargingesnėms šalims, čia nėra. Vietinių žmonių orumas ir išdidi laikysena gerąja prasme pribloškė.
Kaip ir pardavėjus – vyresnio amžiaus vyrus - turbūt nustebino mūsų apetitas ir susidomėjimas čia užaugintais vaisiais. Net nuraškius visus kaime augusius bananmedžius, jų vaisių vis tiek pritrūko, tad teko draugiškai jais pasidalinti ir tarpusavyje, ir su savo žygio palydovais. Kad ir musę, bet per pusę!
Kaip reikalas papildžiusios paties skaniausio pasaulyje kalio atsargas tęsėme žygį, tačiau mūsų pakiliai nuotaikai dangus nusprendė atsiųsti dar vieną šaunų išbandymą – šį kartą musoninio lietaus pavidalu. Dėl jo per keletą minučių visas takas plaukte plaukė vandenyje taip, kad nesimatė, nei kur jis prasideda, nei kur jis baigiasi. Tai reiškė aklą leidimąsi stačia nuokalne slidinėjant, klumpant, neretai ir krentant.
Šniokščiančio lyg Niagaros krioklys, su moliu susimaišiusio, šakų nuolaužomis praturtinto vandens srovė buvo įspūdinga. Kaip ir jo kiekis batuose. Nepatogumas nepatogumu, tačiau tiek valandų, praleidžiamų šimtaprocentinėje oro drėgmėje, tropiniame karštyje bei lietuje, reiškė ne ką kitą, o atsisveikinimą su pedikiūrais. Ir ilgam. Ne vienas žygeivis, palikęs Kokodos kelyje kojų nagučius, perspėjo – pats svarbiausias dalykas žygyje – sausos kojos. Teisingai, tačiau kas svarbu, dar nereiškia, kad įmanoma!
Pedikiūrai pedikiūrais, tačiau reiškinys buvo tiesiog pritrenkiantis. Norėjosi ilgiau stebėti tokį stiprų ir kvapą gniaužiantį gamtos pasirodymą. Tačiau sustoti ir grožėtis vaizdu ir garsu laiko nebuvo. Dėl tokių sąlygų ėjome labai lėtai, tad buvo nepaprastai svarbu judėti – kad ir pamažu, bet į priekį ir tik į priekį, kad pasiektume stovyklą prieš sutemstant.
Po gerą valandą trukusio lietaus seanso per medžių vainikus nedrąsiai ėmė skverbtis saulė. Po jos į sceną išėjo pamažu migla virstantys įkaitusios žemės garai, ir visos viena kitą tikinome, kad gražiau matyti dar neteko. Mums šios džiunglės buvo dosnios vaizdais – jais galėjai mėgautis iki soties.
Įveikusios nuokalnę, vėl kilome aukštyn – jau kiek tvirčiau statydamos kojas ant permirkusios džiunglių grindinio mozaikos. Šioje atkarpoje sutikome priešinga kryptimi žygiuojančią draugų trijulę bei didesnę gana jaunų žygeivių grupę. Pastaroji Kokodos kelyje taip pat atsidūrė labdaringais tikslais, ir kiek supratome, savo laiką čia leido kaip ir mes, su išbandymais, bet smagiai. Tik perspėjo, kad leidosi nuo šio kalno visą amžinybę.
Ir turiu prisipažinti, kad mūsų naujieji Kokodos bičiuliai buvo teisūs. Skaudžiai teisūs. Mat po trijų valandų kilimo įtūpstais kelio galo net iš tolo nesimatė. Mintyse skrajojo tokios frazės, kaip „na, dar truputį, iki kito medžio, tik iki ten, prašau“. Tą mažytę atkarpą įveikus, toliau įkalbinėjau save nueiti iki kito medžio, ir taip visas kelias iki mūsų stovyklavietės Nauro kaimelyje buvo išmatuotas medžiais ir atkakliais savęs įkalbinėjimais nepasiduoti.
Kad ir kitos merginos jautėsi panašiai, akivaizdžiai matėsi ir jautėsi. Viena iš kitų žvilgsnių be žodžių supratome, kad grupėje vyksta masinė nuovargio ir kovos su savimi drama. Jėgų kalbėjimui nebuvo, tačiau viena kitos palaikymui – dar ir kaip. Šešiolika viena kitą mažai pažįstančių merginų buvo itin draugiškos, pozityvios ir dosnios, kad ir kaip besijaustų tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Visos dalijomės maistu, padrąsinančiais žodžiais, neretai kiek sarkastiškais ar ironiškais, bet draugiškais juokeliais taip sukurdamos teigiamą ir šiltą atmosferą.
Tokią šiltą atmosferą, kokios Veinas per dešimtį metų dar nematė. Jis pasakojo, kad kiekvienoje grupėje būtinai atsiranda nors keletas žmonių, kurie karščiui, drėgmei ir fiziniam krūviui pradėjus imti viršų, nesutars, žodžiuosis, ožiuosis ir visaip kitaip prisidės prie džiunglėse tykančių išbandymų. Dar pridūrė, kad čia yra matęs porų nustojusių vienas kitą mylėti; tėvų, prarandančių bet kokį ryšį su savo vaikais; geriausių draugų, staiga nusprendžiančių spjauti į kažkada buvusias brangias draugystes. O čia, sako, per tris dienas – nė vieno konflikto. Nė vieno.
Lyg apdovanojimas už tokius šaunius socialinius įgūdžius mūsų laukė dar vienas tropinio grožio rojaus kampelis miniatiūriniame Nauro kaimelyje, kuriame tą naktį ruošėmės nakvoti. Vaizdas, atsiveriantis nuo 1100 metrų virš jūros lygio kalno viršūnės, buvo pribloškiantis savo egzotišku grožiu, galingų džiunglių didybe bei patvirtinimu, kad šitame žygyje nebus nė vienos nuobodžios akimirkos ar blankaus reginio.
Pasigrožėjus vaizdu ir susipažinus su aplinka, tvarkingai išsirikiavome prie ledinių džiunglių dušų ir kantriai laukdamos eilėje išskalbti save ir rūbus aptarinėjome savo savijautą. Pasirodo, iki šiol žygiavome gana sėkmingai ir nors pasitaikė ne vienas kritimas ar slydimas, didesnių fizinių traumų grupėje kol kas nepasitaikė. Aišku, jei neskaičiuosime vienos merginos nesėkmingo bandymo pereiti per krūmus, iš kurių ji grįžo su keliolika ilgiausių spyglių kojoje; kitos merginos peršalimo; kelių ištinusių kelių; patemptų raiščių ar išsuktos kulkšnies. Tokios traumos – ne traumos, jei tik gali paeiti.
Prie laužo padžiovusios rūbus, batus, kojines ir tikėdamosios jų stebuklingo išdžiuvimo iki ryto (o tai tokioje drėgmėje praktiškai neįmanoma), sulaukėme vakarienės. Šį kartą buvome maloniai nustebintos – sulaukėme ryžių, dešrelių ir salotų. Ech, kaip gera buvo pailsėti nuo miltinių patiekalų, žodžiais neišsakysi.
Pasotinusios kūnus ir vėlgi iki ašarų prisijuokusios iš savo trečiosios dienos nuotykių nusprendėme, kad šį vakarą berniukų vakarėlis pasipildys mergaitišku klegesiu – juk ar taip, ar taip negalime užmigti, kol visos Kokodos dainos neišdainuojamos.
Tačiau šį vakarą – gal dėl nuovargio, o gal dėl kiek mistiško vaizdo, atsiveriančio nuo kalno į tamsėjančią džiunglių naktį, apgaubtą milijonais ryškiausių žvaigždžių – dainos buvo bardiškai nostalgiškos ir ramios. Kalbų taip pat per daug nebuvo. Apie laužą sklandė dainomis išsakytas ir natomis išniūniuotas suvokimas, koks brangus yra gyvenimas ir koks brangus atminimas tų, kurie dėl kitų paaukojo savąją būtį.
