Mano mintyse skamba „Laiptai į debesis” (linkėjimai Eurikai...)
„Hielou mai friend, ver a ju fron?” (visiškai neiškraipydamas rašau Vietnamo taksi vairuotojo dialektu). Atsakome, kad mes iš Lietuvos, o šis ir vėl buria: „Aš žinau Lisenia! pas jus daug kengūrų, tiesa?”. „Ne, pas mus Lietuvoje nėra kengūrų” – nusijuokiame, bet vyriokas nepasimetęs porina: „Tai aš ir sakau, kad pas jus nėra kengūrų!” – visi skaniai pasijuokiame.
Štai mes ir Hanojuje. Sostinė, kaip ir daugelis didžiųjų Vietnamo miestų turi panašias tradicijas: rytais šaligatviuose sutūpusios moterėlės pardavinėja vaisius, visur pilna jaunų ir senų žmonių darančių gimnastinius pratimus. Apsistojame labai jaukiame bambukais papuoštame viešbutėlyje, kurio administratorė Hien mus pamalonina savo begaliniu nuoširdumu ir dėmesiu.
Miesto centre apėję aplink nedidelį ežeriuką su šventyklėle jo vidury paklaidžiojame ir po gatveles, pasidairome šen bei ten, o pamatę taip visų išgirtą senovinį vandens lėlių teatrą, neatsispiriame pagundai – reikia apsilankyti. Ką gi, sėdime visai prie pat scenos ir žavimės nuostabia folkloro muzika bei įspūdingu muzikantų virtuoziškumu. Lėlės, tiesą sakant, mūsų taip stipriai neužkabina (gal kažkada, kai keliausime su vaikais).
Sostinėje ilgai neužsibūname... Mūsų tikslas – Sapa. Tai kalnuose įsikūrusi etninių mažumų grupė, tiksliau – daug atskirų genčių, šnekančių skirtingomis kalbomis ir turinčių savo simbolius bei kultūrą. Traukiniu kylame į kalnus, temperatūra vėsta sparčiai, ir mes patenkame į lietuviško pavasario zoną – 12 laipsnių šilumos. Bėgiais ritmingai ir melodingai klijuojasi mano albumas „Laiko mašina”. (Kaip nuostabu būtų nukakti į ateitį ir sužinoti, kokią muziką gros po 1000 metų...)
Svajingai dėliodamas kelionės dienoraštį ir besimėgaudamas vaizdais pro traukinio langą, stebiu kalnus. Šypsausi, nes viskas be galo gražu, įdomu. Staiga visai debesy suvokiu, kad stovime įspūdingiausioje vietovėje per visą mūsų kelionę Vietname.
Ūkuose paskendęs miestas Sapa pasitinka mus įspūdingai apsirėdžiusiais žmonėmis: kanapės plaušo juodi drabužiai padabinti įvairiausiais ornamentais, kai kurios meterys nusiskutusios antakius ir dalį galvos, beveik visos jos pintinėse ant nugaros laiko savo vaikelius. Saulės ir vėjo nugairinti jų skruostai atrodo tikrai sveikuoliškai. Vėsus klimatas panardina mus į visai kitokį Vietnamą.
Elektrinės antklodės – čia labai normalus ir suprantamas dalykas, tad išsimiegame šiltai ir saldžiai užsikloję šildomais užtiesalais. Nieko sau, tiesa?
Jau kitą dieną mes keliaujame kalnų takeliais, brendame per upokšnius, kylam ir ledžiamės kalnų šlaitais. O svarbiausia, kad aplink mus (metaforiškai pavadinsiu) – laiptai į debesis! Taip, turiu galvoje kalnų ryžių terasas, kurių grožis vėl verčia žnaibytis, ar mes nesapnuojame. Viena šeima, gyvenanti pačioje aukščiausioje kalnų vietovėje pasikviečia mus į svečius. (Negalėčiau nutylėti fakto, kad visos šios vietovės įtrauktos į UNESCO paveldą).
„Ar ragausite happy water (laimės vandens)?” – nuoširdžiai šypsodamasi paklausia namų siela ir 4 vaikų motina Pham. „O kas yra tas happy water?” – šyptelime. „Jūs tiesiog prisėskite ir paragaukite”, – įpila mums šeimininkė. Taip pat įsipila ir sau, ir savo vyrui. Mūsų stemplėmis nuvilnija apie 60 laipsnių stiprumo ryžių samanė.
Padėkojame už vaišingumą ir jau kilsime, bet kur tau – moterėlė sako, kad ant vienos kojos išgerti – blogas ženklas, ir pila man dar vieną stiklą happy water ant antros kojos. Atsisakyti būtų nemandagu. Bet po penkto jau sakau „tikrai didelis dėkui”, ir sutariame užsukti pas juos rytoj. Taigi kitą dieną mes vėl pasiekiame besišypsančią Pham, kurios dukra man pasiuva kanapinius marškinius.
„Hey, jie kaip ant manęs nulieti – tai bus žiauriai smagus prisiminimas nuo jūsų šeimos”, – šypsausi nuo ausies ligi ausies ir atsidėkodamas padovanoju draugiškajai šeimai savo albumą „Window of my Soul”, kurį Pham dukra mikliai įdeda į vos veikiantį, surūdijusį, ko gero, Flinstono laikų CD grotuvą ir per televizoriaus kolonėles visi kartu paklausome kelių mano gabalų.
Kažkaip užvelka ta kalnų didybė, ir skubu sukurti naują dainą. Užlipęs ant didžiulio akmens mūsų naujų pasaulio draugų kieme pamatau atsivėrusį fantastiškai beprotišką vaizdą su daugybiniais kalnų laiptais į visas šalis. Nemeluosiu – vaizdas vertas ekstazės (arba lengvo išprotėjimo). Tai pati gražiausia ir labiausiai įkvėpianti garso įrašų studija, kurioje teko kurti muziką.
Dievaži, kaip smagu mylėti gyvenimą, kurį kiekvienas mūsų lipdome po gabaliuką iš kelionių, šypsenų, gerų draugų, nuotykių, džiaugsmo, skausmo, meilės ir... milijardo kitų svarbiausių dalykų.
Brangūs draugai, bičiuliai ir mieli portalo lrytas.lt lankytojai, su kuriais mes dalijomės savo išgyvenimais, nuotykiais, gardžiais patiekalais, kvapnia kava, vėjo aitvarų sportu, šiluma, jūra, gaivia kalnų vėsa, euforija ir Vietnamo unikalumu – tariu Jums sudie, linkiu daug laimės, sveikatos, polėkio ir sakau iki kito karto!
Kitoje – paskutinėje – dalyje apie Vietnamą bus publikuota vaizdo medžiaga iš mudviejų su žmonele nuostabaus dokumentinio nuotykiavimo po Vietnamą. Na, o truputį vėliau susitiksime neturistiniame Tailande. Sudie, mylim, bučiuojam!
Daugiau kelionės įspūdžių oficialiame puslapyje: https://www.facebook.com/adomaitis.travel.diary
Vėsūs, bet labai nuoširdūs linkėjimai, Linas Adomaitis
AZIJOJE SUKURTAS LINO ADOMAIČIO ALBUMAS "LAIKO MAŠINA" BUS GALINGAI PRISTATYTAS DRAUGE SU LIETUVOS VALSTYBINIU SIMFONINIU ORKESTRU JAU ŠIŲ METŲ SPALĮ DIDŽIAUSIUOSE LIETUVOS MIESTUOSE
