„Graikija – ypatinga šalis, į kurią norisi sugrįžti. Prieš kelerius metus ilsėjomės Kretos saloje, iš šios viešnagės liko tik patys geriausi prisiminimai, todėl nusprendę susipažinti su Graikijai priklausančia Rodo sala ilgai dėl kelionės nesvarstėme.
Kartu norėjome pamatyti, kas šioje šalyje pasikeitė per tuos dvejus metus, ir ne iš televizijos reportažų, o iš vietinių žmonių sužinoti apie Graikiją krečiančią krizę“, – kelionės pasirinkimo motyvus išvardino M.Gervaldas.
Rodą palygino su Krymu
Kelionę į Rodo salą dar prieš pusmetį suplanavę Mindaugas ir Zlata Gervaldai ketino su savimi pasiimti ir sūnų – trejų metų Tautvilą Rapp-Gervaldą.
„Sūnui buvome užsakę ir lėktuvo bilietus, ir nakvynę viešbutyje, tačiau iki kelionės likus porai dienų nusprendėme berniuką palikti namuose. Kelionių organizatoriai perspėjo apie galimus nesklandumus dėl paaštrėjusios krizės ir rekomendavo mažamečių vaikų nesivežti“, – dėl namuose likti turėjusio sūnaus išgyveno Z.Rapp-Gervaldiene.
Maskvoje repetitore dirbanti, stoti į prestižinius šalies ir užsienio universitetus moksleivius ruošianti moteris sakė, kad Rodo salą kelionei rinkosi ne tik dėl jos gamtos ar architektūros paminklų, bet ir dėl istorijos.
„Rodo sala per amžius ėjo iš vienų rankų į kitas. Iš pradžių ji priklausė antikinei Graikijai, po to – Romos imperijai, dar vėliau – Bizantijos imperijai, riteriams, turkams, italams, anglams, kol galiausiai buvo grąžinta Graikijai.
Rodo salą buvo nuspręsta grąžinti Graikijai, nors pastarąjį tūkstantmetį ji graikams ir nepriklausė. Aš kažkodėl apie tai pagalvoju, kai kalba pakrypsta apie Krymo likimą.
Krymas kažkodėl dabar priklauso Rusijai, nors istoriškai turėtų priklausyti Graikijai. Kryme esantis Feodosijos miestas neseniai paminėjo trijų tūkstančių metų jubiliejų. Prieš tris tūkstančius metų Rusijos dar net nebuvo“, – sakė Z.Rapp-Gervaldienė.
Skundžiasi pinigų stygiumi
Per dešimt dienų trukusią viešnagę Rodo saloje Mindaugui ir Zlatai į akis krito, kad čia buvo labai daug turistų iš Rusijos ir Lietuvos.
„Manoma, kad šių šalių gyventojai Graikiją rinkosi dėl per krizę sumažėjusių kelialapių kainų. Poilsis analogiškame Ispanijos kurorte būtų kainavęs gerokai daugiau“, – sakė Z.Rapp-Gervaldienė.
M.Gervaldas sakė, kad vietiniai gyventojai skundžiasi grynųjų pinigų stygiumi. Kredito kortelėmis buvo galima atsiskaityti tik oro uoste – visur kitur buvo prašoma grynųjų.
„Kainos ten vis dėlto nemažos, o pasiimti iš banko sąskaitos vietiniai gyventojai gali tik 50 eurų per darbo dieną. To smulkiems pirkiniams pakanka, tačiau stipriai netaupant pritrūksta mokesčiams.
Anksčiau graikai gaudavo gerus atlyginimus – jų gyvenimo sąlygos buvo daug geresnės nei mūsų.
Bet Rode žmonės ir dabar gyvena geriau už mus. Nors minimalus atlyginimas buvo sumažintas nuo 700 iki 560 eurų, vis tiek liko pusantro karto didesnis už minimalų atlyginimą Lietuvoje.
Be to, šioje saloje gyvenantiems žmonėms nereikia žieminių drabužių, čia nereikia sukti galvos ir dėl didelių sąnaudų būstui šildyti.
Maisto produktų kainos Rodo saloje panašios į mūsiškes, tik brangiau kainuoja geriamasis vanduo ir 30–35 euro centais brangesnis benzinas“, – savo įžvalgomis pasidalino M.Gervaldas.
Pragyvena iš turistų
Važinėdami po Rodo salą Mindaugas Ir Zlata Gervaldai apžiūrėjo ne tik turistų pamėgtus objektus, bet ir lankėsi alyvuogių įmonėje.
„Pramonės šioje saloje kaip ir nėra. Čia konservuojamos alyvuogės, spaudžiamas jų aliejus, sala garsėja savo vynu, keramikos gaminiais, žuvies produktų gausa ir ožkų sūriais. Tačiau pagrindinės pajamos gaunamos iš turizmo.
Nuo gegužės mėnesio prasidedantis turizmo sezonas trunka iki spalio.
Kasmet 120 tūkstančių Rodo gyventojų sulaukia 1,6 milijono turistų. Vienam gyventojui tenka net dvylika turistų. Tai Rodo salos gyventojams padeda gyventi geriau už žemyninės Graikijos gyventojus.
Tačiau besiskundžiančių sunkiu gyvenimu Rodo saloje daug. Tik tie, kurie turi giminaičių žemyninėje Graikijoje, supranta, kad gyvenimas Rodo saloje dar nėra toks blogas.
Tiesa, jis dar gali pablogėti, kai bus atšauktos Graikijos saloms galiojusios PVM lengvatos“, – sakė iš Graikijos sugrįžęs M.Gervaldas.
Paliko neišdildomą įspūdį
Iš anksto ekskursijas į turistų lankomus objektus užsisakę Zlata ir Mindaugas sakė, kad bene didžiausią įspūdį jiems paliko čia krikščionių riterių pastatyta pilis.
„Suskaičiavau, kad norint patekti į magistro menę priešui būtų tekę įveikti net penkias gynybines sienas. Jei ne dvariškio išdavystė, šios pilies gynėjų priešams nebūtų pavykę įveikti.
Įspūdį paliko Lindo miestelis, Falirakijas, kur stovėjo šeštuoju pasaulio stebuklu vadintas kolosas, vėliau sugriuvęs per šią salą sukrėtusį žemės drebėjimą.
Matėme ir vietinį akropolį, kuris yra senesnis už žymųjį Atėnų Akropolį“, – aplankytas vietas išvardino M.Gervaldas.
Šešiasdešimtmetės dirba stiuardesėmis
Kol kas tik per atostogas kartu laiką leidžiantiems Zlatai ir Mindaugui Gervaldams išvyka į Rodo salą šiemet tapo jau antrąja jų turistine kelione – Naujuosius metus sutuoktiniai sutiko Islandijoje.
„Islandija – labai įdomi šalis. Mes ten lankėmės žiemą, nes vasarą ten keliauti nėra prasmės – vidutinė oro temperatūra Islandijoje vasarą siekia tik 12–13 laipsnių šilumos.
Atšiauriomis sąlygomis gyvenantys islandai sukūrė stebinančių dalykų – matėme didžiules fermas, kuriose jie užsiaugina visko, ko jiems reikia“, – sakė Z.Rapp-Gervaldienė.
Pasak M.Gervaldo, islandai garsėja savo ilgaamžiškumu.
„Čia islandai gali konkuruoti nebent su japonais. Lankydamasis Islandijoje pirmą kartą mačiau šešiasdešimt metų perkopusias stiuardeses.
Pradėjus domėtis paaiškėjo, kad tik 10–15 procentų islandų į pensiją išeina sulaukę pensinio amžiaus (67 metų), o likę dirba tol, kol leidžia sveikata“, – stebėjosi M.Gervaldas.
Sūnų vešis į Turkiją
Iš Rodo salos į namus grįžę Zlata ir Mindaugas Gervaldai jau kuria kitos kelionės planus.
Šį kartą sutuoktiniai į kelionę leisis dėl savo atžalos.
„Kadangi pabūgę perspėjimų dėl galimų nesklandumų į Rodo salą vykome be sūnaus, šią netektį vaikui norėtume kompensuoti kelione į Turkiją.
Šioje šalyje mes trise jau lankėmės pernai. Tautvilui Turkijos kurorte labai patiko. Berniukas mėgsta pasipliuškenti vandenyje.
O šiemet dėl šalto oro jam dar neteko kaip reikiant tuo pasimėgauti.
Kaip kompensaciją už tai, kad negalėjo su mumis vykti į Rodo salą, Tauvilas gaus kelionę į Turkiją. Ten pailsėti trise vyksime spalio mėnesį“, – ateities planais dalinosi Z.Rapp-Gervaldienė.
Gyvena įkurtuvių nuotaikomis
Šiemet per atostogas iš Maskvos pas Šiauliuose gyvenantį sutuoktinį atvykusi Zlata turi kur kas daugiau rūpesčių, nei tik planuoti keliones.
Prieš pusantro mėnesio šeima persikraustė į nuosavą namą Šiaulių Medelyno rajone.
„Namas nenaujas. Mes jo nestatėme, o nusipirkome“, – sakė M.Gervaldas.
Pirkiniui šiaulietis sakė panaudojęs pinigus už parduotą prieš pusantrų metų mirusio tėvo namą ir jam priklausiusią žemę.
Įkurtuvių nuotaikomis gyvenantys sutuoktiniai dar tik pradėjo šio neseniai įsigyto būsto pertvarką.
Z.Rapp-Gervaldienė jau spėjo įrengti kambarį sūnui, kuriame yra viskas, apie ką galėtų pasvajoti tokio amžiaus vaikas: įspūdinga į lenktyninį automobilį panaši lova ir žaislų pilna skrynia.
M.Gervaldas savo namo kieme pastatė vėliavos stiebą, ant kurio plaikstosi istorinė Lietuvos valstybės vėliava (Vytis). Planus sužlugdė karas
Su naujuoju būstu apsiprasti jau baigianti Z.Rapp-Gervaldienė sakė, kad kol kas jai dar teks juos palikti – didžiąją laiko dalį moteris praleidžia savo bute Maskvoje.
„Pradėti gyventi kartu planavome jau šiemet, tačiau šie planai žlugo dėl Rusijos invazijos į Ukrainą ir dėl pakilusio euro kurso. Apie 40 rublių kainavusio euro vertė prasidėjus karui vos per kelias savaites šoktelėjo iki 115 rublių.
Todėl parduodama butą būčiau gavusi tik pusę jo kainos. Teko rinktis. O kai nusprendžiau dar luktelėti, teko apsispręsti ir dėl naujo darbo sezono, nes butui išlaikyti reikia lėšų“, – apie žlugusius planus persikelti gyventi į Šiaulius sakė Z.Rapp-Gervaldienė.
Rusijoje išaugo agresijos lygis
Paklausta, kaip Rusijos gyventojus paveikė tarptautinės sankcijos, Z.Rapp-Gervaldienė atsakė, kad jas pastebėjo tik vienetai.
„Nepasitenkinimą dėl mažų pensijų reiškė pensininkai. Tačiau valdžia atidarė pigių krautuvėlių, kur galima įsigyti pigių baltarusiškų prekių. Sankcijas pajuto tik tie, kurie buvo pripratę maitintis gerai ir rinktis kokybiškus maisto produktus“, – sakė grafaitės titulą turinti Z.Rapp-Gervaldienė.
Pasak šios didžiąją laiko dalį Maskvoje praleidžiančios moters, agresijos lygis Rusijoje išaugo iki neregėto masto.
„Kad Krymas priklauso Rusijai, net nebediskutuojama. Visi įsitikinę, kad Ukrainoje vyksta pilietinis karas ir kad ši šalis, kaip ir likusi posovietinė erdvė, turi priklausyti Rusijai.
Tendencija yra tokia, kad netgi tie, kurie matė pasaulį, kurie važinėja į užsienį, kuriuos palietė sankcijos, mano, kad, pavyzdžiui, Lietuva turi būti Rusijos, nes neteisinga, kad žlugus Sovietų Sąjungai šios tautos buvo išskirtos.
Jie būtų laimingi, jei kas nors visą posovietinę erdvę vėl prijungtų prie Rusijos, ir nemano, kad toks „susijungimas“ būtų agresijos aktas“, – Rusijoje tvyrančias nuotaikas perteikė Z.Rapp-Gervaldienė.
Visi myli V.Putiną
Karčių žodžių savo tėvynainiams negailinti Z.Rapp-Gervaldienė stebėjosi, kad Rusijoje gyvenantys žmonės nemato, kaip jų šalis tampa pamazgų duobe.
„Jie nepastebi, kad miestuose sugriuvę namai stovi gal jau keturiasdešimt metų, jie nemano, kad tai yra blogai, jiems tai normalu. Jie nemato, kad kažkas vyksta.
Jei klausi, kas čia gero, jei tapo sunkiau gyventi, jie atsako, kad nieko čia tokio – pramisime valgydami vien makaronus.
Ir kai klausi, o kas čia gero, jei turi maitintis tik makaronais, jie neturi ką atsakyti, tačiau visi myli Vladimirą Putiną.
Man įstrigo vienas neseniai matytas vaizdo siužetas: stovi bobulytė, jos žurnalistai klausia, kokia jos pensija. Moterėlė atsako, kad pensija maža, pragyvenimui neužtenka, tačiau iškart pabrėžia: „Bet V.Putiną aš myliu.“
Tokia psichozė. Tikras Stalino periodas“, – kalbėdama su lrytas.lt žurnalistu neslėpė Z.Rapp-Gervaldienė.
