Senoji geležinkelio stotis, sporto rūmai , senasis oro uostas, kuris dar veikia, – šie Minsko pastatai yra tarsi vilnietiškos kopijos, atrodo, nė neišvykai iš Lietuvos. Minske taip pat yra barokinių bažnyčių, vienuolynų, kurie primena Vilnių.
Po Antrojo pasaulinio karo sugriauti ir atstatyti pastatai Minską smarkiai išskiria iš Europos sostinių. Kadangi statyta daug ir greitai, buvo naudojami tokie pat projektai, sudarę sovietinės architektūros pagrindą.
Taip Minske atsirado plačios gatvės, pavyzdžiui, Pranciškaus Skorinos alėja, pilki monolitiniai dideli visuomeniniai pastatai, didelės erdvės, bet liko mažai privatumo. Tokie pastatai galėjo būti pastatyti ne tik Minske, bet ir visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Tai stalininiai pastatai, pavyzdžiui, Minsko Stoties aikštės statiniai, vadinamieji Miesto vartai (1953 m.).
Yra daug skulptūrų, paminklų, skirtų sovietiniam elitui. Tai praeitis, bet nemanau, kad ją reikia slėpti. Kita vertus, norėtųsi įvairesnių paminklų.
Dar viena ypatybė – Minske statybos tęsiasi dieną naktį. Naujas vandens pramogų parkas, modernūs daugiabučiai, 30-ies ir daugiau aukštų dangoraižiai, nauji gyvenamieji kompleksai „Parus“, „Minsk Arena“, „Troicka“ – nemanau, kad tai nustebintų turistus iš Lietuvos. Tai globalizacijos žymė.
Naudojant stiklą ir betoną neseniai iškilo naujas centrinės geležinkelio stoties terminalas, Baltarusijos nacionalinė biblioteka, kurios pastato forma panaši į deimanto.
Įdomūs ir seni pastatai, pavyzdžiui, Minsko viešasis tualetas. Jo autorius statė namą vienam grafui, kurio dukters rankos siekė. Kai grafas tai sužinojo, išvijo architektą ir nieko nesumokėjo. O šis atkeršijo – išdygo tualetas kaip grafo namas. Jo paskirties negalima keisti, tai testamente nurodė įžeistas architektas.
Taip pat verta užsukti į Nacionalinį operos ir baleto teatrą, pastatytą 1937-aisiais.
Jaukus Troickio priemiestis, naujai išdygęs prie Svisločiaus upės, – sakyčiau, tai kruopelė to senamiesčio, kuris negrįžtamai prarastas.
Minske smagu pasivaikščioti, nes daug žalumos, parkų, tvenkinių, fontanų, yra švaru, saugu, nes naktį gatvės gerai apšviestos.
Baltarusiai – nagingi amatininkai, garsėja lino dirbiniais, daug turistų perka lauktuvių staltiesių, rankšluosčių. O kas nori prisiminti, kaip anksčiau atrodė Lietuvos parduotuvės, gali užsukti į Minsko centrinę universalinę parduotuvę.
Tarptautinės akių klinikos „Novoye Zreniye“ Vilniuje direktorius