Šiandienos pirmoji istorijos pamokėlė mus nuvedė prie japonų gynybinių pozicijų išlikusių vietovėje, kur įvyko viena iš paskutinių didžiausių Kokodos kelio kovų. Apžiūrėdamos tranšėjas, bei prie jų sukrautas patrankų kulkų tūteles, kareiviškus šalmus, ir kitus karinius eksponatus, įdėmiai klausėmės Veino pasakojimo apie tai, kaip australai sėkmingai išstūmė japonus iš šios vietovės ir vėliau netrukdomai atsikovojo Kokodos kaimą.
Kylant toliau link Alola kaimelio iš po debesų išlindo saulė ir jos prisijungimas prie mūsų pietų pertraukėlės buvo sutiktas su džiugesiu. Kaip ir dar viena galimybė paskanauti vietinių vaisių, mat tik įžengus į kaimelį mūsų laukė kruopščiai paruoštas prekystalis nuklotas vietinių užaugintais skanėstais. Jais skanaudamos gestų kalba bandėme bandrauti su vaisius pardavinėjančiomis kuklutėmis moterimis, išdykėliais drąsuoliais vaikais ir pypkes medžių pavėsyje traukiančiais senoliais.
Mūsų berniukai buvo ypatingai šnekūs su aloliečiais kaip ir kitų kaimelių gyventojais – kadangi dauguma mūsų palydovų užaugę Kokodos kelio apylinkės jie nepraleidžia progos su vietiniais apsikeisti naujienomis, paliežuvauti ir pašmaikštauti. Kelioms merginoms pastebėjus, kad vietiniai vyrukai gana drąsiai nužiūrinėja žygeives juokais paklausė kiek šernų už mus jie duotų. Tie pakraipę ūsą ir pakrizenę atrėžė, kad didžiausias „nuotakų mokestis“ būtų už tas, na... apkūnesnes. O va, jau tos kūdos, tai paklausos, esą šiose apylinkėse, neturėtų. Velniava.
Atstačiusios jėgas skaniaisiais vaisiais ir juodais juokeliais, bet taip ir neišgirdusios savo vietinės rinkos „kainos,“ besigerėdamos Eoros Šaltinio slėniu, pasukome link sekančios savo stotelės - Isuravos mūšio lauko.
Pakeliui įveikėme dar keletą mažesnių įkalnių ir nuokalnių, bei stabtelėjome prie gana didelio ir plokščio akmens stūksančio kelio viduryje. Veinui akimis uždavus nebylų klausimą kas čia per akmuo, grupėje įsivyravo tyla. Net jei ir nuspėjome, liežuviai neapsivertė garsiai ištarti, to, kad šiam akmeniui karo metu teko pabūti chirurginiu stalu. Ant jo buvo tvarstoma, operuojama, amputuojama. Smulkesnių detalių girdėti nenorėjome, nes įsivaizduojant ką sužeistiems kareiviams teko čia patirti džiunglių sąlygomis, buvo silpna iki paširdžių.
Tik pasiekus Isuravą, mus, deja, ir vėlei pasivijo juodi debesys. Tikėdamosios, kad šį kartą grasinimas lietumi tuščias apžiūrėjome 2002-ais metais čia pastatytą memorialinį paminklą iš keturių juodų granito kolonų. Ant jų iškalta po vieną žodį: Bičiulystė, Drąsa, Ištvermė ir Pasiaukojimas, reprezentuojančius savybes, kuriomis pasižymėjo Kokodos kelyje kovoję australų kariai ir jų pagalbininkai papuasai.
Mūšio laukas buvo puikiai sutvarkytas. Aplink vešėjo neaukšta ir reguliariai pjaunama žolė, žydėjo gėlės. Nuo mūšio lauko atsiskleidžiantis vaizdas buvo išvaizdus kaip ir visi iki tolei matyti – mes juo tyliai gerėjomės, bet tie, kurie čia buvo atsiųsti kovoti, ar jie turėjo jėgų pastebėti kokia graži ši jų pačių kraujyje mirkstanti žemė?
Per Veino istorinį pamokslą, deja, dangus ir vėlei prakiuro – dulksna, kuri po kiek laiko pavirtusi į įkyrų lietų talžė kol mes kaip akmenys nejudėdamos sedėjome ant paminklinių laiptų. Talžė ir tada, kai atsistojusios atlikome savo poetines pamaldas kareivių garbei ir tik kai mūsų berniukai užtraukė Australijos, bei Papua Naujosios Gvinėjos himnus danguje pro nedrąsią properšą išlindo saulės spindulių šuoras. Jis pamažu išvaikė sunkius lietaus debesis ir padovanojo mums įspūdingą vaivorykštę - Okeanijos šalių folklore laikomą dievybe, kuri sukūrė milžiniškus kalvagūbrius, kalnų virtines, bei tarpeklius. Tai jos - Vaivorykštės Gyvatės žemėje mes vaikščiojom.
Palikę Isuravą per akimis neaprėpiamą bambukų giraitę patraukėme į stovyklavietę esančią visai nebetoliese. Įsimylėjusi bambukus dar studijų Japonijoje metais atsilikau nuo Nelsono ir kitų merginų, kad pabūčiau viena sau taip brangioje erdvėje. Joje iki soties gerėjausi vėjo gainomų bambukų lapų šnarėjimu, jų liaunų kamienų pokšėjimu, pro jų properšas blyksinčią saulę ir bandžiau prisiminti šios grakščios žolės kvapą – lengvą, gaivų ir šiek tiek salstelėjusį.
Prisiminimais nukeliavusi į sau itin artimą ir brangią Tekančios Saulės šalį suvokiau, kad ir ši kelionė Papua Naujosios Gvinėjos džiunglėmis, kurios net ir būdamos nuožmios jau spėjo įkristi man širdies užantin, visai netrukus taps mano praeitimi. Tuomet aiškiai kaip lietingą tropikų dieną supratau, jog nenoriu, dar nenoriu išgyventi šios kelionės baigties. Džiunglių ir juose patiriamų iššūkių norėjosi dar ir dar.
Pasivijusi merginas išgirdau, kad ir daugiau mūsų netrokšta palikti džiungles taip greitai. Pusiau juokais, pusiau rimtai puolėme regzti planą kaip jose pabūti ilgiau. Geriausias būdas – prisijungti prie Veino ir berniukų žygiui atgal į Port Morsbį. Viena problema (bet įveikiama) – jie žygiuos daug greičiau tikėdamiesi įveikti kelią per dvi dienas. Kita problema (daug keblesnė) – lėktuvo bilietai ir sveikatos draudimas. Esant viduryje džiunglių šiuos reikalus susitvarkyti daugiau nei sudėtinga. Tad nenoromis turėjome pripažinti ir priimti faktą, kad šiuo kartu Gvinėjoje būsime kaip ir suplanuota – tik dešimt dienų.
Mūsų laimei ir džiaugsmui, šią popietę mus pasitiko saulėje, o ne vandenyje besimaudanti stovykla. Įkurta prie Isuravos kaimelio, vėlgi gražaus, švaraus, tvarkingo, ji buvo pripildyta ne tik mūsų, bet ir kaimelio gyventojų klegesiu ir juoku palydėjusiu mus į ramų ir jaukų vakarą prie laužo su pašnekesiais ir pasidainavimais.
Iš pradžių plėšę linksmas dainas, vakaro programą vaikinai užbaigė minorinėmis natomis. Vietoje lopšinės keletą kartų nuskambėjus perkurtai ir Kokodoje vykusiam karui pritaikytoje Džono Denverio dainai „Manos šalies keliai“ („Country Roads“), iš nostalgijos (ne vien iš nuovargio) manieji keliai ėmė begėdiškai linkti. Per septynis metus patirti penki tarptautiniai persikraustymai, bei begalė kelionių ne tik dovanojo galimybę gyventi neįtikėtinai įdomų gyvenimą, bet išdegino manyje ir sunkiai numalšinamą dvasinės benamystės jausmą. Bekraštėse džiunglėse beniūniuojant dainos žodžius „Šalies keliai, parveskite mane namo / į vietą kurioje aš priklausau“, aplinkui lyg debesėlis sklandė sklandė mintis, jog kai namai yra visur, jų nėra niekur.
Nespėjus su akimirkos melancholija pasigalynėti, ji buvo be perspėjimo nutraukta mūsų Gražuoliuko – pamatęs įspūdingai aukštame ir augalotame medyje didžiaausį ir smailianosį oposumą – vietinį delikatesą, griebė mečetę ir Mauglio šuoliais leidosi gaudyti vargšo gyvūnėlio. Iš nuostabos mūsų žandikauliams atvipus, dainavimo seansas buvo nutrauktas neribotam laikui. Visi laukėme kuo šis pasirodymas pasibaigs – ar Gražuoliuko, ar oposumo pergale. Savo draugu tikėdami, kiti mūsų berniukai laidėsi garsiais palaikymo šūksniais, bei ironiškais juokeliais – jie suprato, jog šiuo žygdarbiu Gražuoliukas norėjo atsiimti už prieš keletą dienų įvykusį gėdingą parpuolimą į purvą. Džiunglių garbė – juk reikalas šventas, o ir vištienos skonį primenanti oposumo mėsa turėjo būti nemažas paskatinimas.
Tačiau, kad ir koks drąsus, stiprus ir vikrus Gražuoliukas bebūtų, oposumas buvo už jį sumanesnis – gyvūnas savo ilga ruda uodega jam pamojavo labanakt ir be pėdsakų pradingo vakaro tamsoje. O medžiotojas ir žiūrovai liko it musę (atsiprašau, oposumą) kandę.
