Norite beveik 700 tūkstančius gyventojų turintį miestą pamatyti tuščią? Atvykite į Latvijos sostinę birželio 23-iosios pavakare. Ryga, kuri vasaros vakarais tiesiog ūžia nuo žmonių ir muzikos garsų, bus tarsi išmirusi. Latviai tą vakarą išvyksta švęsti didžiausios metų šventės – Lyguo vakaro ir Jani dienos.
Kaimynai latviai trumpiausios nakties šventę mėgsta labiau nei Kalėdas ar bet kurią kitą šventę. Lyguo (Līgo) vakaras ir Jani diena Latvijoje – nacionalinė šventė. Tad nebijodami pramiegoti kitos darbo dienos švęsti gali visi.
Trumpiausią vasaros naktį linksminasi ir pagyvenę, ir jauni. Net vaikai nemiega ir laukia saulės patekėjimo. Pasveikinti saulę, kuriai ir skirta ši šventė, ypač svarbu. Jei tai pramiegosi, miegoti norėsis visą vasarą.
Birželio 23-ioji ir 24-oji latviams – ne tik dvi dienas besitęsiantis siautulingas vakarėlis.
Tiesa, būtent šiai šventei nuo senovės vyrai dar sausį pradeda virti specialiai šiai progai skirtą gardžiausią alų iš salyklo, apynių ir mielių.
Latviai įsitikinę, kad nė viena tauta nešvenčia taip dainingai, smagiai ir visuotinai kaip jie.
Ir kažin ar šį džiaugsmingą ir aistringą vasaros pasitikimą galima paaiškinti vien tuo, kad Latvijoje žiemos ilgos, šaltos ir niūrios.
Žiemos šaltos ir Lietuvoje, ir Švedijoje, ir Danijoje bei kitose šalyse, kur vasarą švenčiamos į Jonines panašios šventės.
Lyguo arba Jani vadinama šventė latviams reiškia susiliejimą su gamta ir apsivalymą, tradicijų ir nacionalinio identiteto įtvirtinimą, net pasipriešinimą visiems, kurie nori užgožti latvių laisvę.
Švęsdami Jani šventę latviai prisimena iš pagonių laikų išlikusius ritualus ir tradicijas. Todėl Lyguo vakaro linksmybės neįsivaizduojamos be šokių aplink laužus, dainų ir burtų.
Būtent iš liaudies dainų, kur dažnai kartojasi žodis „Lyguo”, kilo antras šios šventės pavadinimas. Latvijos jaunimas dažniausiai vidurvasario šventę taip ir vadina – Lyguo, o ne Jani.
Rygos etnografinio buities muziejaus po atviru dangumi gidė Arija Doroškina pasakojo, kad šią vasaros šventę latviai jau daugybę amžių švenčia nepaisydami nei besikeičiančios valdžios ir jos draudimų, nei šių laikų globalizacijos.
„Latvių folklore – galybė Lyguo vakarui ir Jani dienai skirtų dainų. Tos dainos mums įsigėrusios į kraują ir net jaunimas jas mielai traukia”, – džiaugėsi A.Doroškina.
Tiesa, jei paauglio latvio paklausite, kokia Lyguo vakaro tradicijų reikšmė ir prasmė, kažin ar išgirsite tikslų atsakymą. Bet jaunimas noriai prisideda prie dainuojančių ir aplink laužus šokančių būrelių.
„Taip šventė mano močiutė, mano mama, taip švenčiu ir aš, ir mano vaikai. Tikiu, kad jie tas tradicijas perduos ir mano anūkams”, – vylėsi daugiau nei 20 metų Etnografiniame muziejuje dirbanti A.Doroškina.
Svarbiausia Jani šventės idėja – vakare palydėti saulę ir paryčiais ją pasveikinti. Lyguo vakarą namai turi blizgėti – kad šeimininkai neišgirstų pajuokiančių dainų iš svečių.
Smagūs, bet akyli svečiai niekuomet nepraleis progos prikibti ir užtraukti Jani dienos dainų, pajuokiančių netvarkingą šeimininkę ar tingų šeimininką. Šie gali atsikirsti kitomis dainomis. Tą vakarą niekas neįsižeidžia ir nuoskaudos užantyje nelaiko.
Kol moterys tvarko namus, puošia juos žolynais, medžių šakomis ir krauna vaišes ant stalo, vyrai rūpinasi laužavietėmis.
Ugnis neturi užgesti per naktį. Ugnis Lyguo vakarą – saulės pakaitalas tol, kol jos nematyti kelias trumpos nakties valandas.
Būtent prie laužų, kurie kuriami aukščiausiose vietose, šokama, dainuojama, įsižiebia ir meilės kibirkštys.
„Vyrai Lyguo vakarui turi parūpinti beržų, ąžuolų šakų puošti namams ir kiemams, medienos laužams, pastatyti trejus vartus, pro kuriuos sutinkami svečiai.
Bet sunkiausia užduotis jauniems vyrams – atskirti dar neištekėjusias gražuoles. Tą vakarą pasipuošusios gėlių vainikais gražios visos, tačiau nė viena nesako, ar jos širdis laisva”, – juokėsi Etnografinio muziejaus po atviru dangumi gidė.
Erotinis, meilės motyvas Lyguo ir Jani šventės metu ypač stiprus. Janis – latvių pagonių vaisingumo ir saulės dievas.
Su meile ir vaisingumu susiję daugybė Lyguo vakaro tradicijų ir burtų. Todėl ši šventė vadinama ne tik linksmiausia, bet ir aistringiausia.
Ištekėti norinčios merginos vidurnaktį meta savo vainikus ant ąžuolo šakų. Jei vainikas užsikabins, šį rudenį mergina ištekės.
Kitos į upės ar ežero vandenį paleidžia du vainikus. Jei vainikai, simbolizuojantys du mylimuosius, plaukdami susidurs, mergina šį rudenį ištekės. Jei ne, teks palaukti kitų metų.
Kaip ir Lietuvoje, jaunimas eina ieškoti paparčio žiedo. Legenda byloja, kad tie, kuriems pavyks surasti paparčio žiedą, įgis galių suprasti žvėrių ir paukščių kalbą.
„Jei pavyks paparčio žiedą parsinešti namo, visus metus būsi turtingas ir sveikas”, – dar vieną priežastį, kodėl svarbu Jani išvakarėse ieškoti mistinio paparčio žiedo, įvardijo A.Doroškina.
Kažin ar Latvijoje sutiktume nors vieną žmogų, radusį paparčio žiedą, tačiau galima sutikti ne vieną, kuris giriasi esąs Jani nakties vaikas.
Latviai juokauja, kad jei ne Lyguo vakaras, demografinė šalies padėtis būtų prastesnė. Paparčio žiedo ieškoma poromis, todėl niekas nesistebi, kad kovą, praėjus devyniems mėnesiams po vidurvasario šventės, gimsta daugiausia kūdikių.
Latvijoje senovinis Jani vardas iki šiol be galo populiarus.
Drąsiausieji Lyguo vakarą šokinėja per laužą. Tikima, kad tai irgi lemia sėkmę ir užtikrina vaisingumą.
Norintys išlikti gražūs ir sveiki paryčiais nuogi laksto po rasotą pievą ir išsimaudo ežere ar upėje. Tiesa, priešingai nei per birželio 24 dieną Kuldygoje rengiamą nudistų maratoną, tradiciškai nuogaliai vyrai ir moterys maudosi atskirai.
Vasaros šventė – saulės, gamtos garbinimas ir išaukštinimas. Todėl miestiečiai šiomis dienomis skuba į kaimus. Niekam nekeista, jei prie kompanijos prisideda ir nepažįstami žmonės.
Jei šventė vyksta sodyboje, svečiai šeimininkams įteikia puokštę iš lauko gėlių ir žolynų.
„Namų šeimininkas vadinamas Jani tėvu, namų šeimininkė – Jani motina. Jiems skirtose puokštėse turi būti devyni skirtingi augalai, kurie į namus neša laimę, sveikatą, turtus.
Tos puokštės saugomos iki kitų metų, o žiemą sužiūvusius augalus galima naudoti negalavimams gydyti”, – pasakojo A.Doroškina.
Pagonių saulės simbolis – ratas. Štai todėl švęsdami vasaros šventę latviai naudoja apskritimo elementus. Moterys ir vyrai puošiasi žolynų, gėlių, ąžuolų lapų vainikais.
Dar likus kelioms savaitėms iki Jani, Rygos gatvių stulpai, kelio ženklai papuošiami simboliškais saulės ratais, vėliavomis su saulės, ugnies simboliais.
Visa Latvija Jani dienos išvakarėse sužaliuoja. Parduotuvėse, restoranuose, kavinėse žydi puokštės lauko gėlių. Net gyvuliai ir automobiliai puošiami gėlių girliandomis.
Birželio 23-iąją Latvijos laukai primena skruzdėlyną. Daugybė merginų, moterų, vaikų renka lauko gėles, žolynus, javus vainikams.
Vainikai taip pat pinami iš skirtingų devynių gėlių ir žolynų. Tikima, kad toks vainikas ne tik suteiks išskirtinių galių, bet ir apsaugos nuo ligų ir blogos akies.
Vyrai puošiasi ąžuolo lapų vainikais. Jani vardą turinčių vyrų vainikai būna didžiausi. Tad atskirti tuos, kuriuos reikia tą dieną sveikinti ir lepinti, nėra jokios problemos.
Kas pritingi ieškoti gėlių ir žolynų patys, laukiami kasmetiniame Žolynų, arba Jani, turguje pačiame Rygos centre esančioje Katedros aikštėje. Turgus pradeda veikti likus kelioms dienoms iki šventės.
Čia galima įsigyti ir naminio Jani alaus, tradicinio sūrio, naminės duonos, saldumynų.
Šis turgus, įkurtas Rygos centre, veikia nuo XIII amžiaus.
Lyguo vakaro ir Jani dienos vaišių stalas neįsivaizduojamas ne tik be Jani alaus, bet ir be naminio varškės sūrio su kmynais.
Skirtinguose Latvijos regionuose šis sūris gaminamas kitaip. Kiekviena šeimininkė gali pasigirti turinti patį geriausią receptą.
Tos, kurios pritingi sūrį gaminti pačios, Jani sūrio gali nusipirkti parduotuvėse ir turguose. Sakoma, kad tomis dienomis varškės sūrio Latvijoje parduodama tiek, kiek per visus likusius metus.
Lyguo vakarą Jani sūrio turi paragauti kiekvienas šventės dalyvis.
Be sūrio ir alaus, ant linine staltiese užkloto vaišių stalo visuomet galima rasti šviežios ruginės duonos, kumpio, pyragų.
Visi valgiai šalti. Tam, kad jais gardžiuotis būtų galima per naktį, o šeimininkei nereikėtų šokinėti aplink būrį svečių.
Pasigaminkite Jani sūrio patys Patiekalui reikės:
2 kg sausos varškės 2–3 šaukštų aliejaus 10 litrų pieno, 160 g sviesto, 6 kiaušinių, 1 šaukšto kmynų, 1 šaukšto druskos.
Nupilkite varškės skystį.
Maišytuvu varškę susmulkinkite. Į didelį puodą įpilkite aliejaus, supilkite pieną. Kaitinkite, kol užvirs. Tada nuolat maišydami sudėkite varškę. Maišykite, kol pienas susitrauks. Kai susidarys rūgpienis, nusunkite visą skystį. Sūrio masę sudėkite į marlę ir išgręžkite likusį skystį.
Ištirpinkite puode sviestą, įdėkite sūrio masę ir kaitinkite, kol ji pasidarys karšta.
Per tą laiką suplakite kiaušinius su druska ir kmynais. Pamažu supilkite plaktus kiaušinius į pašilusią sūrio masę. Gerai maišykite tol, kol masė pasidarys vientisa ir šiek tiek tampri. Išimkite sūrio masę ir tvirtai suvyniokite į marlę. Ant suformuoto sūrio uždėkite akmenį ir palaukite, kol jis atauš.
Ypač gardus sūris su rugine duona ir šiek tiek sviesto.