Pakeliui į Argentiną - tinginių žvejyba prie Majamio

Užkietėjusio keliautojo Martyno Siruso nuotykiai keliaujant į Argentiną tęsiasi. Po tarpinės stotelės Madride jis su bendražygiais turėjo pasiekti Jungtines Amerikos Valstijas. Čia, Majamio oro uoste, jų jau  laukia ketvirtasis bičiulis.

Užkietėjusio keliautojo M.Siruso nuotykiai keliaujant į Argentiną tęsiasi.<br>M.Siruso nuotr.
Užkietėjusio keliautojo M.Siruso nuotykiai keliaujant į Argentiną tęsiasi.<br>M.Siruso nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Martynas Sirusas, Specialiai lrytas.lt, Majamis (JAV)

2014-02-08 12:13, atnaujinta 2018-02-16 13:44

Bet Madrido saugumo tarnybai nepatiko Lietuvos spaustuvininkų darbo kokybė ir naujasis kolegos Giedriaus pasas, todėl jis buvo pakviestas į atskirą kambarėlį papasakoti, kaip jam sekasi gyvenime ir kokie jo ateities planai. Ar pareigūnams patiko lietuvių keliautojo planai ir ar likus kelioms minutėms iki lėktuvo pakilimo ispanai jam palinkėjo gero skrydžio?

Ko gero, kuo dažniau lankaisi Valstijose, tuo mažiau imigracijos pareigūnai klausinėja – matyt, juos teigiamai nuteikia išvykimo antspaudai pase. Tačiau eilės prie „migracijos“ langelių kaip visada ilgos, ir tikrai verta paskubėti skuodžiant iš lėktuvo, nes kartais taip galima sutaupyti ir pusvalandį.

Atostogų pradžioje beveik vieningai nusprendėme „papižonauti“, todėl nuomos kompanijoje griebiame „Ford“ gamykloje surinktą laukinį prerijų arklį sulankstomu stogu. Prisipažinsiu, viena didžiausių ir kol kas neišsipildžiusių mano gyvenimo svajonių – besigrožint vandenynu su mustangu per visą vakarinę JAV pakrantę nuo Kanados sienos nuvažiuoti iki pat Meksikos. Rytinė pakrantė ir Atlantas išpildys bent dalį svajonės.

Automobilių nuomos kompanijos JAV labai dažnai gudrauja, ir nuomodamas automobilį sužinai apie daugybę papildomų mokesčių, todėl visiems užsakantiems automobilį pildant dokumentus patariu būti ypač atidiems ir skaityti visus mažomis raidėmis parašytus tekstus.

Kai prieš keletą metų pirmą kartą nuomojausi automobilį, jo nuoma dėl papildomų draudimų ir kitų siurprizų pabrango daugiau negu dvigubai. Šį kartą tikėdamiesi geresnių sąlygų pabandome kažkokį vietinį nuolaidų puslapį. Ir iš tiesų – nuomos kaina lieka tokia pati, kokia ir užsakyme, o tai yra labai gerai.

Juokais paprašius papildomos nuolaidos, nuomotojas lepteli, kad jei būtume užsakę tiesiogiai pas juos, vien draudimo būtume sumokėję gerokai daugiau, nei dabar mokame bendrą sumą. Tai puiku, tačiau vis tiek sulaukiame siurprizo – nuomos kompanija teigia, kad dokumentuose kažkur buvo parašyta, jog privalu iš jų įsigyti dar ir pilną baką degalų, žinoma, už kiek didesnę kainą nei degalinėse. O grąžinti automobilį galime ir tuščiu baku. „Visai tuščiu?“ „Taip, galėsite atstumti rankomis, jei turėsite jėgų.“

Majamyje neliekame, nes mūsų jau laukia kitur. Apsistojame pas buvusią vieno iš bendrakeleivių anglų kalbos mokytoją Viliją ir jos vyrą.

Kaip atskirti pedagogą iš pašaukimo? Jis bet ką sugebės visko išmokyti. Mūsų tautietės vyras, pats būdamas grynakraujis amerikietis, per keletą metų taip išmoko lietuvių kalbą, kad linksnius vartoja taisyklingiau už kai kuriuos kitataučius, Lietuvoje pragyvenusius nuo pat gimimo. Tylomis šnabždėjomės, kad, ko gero, neįmanoma geriau išreikšti pagarbos savo moteriai, nei išmokti jos gimtąją kalbą, kai tam nėra jokios būtinybės.

Kadangi neturime jokio išankstinio kelionės plano, jei planu nelaikysime ketinimų pralėkti su vėjeliu nuleidus stogą, tenka improvizuoti. Pirmas darbas sulaukus ryto – nusipirkti vietos SIM kortelę, nes naudodamiesi lietuviška mobiliąja navigacija jau pirmą vakarą pasiekiame numatytą 100 litų limitą.

O JAV nusipirkti telefono kortelę ne taip paprasta, kaip pas mus. Jos neįsigysi užėjęs į šalia esančią parduotuvę, kaip tėvynėje. Apvažiuojame visą Jupiterį (ne, mes neišskridome į kosmosą, toks miestelio pavadinimas), kol pagaliau surandame, kur parduodamos kortelės – buitinės technikos parduotuvėje.

Čia užtrunkame ne 5 minutes, atrodo, kad paprasta operacija reikalauja ypatingos atsakomybes ir jai atlikti reikia trijų žmonių. Sugaištame gerą pusvalandį, kol pardavėjai viską surašo, priregistruoja ir paleidžia mobilųjį internetą. Tai šiek tiek juokinga. Niekaip nesuprantame, kodėl taip neefektyviai dirbdami jie uždirba gerokai daugiau nei Lietuvoje.

Net nežinau, kuris iš mūsų pasiūlo pažvejoti, bet pasiūlymą priimame vienbalsiai. Gaila, nesu Lietuvoje plaukęs į menkių žvejybą, tai neturiu su kuo palyginti, bet kažkodėl įtariu, kad čia viskas paprasčiau ir įdomiau. Šio malonumo kainos panašios – ir prie Majamio, ir Klaipėdoje žvejyba jūroje kainuoja kiek daugiau nei šimtas litų.

Lietuvoje dažniausiai žvejai išplaukia devynių–dvylikos vietų laiveliais, paprastai pagamintais dar sovietų laikais, tik šiek tiek modernizuotais. Amerikietiškas variantas – beveik trisdešimties metrų ilgio laivas su galingais varikliais, talpinantis būrį pramogautojų ir tiesiog skriejantis vandens paviršiumi. Žinoma, ir degalų srebiantis kibirais.

Kiti skirtumai: amerikiečiai jūrininkai neturi tos veido išraiškos „aš – jūrininkas, padėties viešpats, o jūs – žemės kirminai“. Šiame laive viskas lengva. Meškerės paruoštos, kai žuvys nuvalgo masalą, paslaugus personalas tuoj pat užkabina naują, pamoko, kaip žvejoti, kaip traukti, patys nukabina žuvį nuo kabliukų. Tiesiog tinginių ir nepatyrėlių rojus.

Kaip skelbia užrašas laive, jūrininkai dirba beveik vien už arbatpinigius. Na, gal ne visai vien už arbatpinigius, bet kiek teko domėtis, minimalus valandos užmokestis Floridoje siekia 7,79 JAV dolerio (apie 20 litų) Toks užmokestis kiek aukštesnis už šalies nustatytą minimalų atlyginimą, tačiau įstatymas turi išimtį – tų profesijų žmonėms, kurie gauna arbatpinigių, gali būti mokama kur kas mažiau – vos 2,13 dolerio (per 5 litus) už valandą, tad jie išties turi puikų stimulą stengtis dirbti gerai.

Taigi apie žvejybą – viena vertus, viskas labai sukramtyta ir įdėta į burną, todėl rimtiems žvejams nebūtų labai įdomu, tačiau kadangi viskas taip paprasta, tai yra puiki pramoga visai šeimai. Ir moterys, ir vaikai traukia įvairiaspalves žvynuotąsias kartu su prisiekusiais žvejokliais.

Kas kimba? Tiesą pasakius, nežinau. Visokios vidutinio dydžio žuvelės. Pagal pagautą kiekį esu antras laive, iš viso pagaunu aštuonias žuvis, bet dvi tenka paleisti, mat viena – griežtai saugoma koralinių rifų puošmena, o kita  esą nuodinga. Ta nuodingoji, mano supratimu, yra paprasčiausias jūros ešerys, tačiau kadangi laivo įgula po žvejybos apsiima žuvis dar ir išdarinėti, o ešerys linkęs badytis, kuriama pasaka apie pavojų.

Dar dvi žuveles pasiima kapitonas, aiškina, kad jos nevertingos ir jas, supjaustęs gabaliukais, naudos masalui. Gal ir taip. Bet man jos labai panašios į tunus, kurie, kaip žinoma, labai vertinami ir yra nepigūs. Bet tebūnie jie nevertingi, širdį ne taip skaudės. Mums vis tiek lieka keturios mano pagautos žuvelės, dar kelios kolegų – tikrai visiems pakaks vakarienei.

Beje, pageidavimą jas pasiimti išreiškia jaunesnieji jūrininkai, sako, kad vis tiek neturėsime kur jų išsikepti. Oi turėsime kur, patikiname jūreivius. Šie atsidūsta. O vėliau pasako, kad tų „su geltona juosta“ (tokia veislė) kepsnys vietos restorane kainuoja 50 JAV dolerių (apie 125 litus). Taigi susižvejojame visai neblogą vakarienę.

Visos žuvys metamos į bendrą talpą, ir mums nejučia kyla klausimas – kaip atskirsime savąsias. Ogi paprastai. Nuimdami jas nuo kabliuko jūrininkai pažymi tai įpjaudami ties žiaunomis kartą ar du, tai pažymėdami kryžiuku ar dar kaip nors priskirdami konkretų ženklą konkrečiam žvejui ar žvejų grupei. Genialu tai, kas paprasta. O vėliau, jau krante, imdami po vieną mėto žuvis keleiviams garsiai sušukdami, kaip pastarosios pažymėtos.

Krante rengiamos dar vienos varžybos. Didžiausią žuvį pagavęs pramogautojas atleidžiamas nuo kelionės mokesčio. Gaila, bet ir šį kartą lieku antras. Apmaudžiausia, juk esi tik per žingsnį nuo laimėjimo. Nieko tokio, gal kitą kartą pasiseks labiau. Dėl tokios pramogos verta sugrįžti.

Žvejams vietoje darinėjant žuvį, susirenka ir būrys „sanitarų“, tarpusavyje konkuruojančių dėl atliekų. Dėl žuvų odų, kaulų ir galvų kovoja pelikanai ir šamai. Dažniausiai laimi pastarieji. Jų aplink laivą sukiojasi gal šimtas.

Pasiteiraujame, kodėl jų niekas negaudo. Sulaukiame atsakymo – jie neskanūs ir nevertingi. Manau, daugelis tautiečių nesutiktų. Ko gero, vienintelė vietos žmonių bėda ta, kad jie nemoka gardžiai rūkyti nei mėsos, nei žuvų. Viskas, kas juda, tačiau nemiauksi ir neloja, atsiduria kepsninėje.

Vakarienei pas ponią Viliją skanaujame savo pasigamintų skanėstų. Atostogos prasideda tobulai.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.