Buvo penkios valandos ryto. Veinas tuo neapsidžiaugė, tačiau būdamas valiūkiško būdo ir pažinodamas Kokodos kelią kaip savo penkis pirštus žinojo, kad visai netrukus jo skriaudėjų laukia kokodiškai purvinas atlygis.
Kaip jau minėjau, visi mūsų aplankyti kaimeliai – gražiai ir jaukiai sutvarkyti. Isuravos mūšio lauko stovykla taip pat buvo ne išimtis, tad kai beskraidydamos padebesiais dėl tuoj įvyksiančios žygio pabaigos priėjome dailiojo kaimelio keliuką, pavirtusį gličia, šlapia ir iki kelių gilia pliure, supratome, kad net ir paskutinę dieną Kokoda nepašykštės mums iššūkių.
Perkreiptais veidais pergoblinusios per kemsyną ir pavertusios savo batus juodomis purvo „kojinėmis“, kurių nusiplauti nebuvo kur, paklausėme Veino, ar galėjome šios kelio atkarpos išvengti. Krenkštelėjęs ir gudriai pamerkęs akį vadas mestelėjo: „Gal ir galėjome, bet mano taip anksti išbudintoje galvelėje šeimininkavo atminties spragos...“ Purvas už purvą, kad ir pačios draugiškiausios formos, kaip sakoma.
Karštyje prie batų prikepusi molio tešla kelio nepalengvino, kaip ir pačių kojų – jau ir taip, regis, tapusios švininėmis per visas žygio dienas, jos ir ypač keliai nuo papildomo svorio nepralinksmėjo. Nepradžiugino ir žinia, kad šią dieną teks leistis stačiu kalnu, kuriame patiriama daugiausia traumų.
Perspėtos per daug nepasitikėti savo per žygį įgytomis jėgomis (arba greičiau – jų likučiais) kojas statėme lėtai bei atsargiai ir tik šelmiški juokeliai, užsispyrusiai bekeliaujantys kartu su mumis, vedė į priekį – vis arčiau ir arčiau prie finišo linijos.
Į pastarąją turėjome galimybę pažvelgti nuo Deniki stovyklavietės, įsikūrusios čoka (valgomos laukinės daržovės) laukų apsuptyje ir siūlančios įstabų vaizdą į tolį. Jame vis dar mažu taškeliu juodavo Kokodos kaimelis; plona džiunglių kraujagysle baltavo lėktuvų pakilimo takas; nebyliomis akimis stebeilijosi kalnas, 2009-aisiais tapęs vieta, kurioje džiugus džiunglių nuotykis virto liūdna tragedija. Ant prieš mūsų akis stūksančio kalno nukritęs lėktuvas pražudė 13-os australų Kokodos žygeivių grupę, keletą palydovų bei lakūną. Šiai grupei, savo kelionę turėjusiai pradėti Kokodos kaime, žygis pasibaigė net neprasidėjęs.
Melsdamos dievų gero oro mūsų pačių skrydžiui rytojaus dieną po geros valandos kelio vis dar nuo purvo sunkiais batais atvykome į mielą Hoi kaimelį. Jame mūsų laukė paguodos „apdovanojimas“ – gardūs pietūs su burnoje tirpstančiais ananasais bei taip lauktos maudynės ir batų prausynės upelyje. Vanduo buvo šaltas kaip ledas, bet kartu puikiai atgaivinantis ir tinkantis vidudienio švarinimosi ceremonijai.
Įveikėme paskutinę Kokodos žygio stačios nuokalnės atkarpą ir, kai netrukus pasiekėme kalno papėdę, buvo sunku patikėti, kad kalnų šiame mūsų kelyje daugiau nebebus. Nė vieno.
Vietoje kuprotų Kokodos takų priešakyje mūsų kantriai laukė keturi kilometrai pačios tiesiausios ir „draugiškiausios“ lygumos, besitęsiančios per plačias palmių bei kaučiuko girias, kurios, nusagstytos margaspalviais drugiais bei mažyčių krūmelių ugniniais žiedais, hipnotizavo kiekvieną žygeivę. Užburtos vizualinio grožio nė nepajutome, kaip tiesumoje judėjome lyg nesvarumo būsenoje – pripratusios prie vaikščiojimo įtūpstais kojos kilnojosi vėjyje lyg pūkeliai, o rankos nustojus naudoti lazdas nežinojo, ką su savimi daryti. Atrodė lyg būtumėme ėjusios oru.
Kelio lengvumas ir nuotaikos pakilumas skraidinte nuskraidino į žygio tikslą – Kokodos mūšio lauką, apgaubtą dangaus mėlio ir mūsų berniukų karo pergalės dainų. Muzikinės gaidos, skirtos kareiviams pagerbti, iš dalies buvo skirtos ir mums – kaip sveikinimas puikiai susidorojus su Kokodos iššūkiu. Iššūkiu, praplėtusiu ne tik keikalų žodyną, karo dainų repertuarą, bet svarbiausia - mūsų galimybių ribas. Pražygiavusios Kokodos kelią vedinos minties, tiksliai išreikštos lietuvių režisierius A. Grikevičiaus – „Reikia eiti tiek, kiek gali, o paskui tiek, kiek reikia“, galvojome, kad mūsų galimybės – beribės.
Kiek vėliau, saulei jau nusileidus ir tolumoje žybsint žaibams, karštoje kaip sauna Kokodos kaimelio stovyklavietėje mūsų laukė ypatingas paskutinysis vakaras. Pasidabinusios džiunglių purvo nepaliestais drabužiais (savuosius ypač saugojau šiai progai), palepintos gardžios vakarienės išgirdome oficialią Nacionalinės krūties vėžio asociacijos padėką už surinktas lėšas, buvome apdovanotos Kokodos žygio sertifikatais bei brangiausiomis dovanomis – mūsų berniukų išdrožtomis ir tradiciniais raižiniais papuoštomis simbolinėmis žygio lazdomis. Mes, savo ruožtu, apipylėme savo palydovus padėkomis, dovanomis (jie jas patys visą kelią mūsų kuprinėse nešė!) ir arbatpinigiais. Berniukai, taip kantriai, šmaikščiai ir saugiai mus lydėję nuožmiose džiunglėse, jų nusipelnė su kaupu.
Buvo džiugu švęsti pasiekus finišą. Džiugu dėl sėkmingos lėšų rinkimo akcijos kilniam tikslui, dėl įvykdyto pažado rėmėjams, dėl savo drąsos, ištvermės ir stiprybės. Tačiau, kad ir kaip smagumas besvaigino, manoji besotė keliautojos siela jau buvo spėjusi įmerkti uodegą į ilgesį ką tik pasibaigusiai vieną kartą gyvenime pasitaikančiai patirčiai. Adrenalinui vis dar kunkuliuojant sustoti nesinorėjo - džiunglių ir joje tykančių išbandymų ir įdomybių norėjosi dar ir dar. O to „dar“ nebebuvo, tik rytojaus dieną laukianti kelionė atgal į Australiją, atgal į namus ir... jau pradėti regzti planai naujam nuotykiui, naujam išbandymui.
