Šį kartą dar nežinomais atsakymais pasidalijo dainininkė, dainų autorė Augustė Vedrickaitė (39 m.).
– Jūsų diena neprasideda be...
– Be žadintuvo, darbų peržvelgimo telefono užrašuose, meilių ir žaismingų bandymų prižadinti miegalių sūnų ir skanių sočių pusryčių su juo.
– Kas jus labiausiai gąsdina?
– Geopolitinis nestabilumas pasaulyje. Penktoji kolona. Suvokimas, paskaičius kai kurių straipsnių komentarus, kiek daug nelaimingų, piktų, pagiežingų, besityčiojančių žmonių yra Lietuvoje.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Iš gyvenimiškų situacijų, asmeninių patirčių. Kūryba man tarsi dienoraštis ar sielos žaizdų savigyda. Kiek ironiška ir apmaudu, jog reikia laukti prastos savijautos, kad sukurtum gražių, tikrų, išjaustų dainų.
– Kas labiausiai pykdo?
– Negaliu pakęsti neteisybės, kvailumo, netvarkos, godumo ir pašaipų. Visuomet stengiuosi vadovautis principu – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Man regis, jei daugiau žmonių tuo vadovautųsi, pasaulis būtų kur kas gražesnis.
– Gražiausias išgirstas komplimentas?
– Kartą man artimas žmogus yra labai gražiai pasakęs apie mano baltmės dėmeles ant odos, kurių ilgą laiką gėdijausi: „Tavo oda – lyg neatrastų lobių salų žemėlapiai.“ Tai tikrai privertė nusišypsoti ir laikui bėgant pamilti save tokią, kokia esu, – unikali.
– 3 dalykai, be kurių negalėtumėte gyventi?
– Artimi žmonės, kūryba, kelionės.
– 3 žodžiai, geriausiai jus apibūdinantys?
– Pozityvi, savarankiška, spontaniška.
– Geriausios atostogos buvo...
– Sudeikių kaime. Tik ne buvo, o būna kiekvienais metais. Vasarą man niekur nėra ramiau ir jaukiau. Ten tarytum laikas sustoja, o aš galiu visiškai atsipalaiduoti būdama savimi, mėgautis nuostabiu Alaušo ežeru ir smagiai leisti laiką kartu su pačiais artimiausiais žmonėmis.
– Kur slypi laimė?
– Meilėje sau ir gyvenimui, atrastoje vidinėje ramybėje bei pusiausvyroje tarp darbo ir poilsio.
– Pats beprotiškiausias dalykas, kurį esate padariusi dėl meilės?
– Be aiškių planų ir tikslų lengvabūdiškai išvykau gyventi į JAV pas mylimąjį tuomet, kai buvau Lietuvos muzikinio pasaulio viršūnėje. Grįžus po kelerių metų pertraukos siekti karjeros aukštumų tapo kur kas sudėtingiau.
– Gražiausias vaikystės prisiminimas?
– Daugiausia prisiminimų yra iš kaime leistų vasaros atostogų kartu su pussesere Gintare.
Iš nuobodulio prisigalvodavome visokių nuotykių ir niekšybių. Kartais slapčia ištrūkusios naktį iš namų su prožektoriais slampinėdavome po kaimą neva žaisdamos „X failus“ ir vogdavome braškes ar trešnes. Kartais mūsų nuotykiai būdavo dar bjauresni.
Pavyzdžiui, apkandžiojome visus ant medžio kabančius kaimynų obuolius, kuriuos tik pasiekėme, ir palikome juos kabėti. Arba prirovėme žolių su šaknimis ir primetėme į kaimyno šulinį. Arba užkišome garažo spyną virtomis bulvėmis. Turėjome net sau pavadinimą – raganiukės. Nesididžiuoju, bet prisiminti šias kvailystes tikrai juokinga.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
– Padavėja Vilniaus bare „Brodvėjus“. Būdama vienuoliktokė pirmą kartą atvykau viena į Vilnių ir vasarą praleidau čia.
– Kokia mėgstamiausia jūsų spalva?
– Ryškiai rožinė.
– Geriausia vieta Lietuvoje?
– Namai.
– Kas jus gelbėja nuo rutinos?
– Spontaniškumas.
– Geriausias išgirstas patarimas?
– Duok durniui kelią.
– Kada pastarąjį kartą verkėte?
– Prieš mėnesį. Kai sirgau, buvau išsekusi ir tiesiog reikėjo išlieti emocijas.
– Ko labiausiai savyje nemėgstate (mėgstate)?
– Labiausiai nemėgstu kantrybės stygiaus, o mėgstu draugiškumą.