Šį kartą dar nežinomais atsakymais pasidalijo žurnalistė, gyvenimo stebėtoja Audrė Kudabienė (56 m.).
– Jūsų diena neprasideda be...
– Puodelio kavos ir pirmo klausimo sau: „Kam šiandien būsiu reikalinga?“
V. Mičiulienė – apie laimės nenešusį Stefutės vaidmenį, kitokią save ir netikėtą šio interviu priežastį
– Kas jus labiausiai gąsdina?
– Abejingumas. Kai žmogus nustoja jausti – nustoja ir gyventi.
Susiję straipsniai
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Iš žmonių istorijų. Tikros patirtys – geriausi scenarijai.
– Kas labiausiai pykdo?
– Tuščias triukšmas. Gyvenime ir eteryje.
– Gražiausias išgirstas komplimentas?
– „Po jūsų reportažo mano bėdos išsisprendė per dieną.“ Žurnalistei tai – aukščiausias įvertinimas.
– 3 dalykai, be kurių negalėtumėte gyventi?
– Artimieji, smalsumas ir laisvė rinktis.
– 3 žodžiai, geriausiai jus apibūdinantys?
– Smalsi. Empatiška. Reikli sau.
– Geriausios atostogos buvo?
– Ten, kur išjungiau telefoną ir įjungiau save. Neseniai grįžau po kelių dienų viešnagės pas bičiulę vienoje Ispanijos salų. Truputis saulės, gera kompanija – to užteko, kad atgaučiau energiją, arba, kaip dabar sakoma, balansą.
– Kur slypi laimė?
– Mažuose, bet tikruose dalykuose – pokalbyje, apkabinime, ramybėje.
– Pats beprotiškiausias dalykas, kurį esate padariusi dėl meilės?
– Rizikavau komfortu. Ir nė karto nesigailėjau. Tebus tai toks mįslingas atsakymas nesigilinant į detales.
– Gražiausias vaikystės prisiminimas?
– Vieno tokio nėra, vaikystė man – vienas didelis ir gražus prisiminimas, kažkodėl kvepiantis vasara ir braškėmis. Ir būtinai valgant pamirkomomis cukruje.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
– Pirmas honoraras už tekstą. Tada už dar labai trumpą ir atlygis tik simbolinis, bet leido pajusti, kad galiu pasakoti, kad žodžiai gali daryti įtaką ir tai didelė atsakomybė.
– Kokia mėgstamiausia jūsų spalva?
– Balta. Nes joje telpa visos kitos.
– Geriausia vieta Lietuvoje?
– Ten, kur jaučiuosi sava. Kartais tai pajūris, kartais – namų virtuvė.
– Kas jus gelbėja nuo rutinos?
– Nauji klausimai sau. Jie atveria naujus kelius.
– Geriausias išgirstas patarimas?
– „Nebijok būti nepatogi, jei jautiesi teisi.“
– Kada pastarąjį kartą verkėte?
– Kai istorija palietė taip, kad tylėti buvo neįmanoma.
Kartu su kolegomis darėme vieną reportažą po kito, kad padėtume sunkiai sergantiems vaikams gauti tuo metu valstybės nefinansuojamą gydymą.
Buvo ašarų ir klausantis pačių vaikų liudijimų, ir matant situacijos beviltiškumą. Bet viešumas laimėjo.
– Ko labiausiai savyje nemėgstate ir ką mėgstate?
– Nemėgstu savo perfekcionizmo, mėgstu gebėjimą girdėti net tai, kas nepasakyta.