Kelionė aplink margą Lietuvą – vos už 200 litų

Trys jaunuoliai iš Kauno, patriotinių jausmų vedami, pasirinko kiek kitokias atostogas. Daugiau entuziazmo nei atliekamų pinigų turintys Vytauto Didžiojo ir Kauno technologijų universitetų studentai užsimojo plačiai – apkeliauti Lietuvą.

Daugiau nuotraukų (1)

Liucija Lenkauskaitė

Jun 4, 2014, 12:19 PM, atnaujinta Feb 13, 2018, 5:01 AM

Taupydami jie nutarė keliauti dviračiais ir ne bet kur, o palei mūsų šalies sieną. Maždaug 1700 kilometrų daugiau nei per dvi savaites sukorę studentai teigia: lietuviai yra draugiški, šalis – saugi. Tokį poilsį jie rekomenduoja visiems – ir pigu, ir įdomu.

Portalas lrytas.lt pakalbino vieną iš keliauninkų, dvidešimt penkerių metų Martyną Vingrį, etnologijos specialybės doktorantą. Lietuvą jis apvažiavo su draugais iš folkloro ansamblio „Linago“ – tokio paties amžiaus Vyteniu Kalėda ir dvidešimt vienerių Aušrine Butkevičiūte. Nors jaunuoliams teko kai kur patiems neštis dviračius, slėptis nuo lietaus apleistose fermose, bristi per pelkes ir baidyti laukuose stirnas, Martynas tvirtina: toks keliavimo būdas dovanoja labai gerų jausmų.

- Kaip kilo tokios kelionės idėja?

– Po žiemos sąstingio norėjosi truputį ilgesnės kelionės. Tačiau nenorėjome išvažiuoti iš Lietuvos. Ne sykį svarstėme dviračiais nuvažiuoti prie jūros. Tačiau pats ilgiausias maršrutas, kokį tik buvo įmanoma sugalvoti, išėjo aplink Lietuvos sieną. Kodėl gi to nepabandžius? Manėme, jeigu kas nutiktų, grįšime autobusais.

Išvažiavome likus savaitei iki Velykų, grįžome gegužės pradžioje. Iš Kauno leidomės Kudirkos Naumiesčio link. Nuo ten oficialiai prasidėjo kelionė. Važiavome Kybartų, Vištyčio link. Turėjome tikslą minti kuo arčiau sienos. Tad rinkomės ne pagrindinius kelius, o ir žvyrkelius, miško keliukus.

- Kiek išleidote pinigų tokiai neįprastai ir ilgai kelionei?

– Išleidome nedaug, vienintelės išlaidos buvo skirtos maistui. Sau išleidau kokius 200 litų.

Valgyti norėjosi labai daug. Patys juokavome, kad per dieną suvalgome trejus pietus. Nebuvome šitiek valgę niekada gyvenime. Net per Kalėdas tiek neprisikertam, kiek tada.

Iš tikrųjų reikėjo atiduoti labai daug energijos. Net negalvojome, kad taip bus. Pamini porą valandų ir žiūrėk – vėl jau alkanas.

- Kur pirkdavote maistą – pakelės kavinėse ar kaimo krautuvėlėse?

– Vis stodavome jo pasipildyti parduotuvėse. Nenorėjome išlaidauti – juk esame studentai. Valgėme kruopas, sriubas iš pakelių, konservuotas pupeles. Nebadavome, bet maitinomės tikrai ne prabangiai.

Tad atostogos išėjo visai pigios. Tiesa, prieš tai reikėjo susipirkti įrangą – ir gerų paklotų, ir dviračio detalių. Kadangi jie bus tinkami naudoti ir vėliau, jų neįskaičiuoju į kelionės kainą.

- Ar gražūs vaizdai važiuojant palei Lietuvos sieną?

– Nelygu, su kuo yra ta siena. Jeigu važiuosite nuo Kudirkos Naumiesčio iki Vištyčio, matysite ne tokias jau išvaizdžias lygumas. Šiaurės Lietuva irgi nebuvo įspūdingiausias etapas. Ten taip pat – vien lygumos, dirbami laukai, nedaug miškų.

Tačiau palei Nemunėlį nutiestas labai puikus žvyrkelis. Kyšulys virš Biržų – istoriškai įdomi vieta, ten daug dvarų.

Dzūkijoje, važiuojant nuo Lazdijų, yra puikiausias ruožas – nežinau, ar teko kada važiuoti tokiu gražiu keliu. O žemėlapyje jis net nebuvo pažymėtas.

Palei Veisiejų ežerą labai gražūs keliai, automobilių nedaug. Juokėmės, kad dviračių takai padaryti vos ne dviejų krypčių.

Važiavome ir vadinamąja Lenkijos ir Lietuvos „mirties zona“. Anksčiau, jeigu ten kelią perbėgdavo gyvulys, jį laikydavo palaidotu, nes atgal parsivesti buvo neįmanoma.

Medininkų aukštumoje jau reikėjo dviračius stumti, nes minti į aukščiausius kalnus sunku. Bet vietos irgi labai gražios. Taip pat įsiminė ežerų kraštas.

- Ar draugiškai jus pasitikdavo lietuviai? Jautėtės saugiai?

– Vietinių žmonių pasiklausinėdavome kelio. Dažniausiai užsukdavome pas vyresnes „bobutes“.

Kartais žmonių prašydavome ir karšto vandens, bulvių, net margučių. Visi buvo draugiški, domėdavosi, iš kur esame. Pajutome ir tarminių ypatumų skirtumus.

Žmonės mums linkėjo sėkmės. Net nežinau, kiek Dievo palaiminimų gavome (Juokiasi.) Jautėmės visiškai saugiai. Nepasitaikė nė vieno incidento. Net dviračių nebijodavome palikti prie kaimo parduotuvių.

- Beje, kaip atrodė jūsų dviračiai? Jie specialiai pritaikyti ilgoms kelionėms? Kaip vežėtės mantą?

– Mano dviratis buvo specialiai pritaikytas kelionėms. Mantą talpinau į du dviračio krepšius ir kuprinę.

Užtat Vytenis keliavo dviračiu, kurį turi dar nuo septintos klasės. Antrą kelionės dieną gavome šiek tiek lietaus, ir pradėjo klibėti jo velenas. Pasirodo, vienintelė dviračių parduotuvė yra Vilkaviškyje... Tame ruože tikrai sunku.

Kai kitą dieną gavome dar lietaus, pervažiavome pro smėlį, juokavome, kad tas velenas susitepė su žvyru. Viskas buvo gerai iki pat kelionės pabaigos.

Jau grįžus į Kauną jo dviratis visiškai užsiblokavo, teko nuimti net galinį stabdį. Tad, galima sakyti, pasisekė. Mistika.

- Ką patartumėte žmonėms, kurie dviračiais leidžiasi į ilgas keliones?

– Dviratis gali būti beveik bet koks, bet bagažinė gali sudaryti nemažai problemų, tad ji turi būti labai gera. Viskas turi būti gerai izoliuota nuo vandens, daiktus galima kišti nors ir į šiukšlių maišus. Nesinori miegoti šlapiame miegmaišyje. Turėti apsiaustą sau  irgi būtų neblogai.

Nesivežėme palapinės, nes norėjome temptis kuo mažiau svorio. Vietoj jos vežėmės platų tentą, ir ši idėja labai pasiteisino.

Tų patarimų per daug nereikia. Ir tos pačios kelionės planuoti nereikia. Geriausiai maršrutas paaiškėja atsidūrus sankryžoje. Vieną kitą kartą renkantis kryptį teko net mesti monetą.

- Kokių nuotykių patyrėte?

– Dažniausiai miegodavome prie upių. Sūduvoje prie Šešupės užėjo labai smarki liūtis. Pamatėme pastatą, panašų į fermą. Pasislėpėme ten. Viduje tamsu, pastatas visas sudalytas į celes. Išsirinkome vieną, pačiame viduryje, be langų. Ten ir pernakvojome. Atrodo, miegi, lietus neužlyja, nešalta, bet atsibudęs pagalvoji: „Velnias, aš čia...“

Rusnės apylinkėse atsimušėme į dviejų krypčių išsišakojimą. Pasirinkome šiek tiek asfaltuotą, arčiau Nemuno esantį kelią, tačiau jis nebuvo pažymėtas žemėlapyje. Važiuojant kelias baigėsi. Galvojome, negi dabar grįšime atgal... Tad dviračius nešėmės per laukus, net išbaidėme porą stirnų. Nusistūmėme dviračius prie kito kelio. O ten pasirodo – platus ir didelis griovys. Vėl teko dviračius neštis. Važiuojame toliau, žiūrime – ženklas „Kelias apsemtas“. Tačiau vandens tik iki kulnų. Tad viskas baigėsi gerai.

Galbūt dabar taip įspūdingai neskamba, bet tada dviračius ant nugaros neštis buvo išties sunku. Tačiau tai suvokėme kaip nuotykį ir buvome viskam pasiryžę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.