Šiandien santykių edukatorius, tinklalaidės „Skiriamės! Juokauju“ kūrėjas Arnas Markevičius (40 m.) – ne tik sėkmės lydimas lektorius, bet ir laimingas vyras bei septynmečių dvynukų Aro bei Nojaus tėvas.

Kas galėtų pagalvoti, kad prieš dešimtmetį jis su žmona Dovile (40 m.) stovėjo prie pat skyrybų slenksčio, o jųdviejų susitaikymą vainikavo Arno sąlyga, kad vaikų jie niekada neturės.

Kadaise santykių temos Arno gyvenime nebuvo visiškai – jis sukosi verslo pasaulyje. Itin jaunas santykius su būsima žmona Dovile užmezgęs vyras jau netrukus susituokė ir santykiai jį domino tik tiek, kiek reikalavo ryšio su sutuoktine kūrimas.

„Netikėtai santykių tema tapo mano savirealizacija ir pagrindinis pajamų šaltinis, nors ir dabar nesu visai palikęs verslo. Standartiškai įsivaizduojame, kad žmonės domisi psichologija, baigia tokias studijas ir tada teorines žinias, gautas universitete, pritaiko praktikoje konsultuodami kitus.

[[ge:lrytas:lrytas:41475774]]

Mano kelias – absoliučiai atvirkščias. Kai su žmona atsidūrėme santykių krizėje, supratau neturįs jokių žinių, kaip su ta krize turėčiau tvarkytis.

Man nuoširdžiai atrodė, kad išbandžiau viską, ir mes negalime būti laimingi kartu. Tačiau turėjau įprotį, kuris mūsų santuoką ir išgelbėjo, – jei ko nors nežinodavau versle, važiuodavau į mokymus.

[[ge:lrytas:lrytas:41450753]][[ge:lrytas:lrytas:41473461]][[ge:lrytas:lrytas:41356009]]

Mokiausi, kad suprasčiau, kad rasčiau atsakymus“, – pasakojo A.Markevičius, tuo metu skyrybų dokumentus jau atidavęs reikiamoms institucijoms.

Iš JAV parsisiuntęs ir perklausęs santykių mokymus išsiskyrusioje šeimoje augęs jaunas vyras suprato, kad neturi jokio įsivaizdavimo, kaip atrodo vyro elgesio modeliai laimingoje santuokoje. Dovilė moters elgesio modelio iš savo šeimos taip pat neturėjo.

Tad kaip jiems sukurti visavertį santykį?

– Esate sakęs, kad jūsų kasdienybė buvo kontroliavimas ir priekaištai antrajai pusei. Kas jums padėjo iš naujo lipdyti santykius ir apie tai kalbėti kitiems?

– Tas skyrybų pusmetis buvo sunkiausias mūsų gyvenime. Aiškiai suvokėme, kad modeliai, kuriais buvome įpratę vadovautis, neveikia, o naujų nežinome. Patiems jų atrasti nepavyko, tad išvykome į Tony Robbinso mokymus Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Mums jie padėjo. Supratau, kad apie santykius nesupratau nieko, kad daug lemiamų veiksnių susiję ne su santykiais, o su mano vertybėmis, savęs pažinimu, kad tikiuosi, jog mano vidinį trūkumą patenkintų žmona ar kiti žmonės iš išorės, ir panašiai.

Pradėjau keistis. Kadangi tai buvo susiję ne tik su konkrečiais mano ir Dovilės santykiais, bet ir su vidine transformacija iš esmės, pradėjo augti ir mano pajamos, pradėjau geriau su savimi susikalbėti ir jaustis santykiuose. Žmonės iš šalies matė tuos rezultatus, o kadangi versle vesdavau mokymus, paprašė dalintis ir šia patirtimi.

[[ge:lrytas:lrytas:41557439]]

Apie santykius pradėjau kalbėti praėjus dvejiems metams po to, kai mūsų asmeniniai santykiai pradėjo keistis į gera. Man tai buvo didžiulis įkvėpimas. Nuosekliai šalia savo verslų ir kitų veiklų pradėjau domėtis ir santykių anatomija, vykdavau į įvairius mokymus JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje. Kaupiau vis daugiau bagažo, žmonės pradėjo prašyti konsultacijų, galiausiai pasukau savirealizacijos keliu ir verslai tapo papildoma mano veikla.

Šiandien esu ir studentas – Vilniaus universitete studijuoju psichologiją, nors savo kelią pradėjau iš praktinės pusės, tik susidūręs su dideliais sunkumais pats.

– Sakote, kad santykių modelį atsinešame iš šeimos. Ar tie, kurie vaikystėje ir vėliau kasdien matė gerus savo tėvų santykius, tarsi automatiškai yra užkoduoti ir patys tokius kurti?

– Tobulų santykių tikrai nėra. Tačiau žmonės, augę darnių santykių aplinkoje, turi kur kas geresnę startinę padėtį, pradžią savo kuriamiems santykiams. Ar įmanoma startavus iš geresnės situacijos viską sugadinti? Žinoma! Tačiau tikimybė mažesnė.

Ir su psichologais, psichoterapeutais, kuriuos pasikviečiame į tinklalaidę, kalbamės apie tai, kad teoriškai du iš puikių santykių šeimoje atėję žmonės be jokių mokymų, terapijų ar knygų galėtų kurti santykius, kuriuose daug įkvėpimo, o ne kančios.

Gero pavyzdžio turėjimas, tarsi įgimtas suvokimas, kaip suprasti ir priimti kitą žmogų, kaip reikėtų leisti egzistuoti dviem skirtingoms nuomonėms ir skirtingiems pasauliams, nekontroliavimas ir nežeminimas, mokėjimas ir gebėjimas atsiprašyti, validuoti kito jausmus visada padeda.

Vis dėlto dauguma mūsų į šį būrelį nepatenkame. Daugelis mūsų matė kontrolę ir priekaištus, o ne konstruktyvų ribų brėžimą. Džiaugiuosi, kad šiandien Vakarų pasaulyje atsiranda vis daugiau žmonių, kuriems ta dvasinė mūsų plotmė rūpi vis labiau.

Santykiai prasideda gana standartiniais scenarijais – mes įsimylime, galbūt kas nors puola į vienos nakties nuotykį, kuris baigiasi moters pastojimu ar panašiai. Vis dėlto dažniausiai santykis gimsta iš susižavėjimo. Įsimylėjimo periodas yra tarsi besigaunantis savaime, todėl gana įprasta tikėtis, kad nedėdami jokių pastangų su tuo susižavėjimo objektu jausimės gerai visada.

[[ge:lrytas:lrytas:41557437]]

Tačiau įsimylėjimas nėra meilė. Įsimylėjimas – tam tikra biocheminė, biopsichosocialinė reakcija. Kai nukrinta rožiniai akiniai ir susiduriame su realybe, mums ima atrodyti, kad tas žmogus – ne mums skirtasis. Juk jei būtų mums skirtasis, savaime viskas klotųsi gerai. Ar dažnas tokiu atveju pagalvoja, kad pats neturi įgūdžių kurti santykius?

Mėgstu vieną žiaurią tiesą: kai santykiuose pradedame jaustis blogai, kai mums pasidaro labai nepatogu, tada ir prasideda realus ryšio kūrimas. Iki tol viskas vyksta savaime, nes įsimylėjimas kompensuoja tikro santykio trūkumą.

– Šiandien žmonės nebijo skirtis, nededa pastangų išsaugoti santykius. Juk susirasiu kitą, tinkamesnį, ir vėl viskas bus gerai.

– Bet gerai nebus – ir naujuose santykiuose prieisime liepto galą, kai vėl pasidarys nepatogu. Nes, pasikartosiu, įgūdžių kurti santykius dažnas mūsų neturime. Kai tai suprantame, kyla klausimas, ar jau reikėtų ieškoti pagalbos. Kol neskauda, retas kuris kreipiasi.

Viena priežasčių, kodėl kuriame tinklalaidę, ir yra santykių profilaktika, tačiau tokių užsukančių pasidomėti nedaug. Mūsų ieško tie, kuriems jau skauda.

Konsultacijose, mokymuose pasitinkame tuos, kuriems skauda taip stipriai, kad jie ieško pagalbos. Visada yra riba, kai kaina pasirodo jau maža lyginant su tuo, kaip stipriai skauda.

Paradoksalu yra tai, kad mūsų sekėjos socialiniuose tinkluose – daugiausia moterys, o į mokymus ateina tiek jos, tiek vyrai. Čia prieinu prie hipotezės, kad moterims santykiai – tiesiog įdomi tema sekti, o vyrai mūsų ieško labiau tuomet, kai nori rasti atsakymus savo situacijoje.

– Yra toks posakis, kad po vestuvių vyras mano, jog moteris nesikeis, o moteris – kad vyrą pakeis. Jūs gi sakote, kad spręsdamas savų santykių krizę pasikeitėte.

– Keisti savęs nerekomenduoju ir mums to tikrai nereikia. Mums reikia – to reikėjo ir man – išmokti tapti savimi. Dažniausiai gyvename gyvenimą, kuriame nesame savimi: esame išmokę, kuo, kokie turime būti tėvams, draugams, visuomenei. Iš to atsiranda daug problemų.

Jei būsiu savimi, Dovilė manęs nepriims. Tačiau jei nebūsiu, nekęsiu savęs, blogai jausiuosi kiekvieną dieną. Ir šiandien pamenu labai gerą mūsų terapeutės klausimą: „Ar esi kada nors buvęs savimi nepriklausomai nuo to, kaip reaguos tavo žmona, kokia bus jos ilgalaikė reakcija?“

Pasirodo, nėra taip, kaip man atrodė, – Dovilė gali priimti, mes augame ir keičiamės.

Taigi viena dalis pokyčio – tapti savimi ir santykiuose nepamesti savęs autentiško. Čia atsiranda ir kita dalis. Santykiai tampa nuolatiniu skirtumų valdymu, nes du žmonės juose – nevienodi. Turime išmokti priimti kitą žmogų ir čia atsiranda mokėjimas brėžti ribas, atsiprašyti, validuoti, išklausyti, bendrauti, leisti kitam būti savimi ir pan.

[[ge:lrytas:lrytas:41557440]]

Čia tą žinių ir įgūdžių trūkumą atliepia ir mūsų vidinis pasaulis, neturėjimas pavyzdžio savo šeimose. Todėl ir yra sunku. Konsultacijose žmonėms reikia vilties ir tikėjimo, kad situacija yra išsprendžiama, ir žinių, kaip tai daryti.

– Buvimo santykiuose galima išmokti?

– Taip. Tik tai nebūtinai yra lengva. Jei grįšime prie pasikeitimo: juk prieš dešimtmetį nė vienas mūsų nebuvome tokie, kokie esame dabar. Žmonės keičiasi. Tik kodėl mes sakome, kad jie nesikeičia? Nes jie keičiasi ne taip, kaip mes norime.

Piktinamės, nes jie netampa tuo, kuo mes norime. Kontroliuojančio tipo žmogus įsivaizduoja, kad jei antroji pusė jam paklus, viskas bus gerai. Ne, gerai nebūtų, nes tokių žmonių santykių dinamika taptų dar baisesnė – realybėje ta antroji pusė jaustųsi dar labiau žeminama.

Savo viziją turi ir nuolankusis: „Nekontroliuok manęs, ir viskas bus gerai.“ Nebus, nes ribų tu nemoki brėžti. Žmonės dažnai nemato didesnio paveikslo. Įgūdžiai mums reikalingi ne vien santykiui, bet ir tam, kad taptume savimi. Santykiai nebūtinai yra darbas. Dirbti tenka su savimi, jeigu norime gydyti emocines žaizdas, pažinti save, o santykiai, kai esi savimi, jau einasi gana lengvai. Santykiai tampa darbu, kai nedirbame su savimi.

Tad pokytis tikrai įmanomas, tik jam reikia nuolatinio ir nuoseklaus savęs pažinimo, suvokimo, koks psichologinis bagažas mus veikia ir kokios santykių dinamikos norime.

– Nors grįžęs į santykį su žmona anuomet jai iškėlėte sąlygą, kad jūs niekada neturėsite vaikų, šiandien esate dvynių berniukų tėtis ir mėgaujatės tėvyste. Koks buvo jūsų kelias iki tėvystės?

– Čia mes ir prieiname prie klasikinio konflikto santykyje, apie kurį žmonės net neįsivaizduoja. Kurti santykį ar santuoką? Kai mes norime išlaikyti porą, dažniausiai pradedame pataikauti – jei kitas ko nors nori, aš nusileisiu, nebūsiu savimi.

[[ge:lrytas:lrytas:41557442]]

Pradžioje aš nusileidau. Dovilė norėjo vaikų, aš sutikau, nors jaučiau, kad vaikai nekokių tuometinių mūsų santykių tikrai neišgelbės. Bandėme. Kai sužinojome, kad aš negalėsiu jų turėti, pajutau tarsi išsilaisvinimą – išsigelbėjau. Atsisakiau kreiptis pagalbos.

Negaliu? Vadinasi, tokią ir brėžiu dirbtinę, iš fiziologijos atsiradusią ribą, nes brėžti ribų aš nemokėjau. Atėjome prie skyrybų.

Kai pradėjome taikytis, viena iš mano sąlygų ir buvo: „Noriu, kad suprastum, jog mes neturėsime vaikų.“ Šiandien suprantu, kad tada nebuvau brandus jaunuolis, – buvau negebantis suvaldyti savo emocijų, egocentriškas, nesaugus ir su daugybe gynybinių reakcijų. Man atrodė, kad turiu iš anksto apsisaugoti nuo konfliktų, kurie vyko prieš mūsų santykių krizę.

Dabar suprantu, kad vaikų nenorėjau turėti, nes nenorėjau, kad jie augtų disfunkcinėje šeimoje. Nes mes abu esame užaugę tokiose šeimose. Ir šiandien mano didžioji motyvacija mokyti apie santykius ir padėti žmonėms yra vaikai – kad jie augtų santykių prasme brandžiose šeimose, tose šeimose galėtų būti savimi matydami tinkamus santykių pavyzdžius iš tėvų.

Po kokių pusantrų metų pradėjau labai aiškiai matyti santykių progresą. Nors Dovilė ir buvo sutikusi, kad mudu neturėsime vaikų, pastebėjome, kad pradedame susižvalgyti, kai mūsų kelyje atsiranda mažyliai, – jų susilaukė draugai, matome juos ir tiesiog gatvėje ar kavinėje. Tame susižvalgyme būdavo tikros šypsenos, juokas.

Atėjo laikas, kai supratome, kad norime pabandyti. Visas mano kategoriškumas buvo išgaravęs, kai santykyje pamačiau progresą. Nebeturėjau priežasčių nenorėti vaikų. Tad kreipėmės pagalbos, ir Dovilė pastojo.

Žmonės dažnai nenori įsipareigoti – turėti vaikų, pirkti namo, tuoktis, įsivaizduodami, kad jų santykiai nėra tobuli. Tobulų santykių nėra ir net nereikia, kad gerai jaustumės. Mums reikia progreso.

Blogai jaučiamės tada, kai pastebime, kad geri santykiai darosi prastesni. Ir atvirkščiai – galime būti labai prastuose santykiuose, bet matydami, kad kiekvieną mėnesį vis geriau susikalbame, mūsų ryšys stiprėja, jausimės puikiai. Tai pasakytina ne tik apie santykius, bet ir apie finansus, karjerą ar pan.

[[ge:lrytas:lrytas:41557449]]

– Tačiau vaikai – dar vienas didžiulis santykių išbandymas.

– Taip, absoliučiai. Vaikai negelbėja santykių, jie į juos įneša iki tol neregėtų sunkumų ir iššūkių, tarsi apnuogina juos. Vaikų neturėjimas yra kur kas lengvesnis scenarijus nei jų turėjimas. Tai visai kitokio sudėtingumo mūsų gyvenimo etapai.

Jei žmogus, neturintis vaikų, sako, kad jis niekam neturi laiko, visada skuba ir lekia, susilaukęs vaikų jis ir pats tik pasijuokia iš tokių savo šnekų! Jis turėjo laiko, daug laiko, tik to nesuprato. Tačiau to suprasti teoriškai ir neįmanoma – juk mačiau daug draugų su vaikais, žinojau jų kasdienybę, net sugebėdavau jiems aiškinti, kad netinkamai planuojasi ar pan. Nė velnio! Tik pats turėdamas sūnus suprantu, kaip yra iš tiesų.

– Viena mano mylima draugė yra pasakiusi, kad gyvenimo prasmės ieško tie, kas neturi vaikų. Tad tie sunkumai, kurių atsiranda auginant vaikus, tas dar vienas iššūkis santykiuose, matyt, vertas pastangų tik suvokiant, kokią prasmę žmogui suteikia vaikai.

– Čia prieiname prie dar vieno aspekto. Santykių, vaikų turėjimo prasmė nėra ta, kad mes visąlaik būtume laimingi, kad mus visada lydėtų vien džiaugsmas. Santykių prasmė – padėti mums augti. Kankinsimės santykiuose, jei manysime, kad jie turi mums teikti nenutrūkstamą džiugesį ir patenkinti visus mūsų poreikius.

Santykiai – jų sunkumai, iššūkiai, kurie yra neišvengiami, mus augina. Vaikai dovanoja labai daug laimingų akimirkų, taip, bet yra jų ir labai skausmingų, sunkių, sudėtingų. Prasmė ir atsiranda per progresą, kai mes pradedame matyti, kad gebame daugiau nei gebėjome prieš tai, kad pasiekėme daugiau nei iki tol.

Vaikai tikrai suteikia biologinę prasmę – mes esame biologiškai užkoduoti daugintis. Tačiau žmonės, kurie negali ar nenori turėti vaikų, tikrai gali rasti savo gyvenimo prasmę ir kitur.

– Siekėte gerų santykių – juos turite ir to mokote kitus, auginate dvynukus – jų irgi siekėte, negalėdamas susilaukti kreipėtės į specialistus. Šiandien esate laimingas? Ko dar trūksta?

– Būsiu atviras: bijau sakyti, ypač kalbėdamas apie santykius, kad esu laimingas. Labai noriu, kad žmonės matytų realybę santykyje. Mes su Dovile lygiai taip pat kaip ir visi kiti pykstamės.

Štai skrendame atostogauti: vaikai kelia dramas, suirzę mes irgi neapsieiname be dramų. Tokioje situacijoje Dovilė yra manęs klaususi, ar nebijau, kad mane kas nors atpažins ir supras, kad mano santykiai – ne rožėmis kloti. Štai mes pykstamės, ir darome tai viešai.

Atsakiau, kad ne tik kad nebijau, bet ir labai norėčiau, kad žmonės pamatytų realią situaciją. Mes irgi pykstamės. Skirtumas galbūt tik toks, kad mudu turime gerokai geresnius įgūdžius tą mūsų ryšį sutvarkyti, nei kad turėjome prieš dešimtmetį. Mūsų progresas yra ryškus.

Taip, esu laimingas. Tik noriu būti suprastas teisingai: mes nuolatos nesišypsome ir nesiekiame idealių dalykų. Kartais kiti mano, kad kas vakarą susikabinę už rankų prie židinio liepsnos geriame arbatą, o mūsų vaikai niekada nekelia jokių konfliktų, noriai eina į mokyklą ir visada valgo tai, kas padėta ant stalo. Žinoma, kad taip nėra.

[[ge:lrytas:lrytas:41557447]]

Mano tolesnis siekis – ir toliau tęsti savo veiklą. Kai gilinuosi į santykius ir padedu žmonėms, pasineriu – išnyksta ir laikas, ir erdvė, todėl suvokimas, kad puikiai jaučiuosi dirbdamas su poromis, šeimomis, man atėjo savaime.

Dėl to ir studijuoju psichologiją ne tik Vilniaus universitete, bet vykstu ir į daug mokymų užsienyje, ieškau pačių efektyviausių santykiams padedančių praktikų. Turėti veiklą, kuri įkvepia, – didžiausias apdovanojimas gyvenime. Tad naujo tikslo, kuris man sukurtų papildomą laimę, neieškau.

Laimė yra leidimas sau ir gebėjimas būti savimi. Tai nereiškia, kad nebus aplinkybių, kai turėsime pritapti prie kultūrinio ar kokio kitokio konteksto. Tačiau pilnatvė atsiranda, kai nesivadovaujame mums primestomis vertybėmis, nesistengiame įtikti, pataikauti kitiems.

Kai viduje jauti įkvėpimą ir pilnatvę, nereikia siekti ko nors, ką matei socialiniuose tinkluose (kurie, beje, yra iškreiptų veidrodžių karalystė, čia matome tik laimingus žmones, nepriklausomai nuo to, ar jie tikrai tokie yra) ar aplinkui, – nusipirkti kokį „madingą“ automobilį, rankinę ar atostogauti ten, kur vyksta daugelis sėkmės lydimų žmonių.

A. Markevičius atskleidė, kas jam padėjo išgyventi santykių krizę: „Skyrybų pusmetis buvo sunkiausias“