Per dieną esame numatę nuvažiuoti iki Naskos, o tai netrumpas kelias – ne vienas šimtas kilometrų. Stengiamės važiuoti greitai, bet kultūringai. Kelias veda kalnais, dažniausiai palei kalnų upes, taigi, akys džiaugiasi. Tačiau nestojame praktiškai niekur, išskyrus degalines ar kelių apmokėjimo punktus.
Iš anksto pasakyti, kur ir kiek reikės mokėti - ko gero neįmanoma, todėl be grynųjų pinigų geriau nekeliaukite. Tačiau sumos nedidelės – dažniausiai keletas litų. Kelio danga beveik visą kelionę labai nebloga, užmiesčio kelius vietiniai prižiūri. Kadangi važiuojame nuobodžiai, be ypatingų nutikimų, tai papasakosiu jums istoriją apie ayahuascą.
Ayahuasca - kečujų – indėnų genties žodis, anot vienų šaltinių reiškiantis dvasių vyną, anot kitų šaltinių – mirusiųjų lianą. Tai narkotikas, narkotinis gėrimas, gaunamas iš dviejų augalų – lianos Banisteriopsis caapi (Svaigusis kvaitulys) ir chacrunos krūmo lapų. Šie du ingredientai verdami kartu, kol gaunamas veikliąją narkotinę medžiagą – DMT (dimetiltriptaminą) - turintis gėrimas, kurį galima vartoti oraliniu būdu ir jis įsisavinimas per skrandžio sieneles.
Ką toliau bandysiu papasakoti, tolygu vyro pasakojimui apie gimdymo potyrius, nes pats to nepatyręs, negali tiksliai perteikti kitiems. Taip, šio stebuklo aš neragavau. Ar norėjau ? Galbūt, nė pats nežinau. Tačiau realios galimybės nė neturėjau, kadangi neturėjau keleto „laisvų“ dienų kelionėje, kurios metu ir taip nespėjau aplankyti visų planuotų vietų.
Taigi, ayahuasca nėra vakarėlių narkotikas. Dėl elementarios priežasties - kadangi jo vartojimo pasekmės nėra labai estetiškos. Žmones pykina, jie vemia, kai kurie viduriuoja, kadangi dažnas būna nepajėgus nueiti iki pasakų namelio su širdele duryse, vėliau tenka skalbtis kelnes.
Jei tai taip neestetiška, kodėl tai vartojama? Indėnų gentys tai vartoja kaip vaistą ir tai daro jau kelis tūkstančius metų. Gydomos įvairios ligos, taip pat ir psichiniai negalavimai. Teko bendrauti su vienu neblogai pažįstamu lietuvaičiu, porą kartų bandžiusiu šį gėrimą.
Viena kelionė jam patiko, antroji – neypač, nes kaip jis sakė, gal dozė buvo netinkama, o gal nusiteikimas. Pavartojus, dažniausiai, pirmą pusvalandį savijauta išties bloga, vėliau prasideda haliucinogeninis preparato poveikis, matomos įvairios vizijos.
„Kelionė“ trunka kelias valandas, dažniausiai, ne mažiau kaip penkias. Ar kelionė bus „gera“ ar „bloga“ priklauso nuo žmogaus dvasinės būsenos, nusiteikimo, aplinkos ar šamano.
Taip taip, šamano, be jo palydos nerekomenduojama „keliauti“, kadangi pasitaiko, kad individo protas taip ir negrįžta, ir eksperimentatorius lieka „pačiuožusiu stogu“. Matomi tiek siaubą keliantys vaizdiniai, tiek jaučiamas malonus susiliejimas su gamta, kosmosu ir pačiu savimi. Kaip išsireiškė vienas žmogus, šamanas tave palydi per gyvenimą, per mirtį, iki ano pasaulio ir grąžina atgal, per atgimimą. Arba ne.
Nedažnai, bet pasitaiko ir mirtinų atvejų. Nuo netinkamo prieš tai vartoto maisto (nerekomenduojama valgyti aštriai, riebiai, rūgščiai, vartoti kavą, bet kokius narkotikus ar net mylėtis kelias dienas prieš „kelionę“).
Vartojusieji teigia, kad patiria dvasinius išgyvenimus, suvokia savo paskirtį žemėje, visatos prigimtį, suvokia, kaip jiems toliau gyventi ir kokiu asmeniu jie privalo tapti. Seanso pabaigoje (na, dėl padidėjusio seratonino kiekio) visus apima palaimos jausmas.
Mokslininkų grupė (bent jau taip teigia vienas mano pažiūrėtas pamokantis filmukas) teigia, kad jie keturis mėnesius stebėjo penkiolika asmenų (matuodami jų pulsą, kraujo spaudimą, psichinę būklę, taip pat skenuodami smegenis), reguliariai vartojusius šį preparatą, ir nustatė, kad jis nesukelia nei priklausomybės, nei toksinio apsinuodijimo. Tik padidina seratonino, natūralaus antidepresanto kiekį organizme. Taigi, teoriškai yra galimybė, kad ayahuasca gali būti pradėta naudoti kaip legalus vaistas.
Ar ji legali Peru ? Ko gero taip, bet vieningo paaiškinimo negavau. Faktas, kad už jos vartojimą ar turėjimą šalies teritorijoje, kaip ir už kokos lapus (iš kurių labai norint galima pasigaminti kokainą), nebaudžiama. Tačiau išvežimas iš šalies draudžiamas. Ar bandantiems išvežti priklauso poilsis cypėje – nežinau. Mano žiniomis - ne, tačiau nerekomenduoju rizikuoti. Štai, mūsų sutikti amerikiečiai, su kuriais vakarojome tiek Kuske tiek Puno, turėjo nusipirkę butelaitį trims, tačiau dėl laiko stokos vietoje nevartojo, o planavo vežtis namo.
Taip pat jie žadėjo parašyti, kai tik grįš namo. Jau kuris laikas, iš jų jokių žinių nesulaukiu. Gal vis dėlto pasienis nebuvo įveiktas sėkmingai.
Šiuo metu vis daugėja turistų, kurie į Peru vyksta ne grožėtis kalnais ar senovės griuvėsiais, bet „pakeliauti dvasiškai“. Jie nebenori rūkyti „žolytės“, vartoti „markučių“, tai jiems naujas žaislas. Tuo pačiu - tai nemaži pinigai. O kur yra paklausa, visada atsiras pasiūla.
Agentūrų, siūlančių tokias keliones pas šamanus, pakanka, pačiam teko ne vieną skelbimą matyti. Tačiau sakoma, kad devyni iš dešimties šamanų apsišaukėliai, norintys tik turistų pinigų, ar bent jau nepakankamai išmanantys šį subtilų reikalą. Pasikartosiu, kartais vartojimas baigiasi mirtimi ar ilgomis atostogomis įstaigoje, kur ilgos chalato rankovės gali būti surišamos už nugaros. Taigi, dar kartą pagalvokite, ar verta rizikuoti.
Beje, teko skaityti, kad viena iš genčių ayahuascą naudoja kaip telekomunikacijos priemonę, kai neturi galimybės paskambinti giminaičiams kitoje šalyje ar kai nori paklausti mirusios močiutės primiršto cepelinų recepto. Sako, veikia, ryšys patikimas ir vietiniams nebrangus.
Taigi gal užteks šia tema, smalsesni patys „pasigūglins“ ar „pasijūtūbins“.
Temstant artėjame prie Naskos. Čia daugiau vilkikų ir jie kur kas drąsesni. Vienas toks narsuolis taip drąsiai iš posūkio išvažiavo priešpriešine juosta, kad mums teko ne tik kad sustoti, bet ir visu greičiu trauktis atbuliems, norint nebūti suplotiems į blyną.
Pasikartosiu: neduota indėnams smegenų normaliai vairuoti, nors šiaip jie labai mieli žmonės, net kiek naivoki.
Prieš susirandant nakvynę, aš dar nusiperku bilietus apžvalginiam skrydžiui iš beprotiško grožio indėnės merginos. Tokia ji graži man atrodo, kad vos ne „ženytis“ galėčiau pasiūlyti. Hmmm, gal tas jos grožis, tai savotiškai pasireiškiantis tėvynės ilgesys ? Nė pats nežinau.
Nakvynę randame nesunkiai, nors ir nelabai čia pigu. Gerasis Sigitas renkasi sėdėjimą tvankiame nakvynės namų kambaryje, aš dar bandau pasivaikščioti po miestą. Tačiau centras pakankamai standartinis – gatvės nubrėžtos liniuote, taisyklingi kvadratai, centrinė aikštė, standartiškai vadinama Plaza del Armas. Na, ir bažnyčia su keletu kavinukių, kuriose, tiesą pasakius, valgyti ir nedrįstu. Nykus miestas. Jei neplanuojate paskraidyti, tai ko gero net neverta ir sustoti jame.
Ryte skubu į oro uostą, palikdamas kompanioną ilgiems pusryčiams. Oro uoste, nepaisant to, kad skrisime vos šešiaviečiu propeleriniu lėktuvėliu, patikrinimas pagal visas taisykles. Ko gero, teroristai dažnai grobdavo „kukurūzninkus“ ir atakuodavo gretimą kaimą. Tačiau tvarka yra tvarka, nepradėsi aiškintis.
Mūsų ekipažas nepilnos valandos skrydžiui – dvi šveicarės, britų berniokas, na ir pilotas su padėjėju. Duodamas žemėlapis, kad orientuotumėmės, ką matome.
Oras skrydžiui puikus, kaip ir matomumas, taigi, galime grožėtis į skruzdėles panašiais vilkikais, judančiais Panamerikos magistrale. Dykumoje „išpieštos“ didžiulės kolibrio, beždžionės, voro, kitų vietos gyvūnų bei žmogaus figūros. Viso suskaičiuojama kelios dešimtys gyvūnų piešinių ir keli šimtai geometrinių figūrų ar linijų dykumoje.
O ant kalno šlaito, net ir astronauto figūra išgremžta. Piešimo būdas toks savotiškas – raudonoje dykumoje nukasamas viršutinis sluoksnis, gal sprindis paviršiaus raudonojo dirvožemio, o apatinis sluoksnis gerokai šviesesnis.
Figūrų dydžiai nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų metrų, daugelis jų matomos tik skrydžio metu. Kyla klausimas, kokio velnio, prieš pusantro ar du tūkstančius metų, kažkokia dingusi indėnų gentis tuos piešinius gamino. Juk tam reikėjo ne vienerių metų ir ko gero ne kelių dešimčių žmonių.
Mokslininkų teorijos įvairiausios – nuo to, kad tai susiję su drėkinimo sistemomis (reikia priminti kad Naska dykuma – viena sausiausių vietų žemės planetoje, gal tik Atakamos dykuma Čilėje dar atšiauresnė), kad tai senovės labirintai (sprindžio gylio?), bėgimo takai sporto žaidynėms (kolibrio kontūrų bėgimo takas?), iki to, kad tai ženklai dievams, ateiviams, vietos lakūnams (vienas pilietis, dėl eksperimento iš vietos žaliavų buvo susikonstravęs oro balioną). Dar viena iš teorijų teigia, kad kad tai astronominiai stebėjimai, grafiškai atvaizduoti ant žemės, tačiau vėlgi, vienas iš mokslininkų nustatė, kad tik penktadalį Naskos objektų būtų galima vienaip ar kitaip sieti su dangaus kūnais ir jų judėjimu.
Jei nagrinėtumėm teoriją, kad tai buvusi ateivių nusileidimo aikštelė, tai pirma - nėra jokių grunto pokyčių, o antra - kokio galo ateiviams reikėjo piešinukų, kurie gerai matomi iš lėktuvo, bet tikrai ne iš kitos galaktikos. Na, nebent jei jau jie skristų atostogauti į kokią Venerą ar Marsą visai pro šalį. Tiesiog kaip reklama – užsukite ir pas mus, va mes ir kolibrių turime, ir vorų, ir vieną kitą pelikaną.
Aš ir galvoju prisijungti prie mokslinių diskusijų ir iškelti teoriją, kad ayahuascos pavartojusiems vietiniams, linijas liepė nupiešti didžioji šventoji gyvatė arba koks nors jos artimas bičiulis.
Juokai juokais, bet vis galvoju, kaip jie sugebėjo išlaikyti tinkamas formas, lygiagretumus, linijų tiesumą, jei negalėjo pažvelgti iš viršaus. Na taip, galima naudoti mastelių metodą, nupiešti metro dydžio vorą ant žemės, išmatuoti, kiek pirštų ilgumo jo koja ir perpiešti didelį - tik kojos ilgumas bus tiek pat žingsnių. Bet vis tiek, nesuvokiamas tikslumas.
