Krymas — neišsisklaidęs sovietinių kvepalų tvaikas

„Važiuojam į Krymą“, — ryžtingai taria tėvas po geriausio draugo vizito. Prietelius papasakojo, kad ten šilta, smagu, gamta graži ir, svarbiausia, žemiškos gėrybės kainuoja dukart pigiau nei Lietuvoje. Tėvo suvalkietiški genai nemiega. Jis žino, jog litas savoje kišenėje geriau už litą svetimoje, todėl sprendimas, kur šiais metais mūsų šeima traukia atostogauti, aiškus.

Daugiau nuotraukų (1)

Austėja Bendoraitytė, Specialiai lrytas.lt, Ukraina

Feb 19, 2014, 11:24 AM, atnaujinta Feb 16, 2018, 3:34 AM

Visai  „kaip prie ruso"

Man ir jaunesniam broliui šis planas egzaltuoto entuziazmo nesukelia. Ukraina reiškia rusų kalbą, o su šia abu turim bėdą — nė vienas jos dorai nemokam. Prašom angliškai, ponai, angliškai.

Kaip ir visi legendiniai žygiai, taip ir šis neapsiena be sunkumų ir iššūkių. Likus kelioms savaitėms iki numatytos kelionės, mums paskambina kelionių agentūros atstovė ir praneša, jog neatsirado užtektinai keliauninkų, todėl galim išsikrauti lagaminus.

Su broliu užuodžiam progą atostogų maršrutą nukreipti į Vakarus ir imamės reikiamų veiksmų: „O gal į Italiją? O gal į Šveicariją?“ Pamotė linkusi mus palaikyti. Visgi tėvas lengvai nepasiduoda. Kone iš po žemių iškasama suvargusi provincijos agentūra, kuri gali mums parūpinti bilietus į Krymą ir viešbučio kambarius. Jaunųjų eretikų sąmokslas žlunga. Tenka ruoštis kelionei į Ukrainą.

Išlipus iš lėktuvo laukė staigmena. Buvo nutūpta ne tik kitoje šalyje. Buvo nutūpta kitame laike. Sprendžiant iš vyresnių kompanionų komentarų — „visai kaip prie ruso“ — gavau unikalią progą prisiliesti prie gyvų sovietinio gyvenimo fragmentų.

Nė viena mano, tuomet šešiolikmetės jauniklės, ląstelė niekada nebuvo mačiusi SSRS laikų. Tad, kai tėvai ir jų draugai į Krymo keistenybes žiūrėjo kaip į seniai praeitin nuėjusią, bet pažįstamą kasdienybę, aš stypsojau atvipusiu žandikauliu ir iš nuostabos klapsinčiomis akimis.

Toli gražu neapsidžiaugiau tokia egzotika. Tai nebuvo mano realybė. Tai nebuvo mano aplinkos dalis. Tai buvo nepažįstama, nesuvokiama, o dažnai ir nemalonu. Trauk velniai tą sovietinį palikimą. Noriu atgal į civilizaciją su savitarnos parduotuvėmis, baltu tualetiniu popieriumi ir besišypsančiomis padavėjomis. Įspūdis toks ryškus, jog spalvos iki šiol neblunka, nors nuo kelionės praėjo 6 metai.

Nuo kelionės pradžios - bloga aura

Bloga aura padvelkė jau Simferopolio oro uoste. Skurdus, pavargęs pastatas, kurio vidus išdažytas purvina gelsva spalva. Tik pati būtiniausia įranga ir baldai. Ne, interjeras ne minimalistinis. Jis joks. Apie jį negalima pasakyti nieko, išskyrus tai, kad įrengimui labai stigo grivinų ir tai bado akis.

Visi darbuotojai pikti ir susiraukę. Gal šiandien jiems buvo pranešta jog atlyginimus sumažino? Užpildome formas, kurias mums grubiai mesteli nepatenkintos rankos, gaunam reikiamus antspaudus, susirenkam mantą ir keliaujam lauk.

Pirma mintis pamačius autobusą, kuris turėjo mus nuvežti į Jaltą: „O tas daiktas išvis dar gali važiuoti?“ Tokias senienas iki šiol mačiau tik nuotraukose. Galvos ar rankos gaila, bet pirštą duoti nukirsti galiu: šis rūdžių kuinas vyresnis už mane.

Lipam vidun. Į galvą spiria aitrus benzino kvapas. Kažką primena. Ak, taip. Seneliai yra turėję baltą „Moskvich", į kurį įsiropštus pasitikdavo lygiai toks pat dvokas. Tik šis, ilgus metus ištiktimai tarnavęs, jau kadais buvo deramai išlydėtas į automobilių rojų.

Autobusas, deja, šio likimo išvengė ir dabar svaiginančioje smarvėje teks riedėti Jalton. Sausas, kepinantis karštis situacijos nepagerina. Vairuotojas piktas ir susiraukęs. Muistosi mintis, kad tai — ne masinio atlyginimų mažinimo pasekmė.

Pajudame. Kartu su mumis važiuojanti gidė visą kelią neužsičiaupdama kažką monotoniškai pasakoja. Negaliu papasakoti, ką. Aš rusiškai suprantu kas trisdešimtą žodį, jaunėlis — išvis nieko.

Mintyse mažumėl keikiuosi ir tikrai nesidžiaugiu kelionės pradžia. Tuo tarpu brolis, turintis fenomenalų gebėjimą niekada neprarasti savitvardos, ramiai į ausis susikiša ausines ir įsijungia Mp3 grotuvą. Atsiveria čakros, pasiekiama visiška harmonija su visata ir jam jau dzin — Kryme, rodyk, ką paruošęs.

Ir taip ne patį maloniausią pasivažinėjimą gadina įkyrus kratymas. Tarsi važiuotum per arimus. Lenkijos keliai, palyginti su Krymo, yra lygūs it stiklas. Vietiniai keliai — apkramtytais kraštais, seniai nematę rimto remonto, lyg skurdžiausio elgetos kelnės nusėti daugybe smulkių lopų.

Mašinos dera prie kelių. Absoliuti dauguma — nudėvėtos senienos, kažkada išperėtos motušės Rusijos gilumoje. Naujas automobilis — retenybė. Vakarietiškas — taipogi. Naujas ir vakarietiškas? Na, nenustebčiau, jei vietos gyventojai tokį pultų fotografuoti, nuotraukas rėmintų, o apie įvykį ilgus metus su baugia pagarba pasakotų draugams ir giminaičiams.

Klientai palauks, balta mišrainė - ne

Benzinu trenkianti kelionė baigiasi ir autobusas, ačiū Dzeusui, Odinui ir Alachui, pasiekia Jaltą. Traukiame į netoli miesto centro esantį viešbutį, kuriame svetingai mūsų laukia rezervuoti kambariai.

Taip, svetingai, kurgi ne. Pačią pirmą kelionės dieną, vos kelios valandos po atvykimo į Ukrainą, to viešbučio administratorė sumuša visus rekordus, pranoksta šiurpiausius košmarus bei užkelia baisiausio klientų aptarnavimo kartelę taip aukštai, jog jos niekas nepralenkė iki šiol ir, esu beveik garantuota, nepralenks dar ilgai.

Pravėrus duris pasitinka labai susierzinęs ir nepatenkintas veidas. Atrodo, čia pat mus užmuštų, jei už tai negrėstų atsidurti kur kas baisesnėje vietoje nei Jaltos viešbučio registratūra. Tėvai sveikinasi. Kaprizingas, šaižus balsas kažką rusiškai teškia atgal. Pasirodo, madmuazelei tik ką prasidėjo pietų pertrauka ir ji nesiteikia mūsų priimti. Klientai palauks, balta mišrainė — ne. Galim keliauti, kur tik akys užmato, o širdys geidžia.

Pamotė, turbūt supratusi, kad mandagumu šio Konstantinopolio nepaimsi, pakelia balsą. Administratorė rėkia atgal. Po dešimties minučių rietenų pietų pertrauka atidedama ir teikiamasi mus apgyvendinti. Mainais už sugadintus pietus galim mėgautis tokia stipria pagiežia, jog, rodos, ištiesus ranką galėtum ją užčiuopti.

Apskritai šlykštus aptarnaujančio personalo elgesys yra itin išskirtinis Krymo bruožas. Kelios savaitės po aštuonioliktojo gimtadienio provincijos „Maximoje" pirkau cigaretes. Ištiesus dokumentą, kasininkė leptelėjo: „Tik suėjo 18 ir jau perki“. Tai — lietuviškas antirekordas.

Ši į kitų reikalus lendanti prekybos centro pėstininkė Kryme pakeltų kokybės standartą. Krymo gyventojai nekenčia klientų. Jiems klientas — ne pinigų šaltinis, o didžiulė problema. Jie mielai jos nusikratytų, bet negali. Arba nedrįsta. Arba nesugeba. Užtat sugeba nuolat būti pikti, surūgę, rėkti, elgtis išskirtinai chamiškai ir visais įmanomais būdais klientams kaišioti pagalius į ratus. Ką mielu noru ir daro.

Būk tikras, jokia chroniškai susiraukusi Jaltos kiosko pardavėja nė už ką nepraleis progos tau pademonstruoti, jog esi tik šiukšlė po jos kojomis. Tik būk pasiruošęs iš jos ką nors nupirkti.

Esu girdėjusi, jog kadais neapykanta žydams buvo kurstoma pramanytomis istorijomis apie iš vaikų kraujo kepamus macus. Versijoje, kuri buvo paskleista Kryme, ko gero, žydus pakeitė klientais.

Tėvų nestebino Lenino statula

Viešbutis, kuriame po mūšio su administratore įsikuriame, su tai vietovei tipišku skurdo ir sustojusio laiko prieskoniu. Vestibiulyje — seni baldai, kurie, spėju, matė vieną sovietmečio vadų Leonidą Brežnevą, ir didžiulis paveikslas iš skiedrų ir tošies. Kambarių lubos itin aukštos, puoštos lipdiniais. Tėvai sako, kad sovietmečiu tai turėjo būti itin prabangi vieta. Bet šis laikotarpis jau seniai praėjęs ir prabanga čia nebedvelkia.

Laikiname prieglobstyje nekiūtome, išlendame į miestą. Netoliese esančioje pagrindinėje Jaltos aikštėje stovi didžiulė Lenino statula. Tėvams — nieko keisto. O štai aš nemaloniai nustebinta. Atsiprašau, Leninas? Žmogus, kurio ilgas liežuvis, kreivi smegenų vingiai ir lipnios rankos padovanojo šiam pasauliui upes kraujo, jūras ašarų bei ilgus metus tragedijų ir liūdesio? Aikštė didelė — nenorite šalia pastatyti paminklo dėdulei Hitleriui?

Kitas sovietinis palikimas, kurį iš savo jaunystės atsimena tėvai, gira, yra turbūt vienintelis malonus kelionės į Jaltą aspektas, kuris buvo susietas su žodžiais „prie ruso“. Didžiulės geltonos bačkos su juodų raidžių užrašu „КВАС“ panašios į kebabų kioskus Lietuvoje — jų pridygę visur, nedideliais atstumais viena nuo kitos.

Gira skani ir daug nekainuoja. Brolis trumpam užveria čakras, išsitraukia ausines iš ausų ir išmoksta tris rusiškus žodžius: oдин большой квас, kuriuos kartu su pluošteliais grivinų iki pat kelionės galo maino į dideles giros stiklines. Tiek rusų kalbos jam pakanka. Tėvas dar bando mokyti, kad reikia sakyti „oдин большой квасa“, o ne „oдин большой квас“, bet bergždžiai. Brolis vėl mėgaujasi harmonija su visata. Tik šį kartą užgerdamas ją gira.

Tai, kad bačka (statinė) stovi, aišku, nereiškia, jog giros bus. Kartą atėjus mus pasitinkta mieganti mergaitė. Pažadinus veidas tuoj įgauna surauktą „nekenčiu klientų“ išraišką, o pirštas parodo į mažytį lapelį, ant kurio iškeverzota, jog giros nėra.

Kyla pora klausimų: kodėl niekas negali bačkos pripildyti gira ir, jei tikrai negali, tai kodėl būtina laikyti tą miegančiąją gražuolę  be darbo? Bet ne Krymo giros verslo efektyvumo nagrinėti čia atvykome.

Tik ledų pardavėja šypsosi

Šiuo skanėstu gyvas nebūsi, todėl kartais tenka minti takelį į kokią nors krautuvę. Staigmena — savitarnos parduotuvių inovacija Krymą aplenkė. Būkite pasveikinti, gastronomai. Atstovi pusvalandį eilėje prie duonos, tada dar vieną — prie pieno produktų, o sulaukus eilės prie mėsos galo, pikta ir nelaiminga pardavėja tau prieš akis švysteli kortelę „Prekių priėmimas“. Pasikark, kad nori: tu — nebe pardavėjos problema.

„Sovietmečiu taip buvo“, — tėvai pasakoja apstulbintoms atžaloms, kurių galvose siautėja trumpas jungimas. Nei manęs, nei brolio stovėjimo eilėse atrakcija nežavi, todėl, ištvėrę gal pusę eilės prie vieno prekystalio, grįžtame į viešbutį. Per visą kelionę į gastronomą vėl užsakame tik kartą — kai brolis primygtinai užsigeidžia ledų. Prie vienišo ledų šaldytuvo stovi atskira pardavėja. Na, kam organizuoti viską taip, kad tektų samdyti vieną, jei gali pasamdyti aštuonias?

Beje, kalbant apie kainas, mažesnės jos tik alkoholio ir cigarečių. Visa kita kainuoja maždaug tiek, kiek ir Lietuvoje. Su maloniu aptarnaujančiu personalu susiduriame tik kartą. Brolis teisingas vertybes perima nuo mažų dienų, todėl, jei netoliese yra restoranas „McDonalds", jis privalo ten užeiti. Jaltoje yra. Todėl einame.

Smulki šviesiaplaukė fėja šypsosi ir kantriai kelias minutes aiškina rusiškai nesuprantantiems žiopliams, jog norėtų iš mūsų pinigus gauti smulkiau.

Įprastomis sąlygomis klausimo „O neturite smulkiau?“ nemėgstu. Ne, neturiu. Menkos vertės monetų nekolekcionuoju, tad, jei turėčiau, duočiau. Jei neduodu, tai neturiu. Todėl čiaupkis.

Visgi Kryme tai nesvarbu. Padavėja šypsosi. Padavėja maloni. Ar galite įsivaizduoti? Maloni padavėja. Kryme. Šviesiaplaukis angele, tau atleidžiamas klausimas apie smulkias grivinas, nes nušvietei mūsų dienas savo šypsena ir parodei, jog ir Kryme įmanomas žmoniškas elgesys su klientais. Ačiū tau. Būk palaiminta.

Priminė Vytautą ir Trakus

Vasara, todėl lietuviai, gimtinėje turintys tik drungną Baltiją, išsiruošia į paplūdimį. Jaltos paplūdimiai nubarstyti aštriais akmenimis. Palyginus su jais, Pabaltijo švelnus smėlis primena šilką. Nepaisant to, dėl kiekvieno tuščio kvadratinio centimetro tenka kovoti — tuščios vietos paplūdimyje nėra.

Nors, ne, yra. Kas antras paplūdimys — aptvertas, užrakintas ir tuščias. Laisvos vietos — kiek tik nori. Kažkas mus paprotina, jog tie lopinėliai skirti vietos gyventojams. Tik nepanašu, kad jaltiečiams šios privilegijos labai rūpėtų.

Jalta — keistas kokteilis. Žiū, uoste prisišvartavęs didžiulis laivas, neblogai sutvarkyta pagrindinė gatvė, kelios skoningos parduotuvės. Tai yra atskiesta šleikščiu kičiniu blizgesiu, dvelkiančiu rusiškais žydraisiais žiburėliais, stagnacija ir neapčiuopiamais liūdesio vaiduokliais.

Dievai ir deivės mato — Lietuva žinoma ne kaip optimizmo lopšys. Bet, jei imtume lyginti su Krymo gyventojais, pasirodytų, jog lietuviai yra linksmi, pozityvūs, draugiški ir progresyvūs. Krymo gyventojai, štai, liūdni, pikti ir niurzgantys. Nepaisant malonaus klimato, gražios gamtos ir pinigus paliekančių turistų, šioje žemėje viltis ir svajonės dar neapsigyveno.

Kad jau atvažiavome, reikia pasižmonėti ir vieną kitą lankytiną vietą pamatyti. Tėvai užsako kelias ekskursijas. Pirma vykstame į Ai Petrio kalną.

Ir vėl senas autobusas. Vėl įsiropščia gidė ir pradeda monotonišku balsu kažką pasakoti apie Krymo istoriją, chanus Mengli Girėjų, Chadži Girėjų ir Chlamidiją Girėjų. Paminimas Vytautas ir Trakai. Na, taip, turėjo šis kunigaikštis reikalų su Krymo totoriais, tad neturėtų būti nuostabu, jog vietos žmonbės jį pamena.

Visgi kai vėliau tėvai pradeda šnekėtis su gide ir išgirsta klausimą „Iš kur jūs?“, po atsakymo „Iš Lietuvos“, pasigirsta nesiorientuojantis balsas: „O Lietuva — tai Ryga?“ Ponia gide, mes matome, kad jūs teksto apie chanus ir Vytautą tikrai neiškalėte mintinai, kaip pareigingas šeštokas Salomėjos Nėries eilėraščio, ir žinote, ką bei kodėl pasakojate.

Į Ai Petrio kalną reikia keltis oro tramvajumi. Gidė pasakoja, jog tai — vienas iš ilgiausių tokio tipo kelių Europoje ar pasaulyje. Priduria, kad nelaimingi atsitikimai čia būna kas antrą dieną, o vakar, kaip tyčia, nebuvo. Suprantu, kad juokauja, bet man vis tiek neramu. Ant virvės pakabinta dėžutė atrodo prasčiau nei mano močiutės skardiniai kibirai, kurių niekas nenaudojo jau taip seniai, kad net išmesti užmiršo.

Laimė, kas antros dienos taisyklė nepasitvirtina ir užsikeliame sėkmingai. Viršuje vėsoka ir vėjuota. Mūsų palydovė supratinga — turi pasiėmusi kelis megztinius, kuriuos padalina turistams. Duoda ir man. Iš pradžių spyriojuosi — sakau, ištversiu. Vis dėlto galop nusileidžiu ir megztinį paimu.

Kopiant į viršukalnę mums pasakojama apie augalus. Visi, kaip tyčia, nuodingi. Įsimena pasakojimas apie raudonmedžius. Pasirodo, Kryžiaus karų, maro epidemijų, prietarų ir keistų medicininių praktikų laikais iš šio medžio besivaidijantys kunigaikštukai gamindavo taures.

Tada kviesdavo priešus vakarienės, dėdavo jiems po tokį indą, pildavo vyno ir skeldavo ilgą tostą, prieteliams linkėdami laimės, sveikatos, turtų bei ilgo gyvenimo. Ilgas ir laimingas nelaimėlių gyvenimas baigdavosi pakėlus taures — vynas iš raudonmedžio taurių prisigerdavo nuodų ir tapdavo mirtinas.

Kelionės programoje — ir nusileidimas į kažkokį mažytį urvą. Jame — pusė stalaktito, trečdalis stalagmito ir ties minusu balansuojanti temperatūra. Išlipus laukan gidė klausia: „Tai nesidžiaugi, kad paėmei megztinį?“ Pradedu dairytis, ieškodama gal koks stalius netyčia netoliese pametė tą raudonmedžio taurę. Moterie, tuoj parodysiu, kaip mane auklėti.

Ar iš tiesų tai - Šilko kelias?

Kitą dieną važiuojame į olų miestą Čufut Kalę ir buvusią Krymo chanato sostinę — Bachčysarajų. Ir vėl gidė neužsikišdama tarška visą kelią. Atsiprašau, kiek galima? Jau girdėjome apie chanus, Trakus ir Vytautą. Gal malonėtumėte čiauptis ir duoti minutę tylos bei ramybės?

Čufut Kalėje be įspūdingų, kalnuose iškaltų būstų laukia kelių kilometrų pasivaikščiojimas nepatogiu, akmenuotu taku, nuolat kylant į viršų ar leidžiantis žemyn. Vienoje vietoje takelio plotis — gal metras. Toliau — kraupiai aukštas skardis. Jokioms apsauginėms tvorelėms vietos gyventojai dar neuždirbo. Kartu keliaujantiems pypliams, jei kas ir rūpi, tai ne atsargumas. Jie karstosi akmenimis. „Brangieji turistai, prižiūrėkite savo vaikus!“ — rėkia nepatenkinta gidė.

Užlipus prie Tochtamyšo, vieno iš kadais gyvenusių vietos vadukų, dukters mauzoliejaus, sustojame pailsėti. Gidė tuo tarpu virsta prekeive: iš kietai prikimštos rankinės traukia ampules su aromatiniais aliejais ir, čiulbėdama apie nuostabiausias jų savybes, siūlo turistams. Na, kas kaip išmano, tas taip sukasi. Mūsų šeima, tuo tarpu žiūri į baltas kelių gyslas, matomas pažvelgus nuo netoliese esančio skardžio. Sako, kad tai — Šilko kelio atšaka. Fotografuojamės ir drožiam atgal.

Krymo simbolis — Kregždės lizdas

Bachčisarajuje lankome chano rūmus. Tas pats, jau tapęs beveik įprastu, kontrastingas įspūdis. Viena vertus, arabeskomis puošti auksuoti baldai, ornamentuotos lubos ir platūs kilimai daro šiokį tokį išsilaikiusios prabangos įspūdį. Kita vertus, pažiūri žemyn ir matai itin pažįstamu rudu atspalviu nuterliotas lentų grindis, kokias Lietuvoje jau seniai visi pakeitė į modernesnę dangą.

Chano rūmai pradeda priminti daržinę, kurios savininkas turėjo keistų estetinių polinkių bei nagingas rankas. Apie Nikitos (Nikitskij) botanikos sodą daug papasakotų nebent entuziastingas sodininkas. Augalams čia gerai, o geriausia kaktusams.

Šių žemiškos negandos nekankina ir jie patenkinti auga visokių formų ir dydžių. Tipiškas gidės gargaliavimas jau tapęs foniniu triukšmu ir nebeerzina. Turbūt ir man veriasi čakros.

Esame Kryme, todėl būtinai vykstame pamatyti jo simbolio — Kregždės lizdo. Miniatiūrinė, ažūrinė pilaitė, pastatyta ant uolos krašto. Atrodo gražiai, bet vaikštinėjant aplinkui man kraują šaldo jausmas, jog platforma, ant kurios stovi šis šedevras, yra pasvirusi. Bet gal čia tik mano aukščio baimės sukeltos iliuzijos. Turbūt toji gyvatė ne tik regą, bet ir kitus pojūčius pagadina.

Paskutinė ekskursija — į Sevastopolį. Pamatote antikinio Chersoneso griuvėsius, kas primena didoką miestą, iš kurio liko tik pamatai, ir čia dislokuotus Rusijos karinius laivus. Aš — ne berniūkštis, laivyba ir mūšiai — ne mano interesų sritis. Laivai kaip laivai. Tik kai kurie aprūdiję. Grįždami į Jaltą pakeliui užsukame prie paminklo žuvusiems Sevastopolio apgultyje (1941—1942 m.). Stalino statula čia nestovi. Keista, bet gerai. Užtat yra daug tankų ir torpedų, kad būtų turistams į ką paspoksoti.

Visi geri dalykai baigiasi. Blogi irgi. Po savaitės Kryme galop lipame į lėktuvą ir skrendame namo. Vos išsiritus iš Vilniaus oro uosto, tėvas iškviečia taksi. Taksistas pasisveikina, šypsosi, padeda sukrauti krepšius. Ir ačiū jam už tai. Pagaliau grįžom namo.

 Čia nėra nuolat kalbančių gidų ir kiekviena kasdienybės minutė neapibūdinama fraze „Taip buvo prie ruso“. Užtat yra „Maxima" ir gražiai besielgiantis aptarnaujantis personalas. Ir tai yra gerai.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.