Pirmąjį festivalio vakarą žiūrovus pasitiko ypatingas sugrįžimas – iš Olandijos atvykęs dizaineris POViS. Jo kolekcija, praturtinta katino murkimo garsu, tapo ne tik stiliaus eksperimentu, bet ir emocine terapija. Autorius kvietė pažvelgti į šiuolaikinį korporatyvinį pasaulį per prasmės paieškų prizmę, o kiekvienas drabužis tapo tylia, intymia žinute – meilės gestu sau.
Tuo tarpu dizainerė Kristina Kruopienytė, pristatydama kolekciją „Vestigium“, kvietė klajoti atminties labirintais, kuriuose architektūriniai siluetai susiliejo su vos juntamais praeities aidais.
Tvarumo tema atsispindėjo Danijoje gyvenančios kūrėjos Serenos Coelho kolekcijoje „Archeon“. Dizainerės kūryba kalbėjo apie laikinumą, tvarumą ir išteklių etiką.
Savo vietą festivalyje po pergalės konkurse „Injekcija“ užsitikrinusi jaunosios kartos kūrėja Bertemilija pristatė kolekciją, demaskuojančią dirbtinio autentiškumo grimasas. Jos kolekcija atspindėjo savimeilės ir vidinės tuštumos temas, kur grožis tampa ginklu, o už kiekvieno siūlės slepiasi klausimas – gal net svarbesnis už atsakymams.
Į sceną sugrįžo ir pernai festivalyje debiutavusi Ula Aleksandravičiūtė. Jos naujausia kolekcija „Solartopians“ kvietė į utopinę viziją apie harmoningą ryšį tarp gamtos ir žmogaus, išgyvenusio audrą. Tai buvo tarsi pasakojimas apie atgimimą – tiek fizinį, tiek dvasinį.
Dar vienas stiprus emocinis manifestas – Domanto Šmaižio, gyvenančio Kopenhagoje, kolekcija.
„Aš kuriu realybę, kur sapnai ir tikrovė persipina. Ieškau kelio tarp šviesos ir šešėlių, tarp svajonių ir kovos“, – sako dizaineris.
Jo kolekcija – tai tarpinė būsena tarp praeities ir ateities, kur kūryba tampa pasipriešinimu, o menas – ginklu.
„Kovoti už savo vietą reiškia švęsti: kūrybiškumą, drąsą ir tikėjimą savimi“, – pridūrė jis.
Gegužės 23-iosios vakarą Šiuolaikinio meno centro erdvėse skambėjo ir muzika – vakaro atmosferą kūrė elektroninės muzikos kūrėjas Martynas Baranauskas. Ne kartą pats žengęs „Mados infekcijos“ podiumu, šįkart jis pasirodė už didžėjaus pulto.