Kad ir kaip Stambulas su visa šalimi Mustafa Kemalio dėka dar XX a. pirmoje pusėje pradėjo maniakiškai vesternizuotis ir dėjo visas įmanomas pastangas, kad atsikratytų unikalaus kultūrinio paveldo, ir kad ir kaip šiandien aistringai veržiasi į Europos Sąjungą, tai – Azija su persišku ir bizantišku palikimu, užklotu islamo. O šiuolaikinės kosmopolitinės mados – priemaišos. Tik tai, kas ir taip neišvengiama visa apimančios globalizacijos laikais.
Srūvanti istorija ir vanduo
Pažintis su Europos ir Azijos sandūroje plytinčia pasaulio dalimi prasideda įsimaišius į žmonių grūstis ir transporto spūstis. Jau pačią pirmą dieną, tik iš Sabiha Gokcen oro uosto atvykus į centrinę Taksimo aikštę, Galatos tiltu perėjus į kitą kranto pusę ir nusigavus iki senamiesčio – Sultanahmeto, piršosi nuojauta, kad savarankiškai besisklaidantiems turistams Stambulas tinkamesnis įveikti pėsčiomis.
Juk pakeliui į žemėlapyje pažymėtą muziejų, bokštą, rūmus, akveduką, turgų, mečetę, graikų cerkvę ar žydų sinagogą – dar daugybė smalsumą žadinančių vietų: tai gali būti tik vietiniams žinomi maldos namai, kadaise miestą juosusios sienos griuvėsiai, buvusi sufijų buveinė, sultonų kapavietės.
Maždaug 14 mln. gyventojų glaudžiantis miestas toks pilnas istorijos ir jos liekanų, kad susidaro įspūdis, jog jis nuo VII a. pr. m. e. plėtėsi ir augo, dėl išlikimo kovojo su kryžiuočiais ir kitais grobuonimis, liepsnojo ir griuvo, mėgino atsitiesti tik su tikslu, kad žioplinėjantys keliautojai iš Vakarų šiandien turėtų į ką pavėpsoti ir kur atsikvėpti.
Poilsio, pramogų ir kulinarinių staigmenų – sulig kiekvienu žingsniu. Štai su draugais net ir susiplanavę konkretų maršrutą, nebeskubėjome akis išdegę ir nusprendėme atsipūsti prie netikėtai aptiktų senųjų pašų kapinių įsikūrusioje arbatinėje, į kurią ateina pasisėdėti ir stalo žaidimą okay pažaisti vietos vyrai.
O kartą nė nepastebėjome, kaip, sekę paskui šviežio kepinio kvapą, atsidūrėme gatvelės gyventojams skirtoje kepykloje ir išsirinkome ką tik iš krosnies ištrauktą turkišką duoną. Ne kartą stabtelėjome ir prie jūros gėrybių, sultingų vaisių ir daržovių, afrodiziako savybių turinčių želė saldainių – lukumų prekyviečių. Išsirinkę šviežių gardėsių, pikniką surengėme ant žalios vejos prie vandens.
Gaivios Bosforo sąsiaurio pakrantės dovanoja įsimintinas akimirkas. Čia, ant akmenų, nutūpia įsimylėjėliai, valkantaujantys romantikai bei žvejai. Jų pagautos žuvys tą pačią dieną keliauja į miestiečių namus arba už kelių žingsnių įrengtas užkandines po atviru dangumi, restoranus laivuose, krantinės turgelius.
Užplūsta jausmas, kad jūrų vanduo – esminė, gyvybingiausia Stambulo arterija, kuri žmones ir aprūpina, ir palepina.
Nuodėmių sostinė
Ant kalvų plačiai pasklidęs didžiausias Turkijos miestas vietomis primena Tbilisį: irgi žaliuojantis, irgi nudengtas vienas prie kito prilipusių kreivų, pakrypusių, kai kur leisgyvių namų, istorinių pastatų, tik ne taip nukamuotas statybų birbesio ir ūžesio.
Pagrindinis Stambulo, kaip ir viso musulmonų pasaulio, žmones vienijantis garsas – muedzino balsas, per garsiakalbį pasklindantis penkis kartus per dieną prieš maldos metą.
Abipus Bosforo tankiai apgyvendinto uosto, kurio vandenis raižo garlaiviai, o padangę – kirai, siluetą it kelrodžiai kuria masyvūs mečečių kupolai ir juos įrėminantys minaretai. Pati matomiausia, aukščiau kitų iškilusi – XVI a. statyta Suleimano mečetė.
O Stambulą iš kitų istoriškai giminingų, tačiau tolimesnių kraštų miestų išskiria gatvėse tarp namų ant virvės plevėsuojančios, ant daugiabučių sienų nuleistos Turkijos vėliavos. Yra tokių milžiniškų, kad sodri raudona spalva šviečia horizonte už kelių ar keliolikos kilometrų.
Norint pajausti šį uostą, per savaitę vos įmanoma visą apžioti. Nenuostabu, kad čia lankantis užvaldo sostinės pojūtis. Panašiai kaip atrodo, kad Maroko sostinė yra Marakešas, visai ne Rabatas.
Ankara, Turkijos sostinė nuo 1924 m., lieka lyg ir nuskriausta: šis miestas niekada nesulaukė tiek keliautojų, menininkų, studentų ir verslininkų dėmesio, kiek Stambulas. Net pagrindinės riaušės užsiplieskia Stambule. Karšto būdo piliečiai būriuojasi, rėkauja, padeginėja automobilius ir mėto Molotovo kokteilius dažniausiai prie Taksimo aikštės.
Pamėgtose riaušininkų vietose jau dieną prieš chaosą renkasi ginkluoti pareigūnai, pasiruošę įsisiautėjusius protestuotojus malšinti.
Iš tiesų aktyvus kultūrinis, komercinis, politinis gyvenimas Europą ir Aziją vienijančiame ir skiriančiame uoste virė nuo senų laikų, dar kai jis buvo Konstantinopolis, Bizantijos, vėliau – Osmanų imperijos sostinė.
O dabar Stambulas gali būti vadinamas ir Turkijos nuodėmių sostine. Užsienio žurnalistai jam prikabino dievočiausio ištvirkėlio epitetą. Jis savo pasileidimo ir šešėlių istorija primena Šanchajų: nuo imperinių laikų šis Kinijos uostas taip ir liko Rytų Azijos paleistuviu, nepaisant kinų Komunistų partijos pastangų drausti net užuominas į erotiką ir nepadorius verslus.
Matyt, miestą, kaip ir žmogų, nuo prigijusių įpročių vien draudimais neatpratinsi, o prigimties taip lengvai nenuslopinsi.
Veltui Stambulą mėginta tramdyti. Paversti jį švaresniu ir „legalesniu“ užsimojo 1994–1998 m. miesto mero pareigas ėjęs, dabar ministras pirmininkas Recepas Tayyipas Erdoganas. Vietiniai sako, kad į sugriežtinimus Stambului praktiškai buvo nusispjauti – prostitucija, prekyba narkotikais klesti. Naktinis gyvenimas verda visu pajėgumu.
Teko vakaroti restoranuose ir naktiniuose klubuose, išsidėsčiusiuose tarp XIV a. statyto, šiandien miesto panoramos apžvalgai tarnaujančio Galatos bokšto, ir judraus Istikal pėsčiųjų prospekto. Užklydome į vieną namą, kurio kiekviename aukšte, lygiai tokio paties išplanavimo patalpose, įkurta po barą: pirmame – atgyvenusio roko ir metalo gerbėjų oazė su elektrinių gitarų kankintojų plakatais ir pigiu alumi, antrame – gėjų, trečiame – soul ir pop muzikos, ketvirtame – neva chillout ir lounge mėgėjams skirta zona.
Naktiniams pasilinksminimams pašvęsti Stambulo kvartalai tokių nuo kaljano dūmų apkvaitusių kavinių su charakteriu ir trankių muzikos klubų tiesiog prikimšti. Ten gatvės itin triukšmingos ir prigrūstos lėbautojų, suvažiavusių iš viso pasaulio.
Persisunkusio liberalios dvasios ir atykėlių Stambulo niekuo nenustebinsite, nebent jis jus.
Praradimų ir permainų uostas
Miesto intelektualai yra pastebėję: vietiniai į jį gali žvelgti ir vakariečio, ir rytiečio akimis. Ir ne bet kaip, o su liūdesiu ir nostalgija. Esą jie į dabar turistų užplūstus objektus žiūri ne su pasididžiavimu, o su apmaudu. Esą gaila degėsiais ir muziejais virtusios Osmanų imperijos.
Kiek šia tema teko bendrauti su paprastais miestiečiais, jie Stambulą vertina nesigilindami į istorines peripetijas – pernelyg užsiėmę savais reikalais. Tik vienas kitas senukas inteligentas, užkalbintas apie netolimą Turkijos praeitį, giliai atsiduso ir ilgesingu žvilgsniu palydėjo besileidžiančią saulę virš vakarėjančių, paauksuotų Bosforo vandenų.
Taigi, jei XX a. susiklostęs Stambulo likimas ir kelia liūdesį, tai nebent Orhanui Pamukui, gal dar saujelei įžvalgesnių menininkų, kilmingųjų palikuonims ir jautriems piliečiams, kuriems permainos apskritai yra svetimos. Dar tokiems romantinio orientalizmo persismelkusiems atvykėliams (kaip šių eilučių autorė), kurie Stambulą mato kaip Atatiurko valios pažymėtą miestą.
Iš tikrųjų nejauku buvo apžiūrinėti sufijų kapines, žinant, kad chanakos buvo uždarytos, mistikai-asketai išvaikyti, jų luomas išnaikintas ir vargu ar kada bus pilnavertiškai atgaivintas.
Sufijai smarkius kirčius patyrė M. Kemaliui įkūrus Turkijos respubliką ir pradėjus vykdyti kultūrinę revoliuciją, kuri truko nuo 1923 iki 1938 m. Šiandien Atatiurkas, „turkų tėvas“, – taip vadintas vadas – vaizduojamas kaip tautos didvyris ir gelbėtojas. Jo garbei pavadintas oro uostas, tiltas, gatvė...
Iš Salonikų kilęs M. Kemalis garbinamas už jam priskirtą nuopelną įveikus į dalį Turkijos teritorijos besikėsinusią Graikiją ir apsaugojus šalį nuo padalijimo, grėsusio po I pasaulinio karo. Tačiau suskaldymus atlaikiusi valstybė turėjo iš dalies sumokėti savo kultūros ir tradicijų kaina.
M. Kemalis kariavo ir valdė turėdamas stiprų Vakarų užnugarį. Todėl jo tikslas buvo šalį sueuropinti ir supasaulietinti. Šariato panaikinimu modernusis turkų tėvas neapsiribojo. Vienas svarbiausių jo žygdarbių buvo sultonato panaikinimas. Kartu atsisakyta daugpatystės, tad uždaryti Osmanų kilmingiesiems tarnavę Topkaki rūmai su ten gyvavusiu haremu.
Sekant vakarietiškais standartais, pakeisti įstatymai, 1930 m. Turkijos moterims suteikta rinkimų teisė. Atatiurkas smarkiai prisilietė ir prie švietimo sistemos: arabiški rašmenys pakeisti lotyniškais, įvestas europietiškas kalendorius.
Europinis progresas natūraliai skverbėsi ir į turkų namus: labiau pasiturintys miestiečiai savo apartamentus pradėjo apstatinėti pagal vakarietiškas madas, vyrai ėmė dėvėti juodus kostiumus, moterys – kai kurios kone per prievartą, kai kurios su malonumu – nusiėmė nuo veido šydus ir apsivilko ne tokius ilgus sijonus.
Islamą M. Kemalis stūmė į paraštes išsijuosęs – uždarė medreses. Stambulo, kartu visos Turkijos, pasididžiavimas – kadaise po musulmonų įsiveržimo mečete paversta Šv. Sofijos bazilika palikta veikti tik kaip muziejus. Tuo lyg parodyta, kad religijai verčiau būti eksponato vietoje.
Nepaisant musulmonų kultūros slopinimo, turkai Alacho iš savo gyvenimo visiškai neišgujo. Šiandien, žinoma, jaunajai kartai Muchamedo skelbtos tiesos ir Korano raidė neberūpi, tačiau vyresni ir senoliai maldos namus lanko griežtai laikydamiesi įsivyravusios tvarkos.
Be to, premjeras R. T. Erdoganas stiprina islamo įtaką rodydamas iniciatyvą dėl naujų mečečių statybos, prekybos alkoholiu apribojimų. Tuo jis, beje, ir piktina į svetimą politiką mėgstančias lįsti, protestams jaunimą kurstančias didžiąsias Europos šalis.
Sufijų mirties vaizdas
Taigi, nors islamas išliko gyvas, dėl M. Kemalio perversmų gilesnės religinės tradicijos ir siauram ratui pašvęstųjų prieinamas pažinimas Turkijoje visiškai nusilpo. Gali būti, kad religiją ir meditaciją išmanę mistikai, per amžius prisišlieję prie musulmonų, Atatiurkui pasirodė per pavojingi – juk neapsimoka, kai pašonėje gyvena išmintingesni. Užtat šiandien Stambulas atrodo kaip sarkastiškas čia kadaise gyvavusių sufijų mirties simbolis.
Mieste jie tapę prekės ženklu – kaip Kinijoje, Tibete ir Nepale Šangrila. Stambule pralenki tai sufijų viešbutį, tai restoraną, arbatos namus, hamamą ar krautuvėlę.
Prekybininkai bei turizmo verslininkai ypač savinasi dervišus, jų centru buvo Konijos regionas. Viena pagrindinių dervišų puoselėtų dvasinių praktikų buvo sema. Tai šokiai, kurių metu skambant tradicinei muzikai ritualo dalyviai ypatingu būdu sukdamiesi panyra į transo būseną. Jų sukiniai atspindi visa ko cikliškumą visatoje, gamtoje: sukasi planetos, mėnulis, keičiasi metų laikai, gyvose būtybėse vyksta kraujotaka.
Patiems dervišams šis šokis-ritualas – tai psichofizinis veiksmas, o žiūrovams – įspūdingas reginys. Užtat ilgaskverniu, ties žeme tarsi į žiedą prasiskleidžiančiu apsiaustu vilkintis, galvą, ant kurios – pailga kepurė kulah, šiek tiek palenkęs šokėjas dabar yra dervišų reklaminis logotipas.
Garsiausio Turkijoje Mevlevi ordino dervišai sukasi ant puodelių, dubenėlių, knygos žymeklių... Sukasi ir turistams skirtų turkiškų šou plakatuose. Dervišais vadinamų atlikėjų grupės gastroliuoja ir už Turkijos ribų. Prieš kelerius metus jų sukinius galima buvo stebėti Vilniuje.
Skeptiški sufizmo tyrinėtojai tų hipnotizuojančių pasirodymų nebelinkę vadinti sema. Praėjus porai dešimtmečių po Atatiurko prasišluojimo vėl leista atlikti dervišų šokius, tačiau tik linksminimo tikslais. Nors jie išlaikę savo vaizdą, tačiau netekę sakralios prasmės, belikę tik kaip dervišų tradicijos atplaiša, skirta eksploatuoti scenoje.
„Pažiūrėti gražu, bet nebėra tikrų dervišų“, – anglų kalba sušveplavo Sultanahmete sutiktas vienas Stambulo žilagalvis.
Kaip tik tuo metu netoliese neoninėmis šviesomis žybsėjo „Dervish cafe“, į ją vyrus praeivius kvietė užsukti linksmas vaikinas. Vietiniai jaunuoliai perspėjo, kad „dervish“ raktažodžiu mėgsta dangstytis gėjų pasilinksminimo vietos. Tada beveik įtikėjau, kad Turkija jau pasirengusi įstoti į ES.
O po akimirkos ši mintis išsiskaidė – dėmesį pagavo suvenyrų krautuvės vitrinoje tinginiaujantis katinas. Nepaprasta naminių gyvūnų padėtis ir poeto Adomo Mickevičiaus atminimo paieška – pasakojimo apie Stambulą pratęsime.