Gelbėjimo operacija vyko sėkmingai ir sklandžiai tol, kol rytinio stovyklos bruzdesio nepertraukė vienos merginos klyksmas. Pagalvoję, kad tai bus gyvatės darbas, būrys stovyklautojų, buvusių netoliese, puolė prie žygeivės. Tačiau dauguma buvo kiek „nuvilti“, mat ne gyvatė įvarė tiek siaubo panelei, o siurbėlės. Ir net dvi. Nusisukusi nuo patogiai ant jos blauzdos įsitaisiusių kirmėlyčių ir šaukdama: „Nuimkit, nuimkit, kuo greičiau nuimkit!“ turbūt buvo pamiršusi, kad ne mums vienoms rytas yra pusryčių metas.
Rytmetinei merginų dramai pasibaigus Efogio 2 kalnu leidomės žemyn į naują dieną ir tik tam, kad mūsų berniukai apturėtų savąją mažos dramos dozę. Kaip minėjau, vietiniai vyrukai yra puikūs žygeiviai ir jiems vieniems įveikti Kokodos kelią užtrunka tik 2-3 dienas. Jų gebėjimas tvarkytis su džiunglėse tūnančiais pavojais ir iššūkiais – išskirtinis. Jie tuo didžiuojasi. Ir turėtų.
Todėl jei kas nors nutinka kokiam žygeiviui ar žygeivei, vyrukams tai atrodo normalu. Juk iki ausų purvini ir vis ant minkštųjų čiuožinėjantys turistai – būtent tai, ko ir gali tikėtis iš išlepusių miestiečių. Tačiau, jei kas nors nutinka vienam iš jų, tai sukelia isteriško juoko bangą, užtrunkančią gerą pusvalandį, o rodymą pirštais – turbūt iki gyvenimo galo.
Taigi, besileidžiant stačiu ir labai slidžiu kalnu iš Efogio 2 kaimelio, vienas vyrukas, dėl savo žavingos šypsenos, velniukų akyse ir pomėgio pakoketuoti merginų pravardžiuojamas Gražuoliuku, užsižiopsojo ir susipynus kojomis nudardėjo medžių šaknų ir molio laiptais žemyn gerus dešimt metrų. Maža to, besirisdamas pargriovė ir merginą, kurios daiktus nešė. Ką ten pargriovė, tikrų tikriausiai nuskynė, ir abu draugiškai nupuškėjo žemyn. Galiausiai jiedu nusileido vienas šalia kito – purvinomis sėdynėmis į dangų, šoko perkreiptais veidais į purvą.
Tyla, per kurią bandėme įsitikinti, ar ši gimnastų porelė dar gyva, truko tik vos pora sekundžių. Po to visas berniukų būrys prapliupo tokiu juoku, kokio nebuvau niekada girdėjusi. Kas raitėsi stovėdamas, kas parkrito į žolę – visi skirtingomis pozomis, bet vienodai įsijautę žviegė iki negalėjimo.
Juoko priepuoliui praėjus, o nelaimėliams krituoliams kiek atsigavus po nuotykio, puolėme į rimtesnį darbą – kilimą į kitą kalną, kurio viršūnėje įsitaisiusiame kaimelyje gyvena karo legenda ir Kokodos simbolis Angelas Garbanius (angl. Fuzzy Wuzzy Angel) Ovuru Ndiki.
Anot vietinio folkloro, kuriuo turistai ypač tiki, Ovuru Ndiki yra paskutinis gyvas esantis papuasas, karo metu padėjęs sužeistiems australų kareiviams ir taip užsitarnavęs Angelo vardą. Veinas, būdamas istoriku ir keliaudamas Kokodos keliu jau daugiau nei dešimt metų, patikino, jog Ovuru yra tikras „egzempliorius“, ir mūsų džiaugsmui, kad apsilankysime jo kaimelyje ir susitiksime su pačia legenda, nebuvo pabaigos.
Angelo Garbaniaus kaimelis Naduri mus pasitiko tyla ir susikaupimu. Centrinėje kaimelio aikštėje stovėjo didžiulė išardoma palapinė, padaryta iš medinių kuolų ir apdengta ryškiai mėlyna plėvele. Kažkas iš berniukų paaiškino, kad tai laidotuvių palapinė – statoma kaimelio centre ji visada pritraukia didžiąją dalį bendruomenės atsisveikinti su mirusiuoju.
Užkamšę savo ankstesnį juoką už užančių, tylomis apėjome palapinę ir tos pačios centrinės aikštės gale išvydome ir Angelo namą. Ant jo puikavosi didžiulis užrašas „Fuzzy Wuzzy Angel“, o šalia kiurksojo iš medžių šakų suręsta palapinė susitikimams su lankytojais. Rodėsi, kad Ovuru kaip ir tūkstančiai kitų jo tėvynainių karo angelų užsitarnavo ne tik australų dėkingumą už pagalbą karo metu, bet ir didžiulę pagarbą tarp savųjų.
Su mumis susitikti senolis Ovuru išriedėjo neįgaliųjų vežimėliu prilaikomas sūnaus. Ant Ovuru karinės kepurės bei švarko puikavosi galybė įvairiausių medalių ir lankytojų padovanotų suvenyrinių segtukų, o veide tarp šimtų mažesnių ir didesnių raukšlelių neryškiai matėsi tradicinės veido tatuiruotės bei puikavosi šilta ir švelni šypsena.
Būdamas garbaus amžiaus (anot Ovuru sūnaus, jo tėvui – 106 metai) ir pasiligojęs, deja, Angelas Garbanius beveik nekalbėjo. Tai jo sūnus puikia anglų kalba pasakojo istorijas apie tai, kaip papuasai neštuvais ir ant savo pečių nešiodavo sužeistus australų kareivius iš mūšio lauko į saugesnes vietas, kaip juos slaugydavo ir bandydavo vėl pastatyti ant kojų patys rizikuodami savo gyvybėmis. Šie žygdarbiai yra aprašyti ne viename australų karo pasakojime, apdainuoti eilėraščiuose ir dainose bei pagerbti oficialiais apdovanojimais.
Ovuru nekalbėjo, tačiau iš jo geraširdiškų akių matėsi, kad suprato, apie ką jo sūnus pasakojo, nes tai vienoje, tai kitoje pasakojimo vietoje jo žvilgsnis užsidegdavo tarsi pritardamas tam, kas buvo sakoma. Prieš mums iškeliaujant, žymusis papuasas visoms tvirtai paspaudė rankas ir paprašė namiškiams parvežti ramybės ir taikos.
Pasipildžiusios savo nešuliukus Angelo Garbaniaus širdingais palinkėjimais, įkalne pasukome link kalno Belami, kurio viršūnė pūpso 2 km 250 metrų aukštyje. Šios viršūnės mūsų maršrute nebuvo, tačiau turėjome galimybę kurį laiką pažygiuoti Samanų mišku, juosiančiu kalno Belami pusiaują.
Netrukus dulksnoti pradėjęs lietus aplink save paskleidė lengvutę miglą ir joje Samanų miškas mums atsivėrė visoje savo mistinėje puikybėje. Joje visa, kas tik esti – medžiai, krūmokšniai, akmenys – lyg kokio darbštaus ir kruopštaus siuvėjo įsiūdinti į samanų rūbą. Net takas ir jį išraižiusios medžių šaknys buvo samanų kilimu užtiestos. Regėjosi, jei čia yra kokios gyvūnijos ir ji turėtų būti apsamanojusi. Ir kai tolumoje pamatėme grupelę tamsiai žalių dvikojų objektų judančių mūsų kryptimi, beveik ir patikėjome šia savo samanų teorija.
Priartėję objektai pasirodė besą stipruoliai Australijos kareiviai, atvykę į džiungles treniruotėms. Apsikeitę mandagiomis frazėmis vyrukai nuskubėjo savais keliais, o paskutinysis grupėje nužiūrėjęs mano baltut baltutėlius marškinius dar spėjo sarkastiškai mestelti: „O jums tai tikrai lengvai žygiuojasi.“ Sakiau, kad reikėtų lietuviškam ūkiškam muilui reklamą Gvinėjos džiunglėse susukti.
Paskutinė šios dienos kelio dalis vinguriavo žemyn nuo Belami kalno pro dar vieną įspūdingą vietovę - antarktinį mišką, garsų čia kažkada veikusiu ugnikalniu ir itin senais bei, rodos, dangų siekiančiais bukmedžių ir pandanų medžiais. Jų paunksmėje sutikome dar vieną australų kareivių grupę, kurie plėšė sau dūmą po medžiais bandydami pasislėpti nuo lietaus.
Norėjosi ir mums nuo įkyruolio lietaus slėptis, tačiau Veino informuoti, kad kita mūsų stovykla įsikūrusi tankiai apaugusioje dviejų kalnų papėdėje, kurios šviesa nebepasiekia gerokai prieš vakarą, turėjome skubėti.
Skubėjome sėkmingai, mat į stovyklą 1900 atvykome pačiu laiku, kad suspėtume įsikurti namelyje (stovykloje telkšojo balos), užsikurti laužą, prie jo sušilti ir išsidžiovinti rūbus. Besisukiodamos prie ugnies pasidalijome, kad dauguma mūsų merginų šioje stovykloje jautėmės nejaukiai. Ir netrukus supratome, kodėl.
Stovyklavietė buvo įsikūrusi japonų karo ligoninės vietoje. Neišgyvenę kariai buvo laidojami čia pat nepažymėtuose kapuose. Visai nesenai Veinas atrado vieną iš tokių kapų su aštuonių kareivių kūnais. Pasirodo, jis kokius aštuonis mėnesius statydavo savo palapinę būtent ant šio kapo, kol viena kartą neužmatė vandens išplautų kaulų. Veinas pasirūpino, kad šie kareivių palaikai būtų perlaidoti, tačiau japonų valdžiai atsisakant organizuoti masinius kapų iškasimus Papua Naujoje Gvinėjoje, ši stovyklavietė ir toliau lieka bevardžiu kapinynu.
Taip pat japonų armija, kentėjusi nuo nuolatinio maisto trūkumo, ne kartą buvo apkaltinta kanibalizmu savų bei priešininkų atžvilgiu. Yra manančių, kad tai galėjo vykti būtent ligoninėse. Juk silpniems ir sužeistiems labiausiai reikia maisto tam, kad išgyventų. Bet čia tik džiunglių teorija – tikėkimės, be jokio pagrindo.
Tačiau ne vien žinia, kad šiąnakt miegosime kapinėse, privertė mus čia jaustis ne savame kailyje. Vakarui atėjus stovykloje pakibo tirštas rūkas, jame nardė blyksintys jonvabaliai, upelyje ryškia žalia spalva sužibo fosforescuojantys dumbliai, medžiuose įsiūkavo žmonių balsais spygaujantys paukščiai ir keisčiausiai cypsintys vabzdžiai. Betrūko tik Baskervilio šuns.
Nors, tiesą pasakius, ir be pamėklio šuns vieta atrodė vaiduokliška ir paslaptinga. Ir ne vien tik merginoms. Mūsų berniukai šios vietos itin nemėgsta - keliaudami Kokodos keliu po vieną jie aplenkia stovyklą 1900 ir jei jau joje apsistoja, tai visą naktį kūrena laužą, prie kurio kas nors nuolat budi. Vietiniai sako čia matą klaidžiojančias kareivių dvasias. Džiaugiausi, kad nesu vietinė, ir tikėjausi nakties be vizijų.
