Šį kartą dar nežinomais atsakymais pasidalijo aktorė, dėstytoja Sandra Daukšaitė-Petrulėnė (42 m.).
– Jūsų diena neprasideda be...
– Stiklinės vandens.
– Kas jus labiausiai gąsdina?
– Brangių žmonių praradimas.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Iš žmonių.
– Kas labiausiai pykdo?
– Netvarka.
– Gražiausias išgirstas komplimentas?
– Kad mano išmintingos akys.
– 3 dalykai, be kurių negalėtumėte gyventi?
– Šeima, darbas – aktorystė ir dėstytojavimas, bendravimas su įdomiais, gerais žmonėmis.
– 3 žodžiai, geriausiai jus apibūdinantys?
– Nuolanki (taip draugė kadaise pasakė), entuziastinga ir nuoširdi.
– Geriausios atostogos buvo...
– Kai su šeima itin spontaniškai įsigijome bilietus į Londoną ir išskridome kitą dieną. Grįžę po darbų iš dukters Elzės išgirdome, kad esame visai nespontaniški, ir paraginimo tokiems būti.
Kitą dieną, kai jau reikėjo skristi, iš pradžių kiek išsigandome – juk nesame suplanavę, turime darbų... Tačiau pavyko greitai viską suderinti ir šią kelionę atsimenu kaip vieną puikiausių, apie ją visi trys kalbame su didžiausiomis šypsenomis.
– Kur slypi laimė?
– Mažuose dalykuose ir mumyse pačiuose. Mes patys esame laimė ir šviesa – taip sakė poetas Vytautas Mačernis, ir aš tuo tikiu. Niekas nepadarys mūsų laimingų, jei neleisime sau tokie būti.
– Pats beprotiškiausias dalykas, kurį esate padariusi dėl meilės?
– Oi, jaučiuosi visada esanti su protu! (Juokiasi.) Labai bijau aukščio, o vyras kartą įkalbėjo keltis į Eiffelio bokštą Paryžiuje. Dėl jo tai padariau ir vos neišprotėjau. Antrą kartą – tikrai ne.
– Gražiausias vaikystės prisiminimas?
– Vienas tokių – kai buvau kokių ketverių, kaime vėjuotą dieną išsinešiau į kiemą pažaisti balioną. Ir jį paleidau – skrido per laukus link miško.
Mama pasileido laukais tekina link miško ir jį pagavo – tai įstrigo atmintyje. Vaizduojuosi, kad žinau net to baliono spalvą, – mano galvoje jis buvo raudonas.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
– Kolūkyje vaikus veždavo į laukus iškirpti miežių iš kviečių. Visa vaikų grupė tai darėme, buvau gal kokia pirmokė. Gavau pinigų, bet lengva nebuvo. Turguje pardavinėjau tėvų užaugintus agurkus ir pomidorus. Negana to, mama liepdavo juos ir valgyti, kad pirkėjai matytų, kokie skanūs. Pirmame kurse tapau Kauno filharmonijos pranešėja – džiaugiausi, kad įveikiau daug konkurentų, nors iš pradžių ne ką ten susigaudžiau.
– Kokia mėgstamiausia jūsų spalva?
– Juoda.
– Geriausia vieta Lietuvoje?
– Namai.
– Kas jus gelbėja nuo rutinos?
– Aš pati save įvairiausiais būdais bandau gelbėti ir dažniausiai tuo, kas nėra rutina. Specialiai. Sugriovusi rutiną jaučiu malonumą į ją grįžti ir vėl nuo jos bėgti.
– Geriausias išgirstas patarimas?
– Nedaryti skubotų išvadų ir kalbėtis. Dar – kad nuo laimės nepabėgsi. Diedelis pasakė šiuos žodžius man seniai, mėgstu šį patarimą, o gal labiau posakį, vis prisiminti.
– Kada pastarąjį kartą verkėte?
– Verkiau, kai dukra Elzytė muzikos mokykloje vedė koncertą. Ir Dainų šventėje, kurioje dainavo ir dukra.
– Ko labiausiai savyje nemėgstate ir ką mėgstate?
– Nemėgstu savo sentimentalumo – manau, dažnai esu per daug sentimantali. Mėgstu norą bendrauti, meilę žmonėms, aplinkai, pasauliui, smalsumo jausmą.