Juodkrantės centre įrengtą pramoginių laivų prieplauką, kurioje švartuojasi motoriniai kateriai ir jachtos, Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienų papuošė ant betono dangos nupiešta originalus 18 kvadratinių metrų ploto piešinys - erdvinė kompozicija, vaizduojanti gintaro lobį.
Šią vasarą Juodkrantėje pradėjo švartuotis turistus Kuršių mariomis kasdien plukdantis greitaeigis įmonės „Smiltynė perkėla“ katamaranas. Išlipusiems į prieplauką turistams po kojomis iškart atsiveria gili duobė su medine skrynia - joje žybsintys gintaro gabalėliai atrodo kaip tikri. Kuršių nerijos svečiai skuba fotografuotis prie netikėtai aptikto lobio.
„Jūra ne visada meta į krantą gintarą. Todėl ir sumanyta papuošti prieplauką tokiu piešiniu, kad viešnagė Kuršių nerijoje poilsiautojams įsirėžtų į atmintį, paliktų malonius prisiminimus. Prieplaukoje jie gali atrasti savąjį gintaro lobį“, - kalbėjo tokios kompozicijos sumanytoja, Juodkrantėje veikiančio Liudviko Rėzos kultūros centro direktorė Aušra Mikalauskienė.
Juodkrantiškiai jau seniai suko galvą, kaip pavaizduoti Kuršių neriją nuo seno garsinantį gintarą, su juo susietas legendas ir mitus. Sunkiausia buvo atrasti menininką, galintį nupiešti neįprastą erdvinį paveikslą. A.Mikalauskienės idėją įgyvendino jaunas savamokslis dailininkas, šilutiškis Saulius Gudelevičius. Jiek anksčiau jis panašią trijų formatų kompoziciją sukūrė Klaipėdoje veikiančiam prekybos centrui „BIG-2“.
Atvykęs į Juodkrantę S.Gudelevičius prieplaukoje darbavosi ištisą savaitę. Iš pradžių kompoziciją ant betono nupiešė kreida, o po to nuspalvino ją drėgmei ir krituliams atsparesniais aliejiniais dažais. Tokie paveikslai nėra ilgaamžiai, tačiau šilutiškis tikisi, kad jo nutapytas „Gintaro lobis“ kurorto prieplauką puoš bent jau kelerius metus. Išblukusį vaizdą, pasak kūrėjo, nesunku restauruoti.
Erdvinė kompozicija geriausiai atrodo apniūkusią dieną, kai atsiveria visi jos šešėliai,linijos ir reljefai. Nuorodos skelbia, kad prie "Gintaro lobio" galima fotografuotis įvairiais rakursais. Projektą savo lėšomis parėmė Preiloje gyventis verslininkas Gediminas Kuprevičius.
Šis piešinys primena XIX amžiaus viduryje Kuršių mariose ties Juodkrante veikusias gintaro kasyklas. Gilinant laivybos kanalą čia atrasta nemažai gintaro žaliavos. Pasklidus gandams apie didžiulius išteklius du garsūs Klaipėdos pirkliai Wilhelmas Stantienas ir Moritzas Beckeris mažame žvejų kaimelyje įkūrė įmonę - garu varomos žemkasės pradėjo gremžti marių dugną.
Iš Kuršmarių dugno pakeltas smėlis su durpėmis buvo verčiamas į mažus laivelius ir ten sijojamas. Toks darbo metodas pasirodė esąs gana efektyvus - tais laikais ties Juodkrante per metus buvo iškasama apie 70 tonų gintaro. Sijotuvuose įstrigdavodavo ir žmogaus rankomis apdirbtų gintaro gabaliukų.
Nesuvokdami tokių radinių mokslinės vertės, kasėjai keistus gintaro amuletus, figurėles dovanodavo arba kaip suvenyrus už skatikus pardavinėjo vasarotojams. Vėliau prekyba neolito laikų kultūros paveldu buvo uždrausta - pagauti vagiant gintarą darbininkai buvo baudžiami. Daugiau kaip dvidešimt metų gyvavusios įmonės „Stantien und Becker“ savininkams pavyko surinkti 434 vertingus dirbinius.
Vėliau unikali kolekcija mįslingai dingo. Tiesa, išliko 200 pačių įdomiausių iš Kuršių marių dugno pakeltų senųjų gintaro dirbinių piešinių. Vokiečių istorikas Richardas Klebsas garsųjį Juodkrantės lobį aprašė 1882 metais išleistoje savo knygoje „Akmens amžiaus papuošalai“.
Juokrantės lobio reliktus pagal senuosius piešinius atkūrė Nidoje veikiančios Gintaro galerijos savininkai Kazimieras ir Virginiją Mizgiriai. Prie jų galerijos pastato kieme eksponuojami ir didesni tautodailininkų iš medžio išskobti amuletai.
Kažkada Juodkrantėje klestėjusį gintaro kasybos verslą dabar primena tik apleista Gintaro įlanka, kurioje stovėdavo Kuršių marių dugną gremžusios žemkasės, pagalbiniai laiveliai.
