„Jei tik turiu laisvą valandą, stengiuosi pasimankštinti. Norint nubėgti ilgesnę distanciją, būtina pasiruošti“, – patikino žinoma dainininkė.
Kol kas ji neapsisprendė, kokią bėgimo trasą pasirinkti – penkių, dešimties ar penkiolikos kilometrų. K.Krysko–Skambinė neabejoja – tam, kad pasiektų užsibrėžto tikslo, jai būtina, kad vadovautų griežtas bei profesionalus treneris.
„Mėgstu grupinius užsiėmimus aerobikos salėje. Nors į mankštą ateina daug merginų, trenerė visas pastebi ir gudrauti neleidžia. Na, o jei sportuočiau pagal individualią program, manęs niekas neprižiūrėtų, tikrai „bimbinėčiau“!“, – neslėpė discipliną ir tvirtą trenerio ranką vertinanti atlikėja.
Ji, vaikystėje lankiusi plaukimo užsiėmimus, iki šiol prisimena ir akademinio irklavimo treniruotes bei vasaros stovyklas Trakuose. Jas Karina kartu su draugėmis pradėjo lankyti dešimtoje klasėje. Bendramintės pagal specialią programą žiemą treniruodavosi sporto salėje, o poilsiaudavo pirtyje. Tik pradėjus gErėti orui, merginos sėsdavo į keturvietes arba šešiavietes valtis ir išplaukdavo įveikti numatytų trasų upėmis.
„Treniruočių metu baisiausia būdavo iškristi iš valties. Aš šios „pramogos“ išvengiau, bet komandos narėms yra tekę išmėginti ledinio upės vandens malonumus“, – pasakojo pašnekovė.
Vasaromis vykdavo stovyklos Trakuose. Karina, tuo metu siekusi ir šokėjus karjeros, su nostalgija prisimena namelius, kuriuose gyvendavo, maisto ruošą, laiką, praleistą gryname ore, bei galimybę kasdien aktyviai sportuoti. Aukščiausias jos pasiekimas akademiniame irklavime – užimta antroji vieta varžybose, vykusiose Šiauliuose.
Sportą vertinanti atlikėja tebesaugo tuomet iškovotą sidabro medalį. Jos teigimu, akademinis irklavimas nuo kitų panašių sporto šakų skiriasi tuo, kad turi aktyviai dirbti ne tik nugara ir rankos, bet ir kojos.
„Sportas man – kaip meditacija. Viskas aplink išnyksta. Jokių rūpesčių. Jokių planų“, – sakė K. Krysko–Skambinė.
