Šį kartą dar nežinomais atsakymais pasidalijo mados tendencijų analitikė, lektorė, stilistė, televizijos, radijo laidų ir tinklalaidės „Nusirenk iki pusės“ vedėja Marija Palaikytė (37 m.).
– Jūsų diena neprasideda be...
– Vyro bučinio. Jis keliasi gerokai anksčiau ir visada prieš išeidamas į darbą atsisveikina bučiniu net tada, jeigu dar miegu. Labai svarbu kasdien nepamiršti apkabinti, priminti vienas kitam jaučiamą šilumą.
Giedrė Žickytė – apie remontuojamus namus, darnius santykius šeimoje ir naujo filmo užkulisius
– Kas jus labiausiai gąsdina?
– Tikiu, kad gyvenime nereikia ieškoti problemų, saviplakos ar dar kitokio negatyvo. Visi susiduriame su iššūkiais, bet būtent taip vadinu tariamas problemas. Koncentruojuosi ne į iššūkius, o į pasiekimus, ne į trūkumus, o į privalumus.
Susiję straipsniai
Tikrieji bauginantys dalykai yra artimųjų sveikata ir gerovė. Ačiū Dievui, visi esame sveiki.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Nuostabūs atradimai gali nutikti tiesiog nebūnant abejingam. Labai myliu gyvenimą ir stengiuosi kasdien tobulėti, net jei tai reikštų mažiausią naują atradimą. Įkvėpimo semiuosi iš žmonių, aplinkos, kultūros, meno kūrinių.
Bet nereikia visko vertinti per rimtai, pavyzdžiui, vakar ėjau pro Florencijos katedrą, bet pirmą kartą pastebėjau vieną lango apvado dekoro elementą, kurio niekada nebuvau mačiusi. Didis įkvėpimas lygioje vietoje. Lygiai taip pat godžiai grožiuosi Vilniaus senamiesčio grožiu, nors ta pačia gatve galbūt einu jau šimtąjį kartą.
Jaučiu didelį įkvėpimą matydama laimingus, savitus žmones. O šiaip tikiu, kad didžiausias įkvėpimas yra domėtis ir mėgautis gyvenimo įvairove: neužsidaryti tik savo rate, savo mėgstamose vietose, vertinti kokybę, bet nesivaikyti visuotinai garbinamos prabangos. Žavesys slypi pusiausvyroje, dinamikoje ir įvairovėje.
– Kas labiausiai pykdo?
– Viena pagrindinių mano vertybių – lojalumas. Esu ištikima žmonėms ir nuoširdžiai to tikiuosi iš kitų.
Tad išdavystės mane ne tiek pykdo, kiek skaudžiai nuvilia. Gal dėl to, nors gyvenime esu apsupta gausybės žmonių, vis dėlto arti širdies įsileidžiu vos keletą.
– Gražiausias išgirstas komplimentas?
– Kartą mano amžinatilsį tėtis man pasakė, kad mano labai karšta širdis ir kad to niekada neprarasčiau. Visada prisimenu jo žodžius ir didžiuojuosi savo karšta, meilės plačiąja prasme pilna širdimi.
– 3 dalykai, be kurių negalėtumėte gyventi?
– Be šeimos – esu be galo laiminga, kad visą gyvenimą puoselėjame tokį artimą ryšį, o dabar šeimos sąvoka mano širdyje įgavo dar kitą formą, kai pati sukūriau savąją.
Be savirealizacijos: mano darbas man nėra tik veikla ar pajamų šaltinis – tai aistra ir gyvenimo būdas, grįstas mano pamatinėmis vertybėmis.
Be kasdienių atradimų: su vyru nuolat tyrinėjamų žavingojo gastronomijos pasaulio ypatumų, koncertų, parodų, vintažo parduotuvėlių lobynų, istorijų, bendravimo. Bendravimas man yra ir dalinimasis, ir atradimas.
– 3 žodžiai, geriausiai jus apibūdinantys?
– Aistra gyvenimui, juokas, nepalaužiamumas.
– Geriausios atostogos buvo...
– Visos atostogos, kurios buvo, yra ir bus, nes tai laikas su šeima, vyru, tikrais artimiausiais draugais, o kartais net ir būnant tiesiog su savimi.
Tikiu, kad reikia mokėti ne tik aistringai siekti savo tikslų, dirbti, kurti, bet ir lygiai taip pat aistringai mokėti ilsėtis. Gyvenime visur svarbiausia ne kraštutinumai, o pusiausvyra.
– Kur slypi laimė?
– Pilnatvėje. Bet kaip tai pasiekti? Visų pirma sąmoningai priimti save ir kitus. Esu labai savikritiška, aukštus lūkesčius keliu ir kitiems, bet šiais laikais daug kalbėdami apie sąmoningumą kažkodėl pamirštame, kad jis turėtų prasidėti nuo santykio su savimi ir kitais.
Savivertės puoselėjimas, savo kūno priėmimas, o tuomet natūraliai susikurianti empatija ir tolerancija kitų įvairovei.
Kai pasieki vidinę ramybę santykyje su savimi, esi pasiruošęs visaverčius santykius kurti ir su kitais.
Tuomet yra pusiausvyra tarp tikslų, svajonių, norų bei gebėjimo įvertinti, džiaugtis ir būti dėkingam už tai, ką jau turi.
– Pats beprotiškiausias dalykas, kurį esate padariusi dėl meilės?
– Man atrodo, kad šiais laikais apskritai tikėti meile bei santuoka jau yra tarsi kova už meilę. Dažnai sulaukiu ironiškos kritikos, kad esu naivi ir žvelgiu į gyvenimą pro rožinius akinius. Bet aš neįsivaizduoju, kodėl turėčiau mąstyti, gyventi ar jausti kitaip.
Tikiu, kad dėl meilės verta stengtis, nes tai varomoji gyvenimo jėga. Ar tai būtų meilė antrajai pusei, ar artimiesiems, ar gyvenimui plačiąja prasme. Aš kovoju už meilę ir oriai švenčiu savo romantiškai rožinius gyvenimo akinius.
– Gražiausias vaikystės prisiminimas?
– Mokėjimas džiaugtis mažais dalykais, kiekvienu šeimos žingsneliu į svajonių įgyvendinimą. Žvelgdama iš dabarties visuotinio pertekliaus perspektyvos kartais susimąstau, kad prarandame mokėjimą džiaugtis mažais dalykais.
Amžinos ambicijos, tikslai, materialiniai siekiai – viskas nukreipta į ateitį. Dabartiniame savo gyvenimo etape jaučiuosi pagaliau laiminga ne tik programuodama ateitį, bet ir iš širdies jausdama dėkingumą už viską, ką turiu.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
– Padavėjos darbas vasarą restorane Belfaste Šiaurės Airijoje. Nuostabi patirtis, parodžiusi, kad darbas su žmonėmis gali būti ne tik pajamų šaltinis, bet ir didelis malonumas.
Be to, darbo patirtis užsienyje aštuonioliktojo gimtadienio fone buvo dar ir savarankiškumo įrodymas sau bei kitiems.
– Kokia mėgstamiausia jūsų spalva?
– Tikiu spalvų psichologija ir labai jaučiu, kada ir kokiomis spalvomis noriu puoštis pati ar puošti savo aplinką. Spalvos gali įkvėpti arba nesėkmingo pasirinkimo atveju – netgi slopinti.
Vis dėlto turiu pripažinti, kad mane labai intriguoja juoda spalva. Ji dažnai laikoma nuobodžia, ypač kalbant apie aprangą, bet, mano nuomone, tai labai klaidingas įsitikinimas. Juoda savyje turi daug jėgos.
– Geriausia vieta Lietuvoje?
– Namai, kopos, miškai.
– Kas jus gelbėja nuo rutinos?
– Mano gyvenime mažai rutinos, nes jau daugiau nei dešimtmetį gyvenu tarp Vilniaus ir Florencijos. Taigi kiekvieną mėnesį skraidau pirmyn ir atgal. Toks gyvenimo būdas jau savaime sukuria ryškią kasdienybės dinamiką.
Bet man patinka viską dar labiau paaštrinti, pavyzdžiui, su vyru sąmoningai akcentuojame tiek išsiskyrimo, tiek ir susitikimo dienas – tai tarsi nuolat atsikartojančios romantiškos tradicijos, užuot liūdėjus dėl reguliarių išsiskyrimų. Viskas gyvenime yra požiūrio klausimas: mano stiklinė visada pusiau pilna.
– Geriausias išgirstas patarimas?
– Reikia mokėti gyventi. Tai mano močiutės gyvenimo moto ir aš labiau nei bet kada jaučiu, ką ji turi omenyje. Niekas kitas nesukurs laimės, jeigu ne mes patys, ir niekas kitas tos laimės neišlaikys.
– Kada pastarąjį kartą verkėte?
– Esu jautrus ir aistringas žmogus, tad ašaros man nesvetimos, lygiai kaip ir skardus juokas. Tikiu, kad reikia išjausti viską: džiaugsmą, liūdesį, laimės ašaras ar tas, kurios rieda nusivylus. Gyvenimas yra spalvingas ir būtent dėl to jis žavingas.
– Ko labiausiai savyje nemėgstate ir ką mėgstate?
– Didžiuojuosi savo atkaklumu, smalsumu, aistra ir meile gyvenimui bei žmonėms.
Esu labai reikli sau ir kitiems, bet nelaikau to blogu bruožu – tai savybė, kuri kartais sudrebina žemę po kojomis, kelia aistras, bet kartu leidžia nestovėti vietoje ir tobulėti. Svarbiausia gyvenime nepamesti savęs ir savo vertybių.