Po pusryčių, per kuriuos visos merginos stovėjo veidu į iš už kalnų išnyrantį saulėtekį, paaikčiojome dėl jo grožio ir buvom pasiruošusios palikti stovyklą organizuotai ir laiku. Tačiau prieš leidžiantis į kelią, Veinas sustojo ir gudriai pamerkęs akį sako: „Ar aš jums sakiau, kad vakar buvo pati sunkiausia diena, o po to jau bus lengva lengva? Ką jūs, tai aš apie šiandieną kalbėjau – mūsų laukia 4 valandos kelio pelkėmis, bei kilimas į Sieną. Hm, ir leidimasis nuo jos, jei jau būti tiksliam. O jau po to - zuikio dainos.“
Kalno pavadinimas viską pasakė. Kaip ir Veino gudri šypsenėlė. Žygio pradžioje kiek sutrikusios dėl netikslių kelio atkarpų prognozių, vėliau supratome, kad ši gudri Veino taktika buvo skirta palaikyti mūsų dvasią – juk galvojimas, kad sunkiau kaip šiandieną nebus, motyvuoja ir suteikia pasitikėjimo savo jėgomis.
Asmeniškai man pelkių pažadas skambėjo gana šauniai, todėl negalėjau sulaukti nusileidimo nuo Nauro kalno, kol pasieksime savo klampiąją žygio dalį. Iki jos atvykus, nuvilta nebuvau – pelkės tęsėsi bent 10 kilometrų, vietomis siekė kelius ir buvo minkštut minkštutėlės – šokinėk ir purvinkis iki soties. Žinot, kaip vaikai yra pamišę dėl balų ir purvo? Turbūt man vaikystėje drausdavo jomis džiaugtis, nes dabar netvėriau kailyje šiuo purvu žygiuoti (na, tiesą sakant, slapta džiaugiausi, jog galiu pailsėti nuo įkalnių ir nuokalnių).
Ir, visgi, tai, kas visoms merginoms prasidėjo kaip smagus vaikystę primenantis nuotykis, po keleto valandų ėmė rimtai varginti – kiekviename žingsnyje giliame liūne klimpstančios kojos, purvas siekiantis vos ne kaklą - iš tiesų gana greitai prarado savo žavesį. Norėjau, kad kuo greičiau prasidėtų kalnas, net jei tas kalnas - Siena.
Iki įkalnės dar driekėsi tolimas kelias, tad bandžiau daugiau prakalbinti Nelsoną „Madibą“. Apie gana tylų (su mumis, merginomis, tylus, o su savais dar ir koks garsus šis jaunuolis buvo), mažakalbį, ir retai šneką užvedantį Nelsoną nebuvo lengva sužinoti. Aišku, nesinorėjo jo kvosti, tačiau tikėjausi, kad nors kiek per žygį susidraugausime.
Iš trumpų ir retų pokalbių lyg padriką dėlionę surinkau Nelsono gyvenimą – gimęs ir užaugęs penkių berniukų šeimoje netoli Kokodos kaimo, turėjo galimybę baigti vidurinę mokyklą. Netrukus po jos, įsidarbino žygių palydovu ir iš vieno jų metu sutikto australo sulaukė netikėto pasiūlymo paremti Nelsono aukštojo mokslo studijas.
Ambicingas, darbštus ir visą gyvenimą turistų daiktų nešiku nenorėjęs dirbti Nelsonas entuziastingai priėmė tokią dovaną ir iki mūsų žygio jau buvo įpusėjęs studijas susijusias su informacinėmis technologijomis. Bestudijuodamas Port Morsbyje susirado darbą pagal išsilavinimą, tačiau, kadangi uždarbis, kaip minėjau, nėra didelis, jis kartas nuo karto griebiasi ir papildomo darbo su žygeiviais.
Mačiau iš jo mimikų, o kartais ir girdėjau iš balso ir intonacijų, kad šis sunkus ir alinantis darbas Nelsonui tikrai ne prie širdies. Kitiems palydovams šis pragyvenimo šaltinis buvo aukso kasykla – po dešimties žygių atliktų per metus, visą kitą laiką jie galėjo praleisti su savo šeimomis ir bendruomenėmis savo mažuose, jaukiuose, idiliškuose kaimeliuose ir vargo nematyti. O Nelsonas norėjo daugiau, ir aš, aišku, jį palaikiau ir kiek galėjau drąsinau – kiekvienas iš mūsų bandome įveikti savąją Kokodą ir mūsų siekiai ir svajonės yra absoliučiai to vertos.
Buvo įdomu su Nelsonu kalbėtis – jam kiek daugiau atsivėrus, tikėjausi ir daugiau pokalbių ne tik apie jo asmeninį gyvenimą, bet ir apie jo kultūrą, papročius, tradicijas. Šioje srityje mano smalsumas sunkiai pasotinamas.
Tačiau šį kartą mūsų šnekos buvo nutildytos ne kieno nors kito, o taip Veino išreklamuotos Sienos. Na, ne 90-ies laipsnių statumo, bet gal kokių 75-ių, ji rodėsi kilo į patį dangų ir žadėjo tikrą Kokodos žygio vertą pramogą (šypsausi iki ausų šitai rašydama, kai jau šis kalnas įveiktas), bei, dar kartą išmėginti mūsų stiprumą ir ištvermę.
Po penkių minučių pertraukėlės ir pameditavimo Sienos papėdėje, giliai įkvėpėme ir leidomės į kopimą aukštyn prieš savo akis matydamos tik medžių šaknis ir rudai geltoną molingą žemę. Ji tarsi tyčiodamasi stebeilijosi mums tiesiai į veidus ir gana įžūliai iš mūsų pareikalavo visų tai dienai skirtų jėgų.
Turiu prisipažinti, buvo sunku. Taip sunku, kad neatsimenu, kaip atsidūrėme mažame kaimelyje, kur mūsų išskėstomis rankomis laukė pietų pertraukėlė, pagardinta bananais ir kitais puikiais vietiniais vaisiais. Mano didžiam nustebimui, mėgstantys putojančius gėrimus, netgi galėjo įsigyti „Coca Cola“, atšaldytos lediniame šaltinių vandenyje.
Šį kartą už prekystalių darbavosi daugiausia vyresnės moterys ir vaikai. Jie gana drąsiai bendravo su mumis ir džiaugėsi mūsų mažomis dovanėlėmis. Net senolės, pasidabinusios tradicinėmis veido tatuiruotėmis, noriai ir draugiškai mums šypsojosi ir bandė kalbėtis gestų kalba. O kai aš ranka pamojau link savo grupės vado, įnirtingai lakstančio aplinkui ir bandančio pagauti palydovinį ryšį, visos skaniai pasijuokėme – humoras nepaiso jokių kultūrinių barjerų.
Vėlgi kalio dozės (o kas „Coca Cola“) atgaivintos po taip reikalingos pietų pertraukėlės, bananų laukais leidomės į paskutinę šios dienos kelio dalį – leidimąsi nuo Sienos kalno. Lyg buvau minėjusi, jog man leidimasis daug lengvesnis?
Kadangi kalnas buvo gana status, tai krūvis tekęs keliams buvo neišpasakytas. Meldžiausi visiems žinomiems dievams, kad tik manieji nepavestų, atlaikytų šį išbandymą bei sugebėtų atitarnauti visas likusias žygio dienas. Žygį kaip niekada norėjau užbaigti ir užbaigti ne viduryje džiunglių, o Kokodos kaimelyje – kaip ir buvo planuota.
Dievai turbūt susimylėjo ir išklausė, mat, kiek pagirgždėdami, kiek papokšėdami, keliai vis dėlto atliko savo darbą ir nunešė mane ten, kur ir turėjo, kad ir per popietinį ir šį kartą itin vėsų lietų, į Menari kaimelį – mūsų tos dienos stovyklavietę.
Sušlapusios, sušalusios, bet laimingos, kad Siena įveikta (po jos, net Everestas nebe toks baisus) šį kartą kūrėmės ne palapinėse, bet iš bananų lapų sukurptose pastogėse. Žemė buvo permirkusi ir vandenyje miegoti niekam nesinorėjo.
Ko labiausiai tą apniukusią popietę norėjosi, tai buvo šiluma ir sausi, švarūs drabužiai. Tokie paprasti dalykai mūsuose priimami už savaime suprantamą dalyką, džiunglėse buvo prabanga dėl kurios teko dar ir kaip pasistengti.
Tad trokšdamos sau įprastos gyvenimo prabangos, rūbų džiovinimo ėmėmės iš karto lietui nustojus pliaupti. Entuziazmas buvo toks begalinis, kad ne vienas rūbas ir net batas pakabintas virš laužo paragavo ugnies, apsvilo, ar net sudegė. Tas, kas liko nelabai ir išdžiūvo, tad su keletu merginų numojome rankomis į šį bergždžią darbą ir apsiginklavusios fotoaparatais bei dovanėlėmis vaikams, išskubėjome pasidairyti į kaimelį.
Menari kaimelis – vienas iš didesnių Kokodos kelyje. Jame kelios dešimtys namų, mokykla, bei maldos namai. Pastarieji stovi gyvenvietės centre, o tiesiai prieš ją stūkso kuklus pastoriaus ir jo šeimos būstas. Kaip ir visi kiti mūsų aplankyti kaimeliai, taip ir šis spindėjo pavyzdinga tvarka ir švara.
Apžiūrinėjant kaimelį, prie mūsų priėjo malonus vyresnio amžiaus vyriškis, prisistatęs kaimelio ir apylinkių dvasiniu vadovu. Pasirodo, visi palei Kokodos kaimelį išsidėstę kaimai priklauso Adventistų bažnyčiai. Žmonės čia, porino pastorius, gana darbštūs, taikūs ir religingi, priimantys pastorių savo bendruomenės dvasiniu bei moraliniu lyderiu ir patarėju įvairiausiais gyvenimiškais klausimais.
Po įdomaus pokalbio grįžus į stovyklą, buvome palepintos ypač skaniai paruošta pica, daržovėmis ir vietiniu skanėstu - skrudintomis bananų lazdelėmis, išnykusiomis nuo stalo akimirksniu. Mūsų darbštuoliai virėjai tokiu susidomėjimu lazdelėmis ypač apsidžiaugė ir pažadėjo dažniau jomis mus pradžiuginti. O mums, Gvinėjos vaisių megėjoms, tik to ir tereikėjo.
Labai reikėjo gero miego po dar vienos „lengvutės“ dienos kelyje. Šį vakarą stovykla nutilo gana anksti – joje nebuvo nei dainų, nei pašnekesių prie laužo. Vos tik sutemus visi išsiskirstėme po miegamuosius, kuriuose, per plonytes sienas ir grindis, skverbėsi vėjas, vėl įsismarkavęs lietus ir Veino pažadas, kad rytoj, jau tikrai rytoj, mūsų tyko pati sunkiausia diena.
