Šį kartą dar nežinomais atsakymais pasidalijo pirmoji Lietuvos pianistė, surinkusi arenas, mama, mokytoja Ieva Dūdaitė (34 m.).
– Jūsų diena neprasideda be...
– Be išėjimo į lauką basomis, net ir žiemą.
– Kas jus labiausiai gąsdina?
– Nepalikti po savęs pėdsako.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Iš kitų žmonių – esu labai sociali, įsikraunu energijos būdama tarp žmonių, bendraudama.
– Kas labiausiai pykdo?
– Žmonės, kurie nėra išsigryninę savo vertybių, siekių, tikslų, ribų.
– Gražiausias išgirstas komplimentas?
– Ieva, jei grotumėte ant Everesto kalno viršūnės, dėl jūsų kopčiau ir į ją.
– 3 dalykai, be kurių negalėtumėte gyventi?
– Be šeimos, Lietuvos ir muzikos. Šiais metais esu išsikėlusi tikslą į pirmą vietą gyvenime iškelti šeimą. Jei čia viskas, esu Lietuvoje, galiu su aistra atsiduoti ir muzikai.
– 3 žodžiai, geriausiai jus apibūdinantys?
– Vijurkas, rūpestėlis ir meniška realistė.
– Geriausios atostogos buvo...
– Praėjusį sausį su vyru ir ketverių metų dukrele Marija atostogavome Tailande. Tai buvo mano pirmoji kelionė į Aziją. Žmonių gerumas, įspūdinga gamta ir nenumaldoma, nesuvaržyta laisvė man paliko didžiulį įspūdį.
8 dienas gyvenome saloje, kur nėra nė vieno automobilio, tik motoroleriai, ir nė vieno šalmo. Neįsivaizduočiau tokio nuotykio kitur, bet ten vienu motoroleriu be šalmų trise lėkėme per salą. Basi, visi apsikabinę! Mėgavomės bendryste ir laisve – išnyko erdvė ir laikas, suartėjome kaip šeima. Magiškas jausmas.
– Kur slypi laimė?
– Labai arti – tavo viduje. Sunkiausia čia išgirsti save, nes aplinkui labai daug triukšmo. Visi atsakymai glūdi mumyse, tik nereikia bijoti giliai ir nuoširdžiai pasikapstyti savyje.
– Pats beprotiškiausias dalykas, kurį esate padariusi dėl meilės?
– Paskutinę minutę po koncerto „La Scala“ teatre Milane nusipirkau bilietus į Kerkyros (Korfu) salą Graikijoje, kur tuo metu su draugais atostogavo mano būsimas vyras, ir skridau pas jį.
– Gražiausias vaikystės prisiminimas?
– Mano ryšys su seserimi Marija, kurio išmokė mama. Niekada nepamiršiu, kaip besibaigiant braškių sezonui senelių sodo lysvėje Panevėžyje radome vieną uogą ir mama pasiūlė ją atiduoti jaunesnei sesutei. Atidaviau. Ir šiandien tai, kas geriausia, skiriu savo šeimai. Su seserimi iki šiol puoselėjame labai artimą ryšį.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
– Studijų metais dirbau plaukų modeliu – buvau ir raudonais, ir violetiniais plaukais, jie buvo ir išskutinėti. Už tai gavau pirmuosius honorarus, kuriuos išleidau mokslams.
– Kokia mėgstamiausia jūsų spalva?
– Violetinė.
– Geriausia vieta Lietuvoje?
– Mano namai.
– Kas jus gelbėja nuo rutinos?
– Rutinos neturiu labai daug, ji nevargina, bet kartais save tarsi perkraunu išeidama iš komforto zonos, kad ir kas tai būtų. Per koncertą adrenalino sau dovanoju pasiūlydama publikai išrinkti kūrinį, kurį jiems sugrosiu.
Gaminu pagal niekada negamintą sudėtingą receptą. Susigalvojame su vyru naujos veiklos, pavyzdžiui, išmokyti mane važiuoti motociklu. Tai kas nors, ko niekada nedariau.
– Geriausias išgirstas patarimas?
– Tėvelis vaikystėje jų negailėjo. Gyvenime pralenk ne kitus, o save pačią. Visada lyginkis ne su kitais, o su savimi. Dar ir dabar pamenu, kad ką išmoksi, ant pečių nenešiosi, bet ir šiandien kartais tenka elektrinį fortepijoną patampyti ant pečių! (Juokiasi.)
– Kada pastarąjį kartą verkėte?
– Senokai. Verkiu kokius du kartus per metus, kai susikaupia emocinis krūvis, darbai. Tos vienos dienos ašaroms ir užtenka, išsikraunu. Muzika aplinkui, jautrūs filmai sukelia šiurpuliukų, bet ašaros nerieda. Emocijas paleidžiu sportuodama.
– Ko labiausiai savyje nemėgstate ir ką mėgstate?
– Mano ir džiaugsmas, ir prakeiksmas yra mano plepumas.