Dviračiai yra kelių tipų.
Kalnų dviračiai skirti važinėti bekele, skrieti miško takeliais, mėgautis ekstremaliais pojūčiais. Kalnų dviračiai turi daugiau bėgių, todėl jie pritaikyti lengviau įvažiuoti į statesnį kalną. Tokių dviračių ratai būna šių dydžių (coliais): 20“, 24“, 26“, 28“, 29“.
Miesto dviračiai skirti važinėti mieste, parkuose dviračiams pritaikytai takais, bei leistis į įvairias išvykas. Šie dviračiai pritaikyti mėgstantiems važinėti patogiai kieta kelio danga, kur nėra stačių įkalnių. Ant šių dviračių sėdima beveik stačiai. Priekyje dažniausiai pritaisomas krepšelis pirkiniams, abu ratus dengiantys purvasargiai šio tipo dviračiais leidžia važiuoti bet kokiu oru. Miesto dviračių ratai būna šių dydžių (coliais): 24“, 26“, 28“.
Trečias dviračių tipas – hibridiniai. Tai tarpinis variantas tarp kalnų ir miesto dviračių. Jais galima važinėti ir įvairiais miško takeliais, parkais, kietesne smėlio danga, taip pat ir miesto keliais, bei dviračiams pritaikytais takais. Šie dviračiai yra patogesni nei kalnų dviračiai, todėl yra pritaikyti ir ilgesnėms kelionėms.
Pasirinkus dviračio tipą laukia dar vienas atsakingas iššūkis – būtina išsirinkti savo ūgiui tinkamą dviratį.
Parduotuvės Kaune „Velovelo“ vadovas Saulius Jurkulnevičius savo klientams suteikia galimybę pasimatuoti parduodamus dviračius.
„Pirkėjams siūlome patiems sėsti ant į specialų stovą įstatyto jų pasirinkto dviračio ir pabandyti minti paminas.
Labai svarbu, kad rėmo dydis, sėdynės bei vairo aukščiai atitiktų žmogaus ūgį. Jeigu žmogus jaučiasi nepatogiai, pasiūlome išbandyti kitą dviratį, kol išrenkame geriausią variantą“, – pasakojo verslininkas.
O kaip išsirinkti tinkamą dviračio sėdynę? Į darbą riedėti dviračiu smagu, tačiau likusią dieną žirglioti išsižergus – toli gražu. Kokia sėdynė turi būti, kad vėliau neskaudėtų užpakalio?
„Yra labai paprastos taisyklės. Dviračio sėdynė turi būti visiškai tiesi, lygiagreti žemės paviršiui. Tai reikia išlaikyti, nes jeigu sėdynės nosis yra pakelta į viršų arba nulenkta į apačią, tai labai pakeičia važiavimą.
Norint nusistatyti tinkamą aukštį, reikia atsisėsti ant dviračio sėdynės ir uždėti koją ant nuleistos paminos. Koja turi būti vos sulenkta, beveik ištiesta – tai optimalus aukštis.
Sėdynės plotis yra patogumo reikalas. Nėra tokios taisyklės, kad jeigu dviračio sėdynė plati ir minkšta, bus patogu važiuoti. Kartais kieta sėdynė patogesnė už minkščiausią krėslą“, – pasakojo dviračių mėgėjas vilnietis Tomas Garla.
Renkant sėdynę, reikia atsižvelgti į atstumą tarp sėdimųjų kaulų. Paprastai kalbant, atsisėdus ant smėlio į jį įsispaudžia dvi duobutės – į smėlį atsiremia sėdimieji kaulai. Reikėtų išmatuoti atstumą tarp duobučių ir pirkti kiek platesnę sėdynę.
Trumpoms kelionėms po miestą bus patogesnė platesnė sėdynė, tačiau ilgesnėse išvykose – per dieną numinant po keliasdešimt kilometrų – tokia sėdynė nutrins vidines šlaunies puses. Ilgoms kelionėms verčiau rinktis siauresnę sėdynę.
Dviračių pavaros būna dviejų tipų – vidinės ir išorinės.
Parduotuvės „Mano dviratis“ vadovas Mantas Kasiulaitis miesto dviračius su vidinėmis pavaromis siūlo tiems, kurie ketina ramiai su šeima pasivažinėti po miestą ar parką.
Tokių pavarų mechanizmas yra sunkesnis, be to, pavaros perjungimo metu reikia nustoti minti paminas – važiavimas nėra toks dinamiškas kaip su išorinėmis pavaromis.
Dviračius su vidinėmis pavaromis mielai renkasi ir vyresnio amžiaus žmonės.
Šiuo metu jaunimo vieni populiariausių yra kalnų dviračiai su 26 colių padangomis.
Šį fenomeną dviratininkai pokštaudami aiškina taip: miesto gatvės pasibaisėtinos, todėl jomis važinėti geriausia bekelei skirtais dviračiais arba „mišrūnais“ (hibridais).
Dviračių pardavėjai klientus nuolatos perspėja, kad brangus pirkinys tinkamai tarnaus tik tada, kai jis bus nuolat ir tinkamai prižiūrimas.
„Dviračio patikrą reikėtų atlikti mažiausiai du kartus per metus.
Transporto priemonę reikėtų patikėti šios srities profesionalams, nes patys žmonės neretai padaro daug klaidų, užuot pataisę dviratį, jį dar labiau sugadina. Patarčiau tik specialistams patikėti ratų bei stabdžių priežiūrą, patys žmonės vargu ar tai padarys.
Taip pat būtina atkreipti dėmesį į grandinės ištampymą. Laiku jos nepakeitus, susidėvi žvaigždžių blokai, o juos keisti kainuoja palyginti brangiai“, – pasakojo dviračių technikas Andrius Morkūnas. Po ilgesnio pasivažinėjimo grandinę būtina išplauti, o paskui vėl sutepti specialiu tepalu.
Specialistai rekomenduoja grandinę nuimti, ją kelioms minutėms pamerkti į stiklainį su benzinu ar acetonu bei praskalauti.
Išimtą grandinę būtina išdžiovinti, iš naujo sutepti specialiu tepalu ir uždėti ant žvaigždžių tik gerai nuvalius.
Grandinę valyti galima jos ir nenuėmus nuo dviračio. Tam naudojamos specialios plovimo mašinėlės. Jos pripildomos seną tepalą ištirpinančio specialaus skysčio. Galima pasirinkti ir pigesnį, daugelio dviratininkų taikomą būdą – naudoti vaitspiritą.
Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas Linas Vainius ant dviračių sėdantiems žmonėms primygtinai siūlo pasirūpinti savo saugumu. Dviračio priekyje turi degti baltos spalvos prožektorius, o gale – raudonas. Tai numato ir kelių eismo taisyklės.
Jei neturite žibintų – privaloma vilkėti šviesą atspindinčią liemenę.
Vis tik, L.Vainiaus teigimu, nereikėtų pernelyg pasitikėti atšvaitais.
„Manau, jog buvo padaryta klaida rengiant socialines akcijas, kurių metu dviratininkams buvo dalijami atšvaitai. Atšvaitas pamatomas tik tada, kai jį apšviečia trumposios automobilio šviesos. Esant blogesniam matomumui, lyjant ar dviratininkui važiuojant 50–60 kilometrų per valandą greičiu, kai iki dviratininko lieka maždaug 20–30 metrų, jau gali būti per vėlu ką nors padaryti. O raudona žibinto šviesa dviračio gale matoma bent iš dviejų šimtų metrų atstumo,“ – sakė L.Vainius.
