O vis dėlto baisu. Juk „Extreme delight“ siūloma vasaros pramoga išties ekstremali. Jau važiuojant automobiliu prie Trakų rajone esančio Margio ežero ėmė darytis neramu. „Kaip manai, visus dantis parsivešiu?“ – juokais paklausiau fotografo. „Nekvailiok, nėra ten taip baisu“, – numojo ranka jis.
Oras vandens pramogoms – beveik idealus. Saulė šviečia, vanduo šiltas, tik dėl vėjo ežere susidarė nedidelės bangelės.
Instruktorius Mantas Paliokas ant kranto išdėstė trumpą instrukciją ir nuramino: „Daugeliui pradedančiųjų atsistoti pavyksta net iš pirmo karto.“
Sulenkti kelius, rankas priglausti prie savęs, motociklui pradėjus plaukti, po truputį stotis, o atsistojus – atsilošti. Bandžiau viską įsidėmėti.
Slides reikia prisitvirtinti vandenyje. Ir čia susidūriau su pirmaisiais sunkumais. Vertikaliai pastatytos slidės kyla į viršų. Praėjo minutė, dvi, penkios. „Manau, man reikia pagalbos“, – nusišypsojau instruktoriui.
Sunku nupasakoti jausmą, kai gelbėjimosi liemenė laiko ant vandens, slidės svyra į šonus, o aš laikau virvę ir bandau jaustis patogiai.
Reikia šiek tiek priprasti prie slidžių ir vandens, todėl Mantas su vandens motociklu tempė giliau į ežerą. „Pasiruošusi?“ – atsisukęs paklausė instruktorius.
„Taip!“ – sukaupusi drąsą sušukau.
Netrukus virvė įsitempė ir pradėjo traukti iš vandens. Visa iškilti nespėjau ir netrukus nurijau pirmą gurkšnį vandens. „Visai neblogai“, – paguodė M.Paliokas.
Antrą kartą buvau nusiteikusi ryžtingiau. Deja – dar vienas gurkšnis. Atsistoti ant vandens pavyko iš penkto karto.
Dideliu greičiu skrodžiant ežero paviršių apima fantastiškas jausmas. Kūną pliekia su vėju susimaišę vandens purslai, o po manimi – gilus ežeras. Norisi kuo garsiau rėkti, kad visi skeptikai pamatytų – man pavyko!
Tačiau po kelių akimirkų prisiminiau – juk Mantas liepė šiek tiek atsilošti. Ir rankos mano pakeltos ir ištiestos, o turi būti šiek tiek nuleistos. Pabandžiau nuleisti rankas, išsitiesti ir atsilošti, supanikavau ir... dar vienas kritimas. Šį kartą stiprus.
Tačiau išnirau laiminga. Juk man pavyko!
Su motociklu priplaukęs Mantas pasveikino: „Na, visai neblogai. Tik išsigandai.“
Tikrai išsigandau. Baimė yra veiksnys, statantis didžiausią barjerą tarp nesėkmės ir malonumo. Baimė nukristi, baimė susižeisti, baimė dar kartą gurkštelėti vandens, baimė suvokus, kad pavyko.
„Bandykime dar kartą“, – po dar kelių nesėkmingų bandymų pasiūlė instruktorius. Bandykime, tačiau entuziazmo mano balse jau mažiau. Susidūriau su kita problema – nuovargiu.
Galiausiai padėkojau Mantui ir nuplaukiau į krantą, kur jau laukė kolegos. „Na kaip?“ – paklausė. „Super“, – nusišypsojau.
Pramoga, kurią išbandžiau aš, – viena iš aktyvaus laisvalaikio galimybių. M.Paliokas pasakojo, kad ant vandens slidžių stoja ir mokyklos dar nelankantys vaikai, ir žmonės, kuriems per 60 metų.
„Jei ne iš pirmo karto, tai iš antro, trečio žmonės tikrai atsistoja. Retai būna, kad neatsistotų. Dažnai merginoms sekasi net geriau. Būna, kad atvyksta kompanija, vyras nori išbandyti slides, šiaip ne taip ir žmoną įkalbame, ir būna taip, kad ji ir nučiuožia, o vyrukui tik iš kažkelinto karto pavyksta“, – pasakojo „Extreme delight“ vadovas.
Vandens slidės – pramoga, kurią sugrįžusi rekomendavau draugams. Būtinai sugrįšiu ant vandens ir pati. Tik šį kartą neleisiu, kad baimė būtų už mane stipresnė.
* * *
Lrytas.lt žurnalistei galimybę išbandyti šią pramogą suteikė bendrovė "Laisvalaiko dovanos".
