Verslininkas, dizaineris, taisymo platformos „Tingit“ bendraįkūrėjas Robertas Kalinkinas (37 m.) su žmona – mados namų „Robert Kalinkin“ kūrybos vadove Agne (41 m.) neslepia – jų vaikai auga apipilti ne tik meile, bet ir dovanomis.

Sutuoktinių tikslas – kad septynmetė Mara ir dvylikos Markas džiaugtųsi vaikyste, kol tėvai gali ją suteikti nuostabią: „Nė mirktelėti nespėsime, kai jų vaikystė baigsis.

O tada didžioji dalis gyvenimo – kaip voverių rate! Juk ir mes – besivaikantys sėkmę, pinigus ir svajones – taip gyvename“.

Robertas atviras – jiedu su Agne dirba labai daug, todėl vaikai, jų nuomone, tiesiog auga patys, o tėvams malonu tai stebėti.

„Pusiau rimtai, pusiau juokais pasakysiu, kad vaikų auginimas – kaip pavasaris kieme. Atrodo, tik pasodinai augalą, o štai jau žydi tas bijūnas!“, – juokėsi A.Kalinkina.

Žmonai pritarė ir Robertas – vaikai užaugo itin greitai. Tiesa, Mara – dar nedidelė, tad kiek ilgiau džiugins tėvus savo čiauškėjimu namuose.

„Paskutinis dešimtmetis ir man tarsi dingęs, prabėgęs lyg koks vienas savaitgalis. Štai ateina kitas savaitgalis ir pagaunu save galvojantį – ką aš nuveikiau aną? Taip matau mūsų praeitį – kaip akimirką, kurioje nutiko daug nuostabių dalykų“, – sakė jis.

– Robertai, tave socialinėje erdvėje matome labai atvirą – daliniesi ne tik darbais, bet ir buitimi, savaitgalio darbų sąrašais, linksmybėmis. O kad jau kalbamės prieš Tėvo dieną – koks esi tėvas?

Robertas: Mes jau įpratę, kad žmonės, sekantys mus socialiniuose tinkluose, tarsi kartu gyvena tą mūsų realybės šou. Nepažįstamieji sveikinasi gatvėje, nes matė, ką vakar valgei vakarienei, dažnas net pasidomėjo receptu. Kita vertus, kiek daug jie nemato. Realybėje lieka kur kas daugiau gyvenimo, kurio rodyti nenoriu, nespėju arba tiesiog nereikia.

Jei kalbame apie vaikus... Matydamas, kaip jie auga, kokios vertybės juose jau tikrai yra, galiu pasidžiaugti ir dar kartą sau pasakyti, kad kažką darome gerai – esame puikūs tėvai, be galo mylintys savo vaikus. Kaskart apie tai pagalvodamas pajuntu ir begalinį dėkingumą savo tėvams – viso to išmokau iš jų.

Žinoma, pasimėtyti akmenis į savo daržą visada rasiu dėl ko – per mažai laiko skyrėm vaikams, kažko nepaaiškinom, nepažaidėm... Tačiau žinau, kad laikas, kurį jiems skiriu, tikrai kokybiškas.

Agnė: Viskas su tavimi yra gerai. Robertas būna arba itin konkretus ir reiklus – kai viskas turi būti sutvarkyta, net ant grindjuosčių negali būti nė dulkelės, arba lepina visus iki negalėjimo! Prizai, dovanos kartais vaikams perkami tokie, kuriems jie dar per maži. Sakykime, Markui – 3D spausdintuvas nuo šešerių, su intensija mokytis ir išmokti kuo anksčiau. Arba knygos rekomendacija sūnui, kad gebėtų tinkamai pasirinkti maistą ir žinotų, kodėl taip – geriau.

Ją perskaitęs vaikas vėl gauna dovaną. Robertas galvoja į ateitį. Man kartais atrodo, kad tiek daug malonumų, paskatinimų ir pirkinių vaikams nereikia, o Robertas jiems atiduotų paskutinius marškinius. Aš vaikų taip nelepinu.

– Agne, ar jis lepina ir tave?

Agnė: Taip, lygiai taip pat – per daug.

– Robertai, ar čia nebus taip, kad vaikams perki žaislus ar kitokius dalykus dėl to, kad pats nori juos išmėginti? Juk sakoma, kad vaikuose įgyvendiname savo vaikystės svajones ir čia galime daryti tai nesislėpdami – juk vaikui!

Robertas: Tai aišku! Manau, kad visi tėvai taip daro. Man patinka praturtinti jų vaikystę, o ne nuolat rodyti sau ir jiems gyvenimo mokyklos sunkumus. Esu pirkęs didelį „Lego“ rinkinį Markui dar tada, kai jis nė nesuprato, koks čia konstruktorius. Čia lazda irgi turi du galus: tėvai vaikuose įgyvendina tai, ko patys norėjo ir neturėjo, arba atvirkščiai – ką turėjo ir kas jiems labai patiko.

Ar aš norėjau to 3D spausdintuvo? Tai aišku! Tik jau nebeturiu laiko juo džiaugtis. Šis pirkinys, beje, labai pasiteisino – tikrai namuose yra žaislų, kuriais vaikai pasidžiaugė lygiai dešimt minučių, bet vakarais dažnai girdime, kaip Markas spausdina įvairius daiktelius, žaisliukus ir tuo džiaugiasi.

Mano vaikystė buvo nuostabi. „Lego“ turėjau daug, tėvai pirkdavo juos man ir broliui, stengėsi, kad turėtume viską, ko norime. Pasukęs galvą prisimenu tik vieną dalyką, kurio negavau – papūgos. Dėl to mūsų namuose siautėja Tukas. Dabar jau suprantu, kodėl man, vaikui, jos neleido! (Juokiasi).

Nesu iš turtingos šeimos – buvome eilinė viduriniosios klasės šeima. Visi stengėsi, dirbo, pinigų buvo tiek, kiek buvo, ir niekada – daugiau. Tačiau tėvų pastangos ir noras skatinti, taupyti, dovanoti man padarė didžiulį įspūdį – jau nuo vaikystės žinau, kad esmė – ne tėvų galimybės, o intensija ir meilė, rodymas, kad ir pats galiu ką nors pakeisti žaisdamas.

Taip, mano vaikai dabar turi tikrai dideles galimybes: naujausią įrangą, kompiuterius, žaislus, keliones, pažintis. Už tai galiu dėkoti ne tik laikams, kuriais gyvename, bet ir sau bei Agnei – galime leisti sau, netaupyti.

– Agne, ką tu manai apie tokius pirkinius vaikams? Kaip rasti tą aukso viduriuką tarp davimo, lepinimo ir pamokos, kaip uždirbami, vertinami ir leidžiami pinigai, požiūrio, kad galiausiai ne visko ir reikia?

Agnė: Mes visi mokėmės ir mokomės iš pavyzdžio. Vaikai mato, kaip elgiamės mes, seneliai ir perima, kartoja tai. Kelionės, pasaulio suvokimas ir kalbėjimas apie tai juos tikrai augina.

Štai nusivedėme kelis kartus vaikus į restoraną, žiūrėk, jau kitą kartą atneša pusryčius mums ant rankos pasikabinę rankšluostukus – išmoko, kad galima ir taip. Roberto dovanų lietus nuo pat mūsų santykių pradžios krenta ir ant manęs, vaikai tai mato ir patys taip elgiasi – nuolat iš mažųjų gaunu tai nuskintą gėlytę, tai kavos į lovą savaitgalį, tai pusryčius, tai tiesiog leidimą pailsėti, kol jie nudirbs kokius nors darbus. Jie tokį elgesio modelį perima iš tėčio.

Neseniai iš sūnaus dovanų gavau kvepalų! Paklausęs, ar man patinka medaus kvapas, tiesiog įteikė kvepalų buteliuką. Pirko už savo pinigus iš klasės draugo – sutarė gerą sandorį. Pasvarstė, priėmė sprendimą ir padarė veiksmą. Tądien ne tik jis, bet ir aš pasijautėme labai pakylėti.

Robertas: Kuo ilgiau gyvenu – juk jau einame link pusės nugyvento gyvenimo – tuo labiau vertinu laiką. Gal dėl to visiems ir sakau – nieko negailėkite savo vaikams, jų nesugadinsite nei dovanomis, nei turtais ar pinigais. Svarbiausias mūsų, tėvų, darbas yra įdiegti vaikams tinkamą vertybių skalę. Jie turi žinoti, kad ant medžių pinigai neauga.

Noriu, kad vaikai nuo mažų dienų suprastų – jūs viską galite pasidaryti patys, o aš jus pamokysiu, parodysiu, paaiškinsiu. Viskas turi vertę, reikia žinoti, į ką mainyti savo laiką. Šiandien – džiaukitės vaikyste, kol mes galime jums ją suteikti nuostabią, juk nė mirktelėti nespėsime, kai ji baigsis. O tada didžioji dalis gyvenimo – kaip voverių rate! Juk ir mes – besivaikantys sėkmę, pinigus ir svajones – taip gyvename.

Džiaugtis, juoktis, tyrinėti, lakstyti, laužyti tuos brangius daiktus – jų vaikystės dalis ir man jiems nieko negaila. Nė vieno pirkinio, nė vienos kelionės, kurios vaikai neįvertino, per kurią zyzė ir mes jiems sakėme, kad daugiau niekur jų nevešime!

Šiandien jau matau, kad ir Marko, ir Maros pasaulio matymas – puikus, neiškreiptas. Jie yra didžiausi altruistai, jiems be galo svarbūs kiti žmonės. Kasdien bent po kelis kartus girdžiu, kaip mus myli, patys ateina apsikabinti, pabučiuoti.

Markas – jau pakankamai didelis, kad jaustų kito žmogaus energiją: jis supranta, kada mama yra pavargusi, o tėtis – be nuotaikos, tokiais atvejais ne aikštijasi, o klausia, ką galėtų mums padėti, ką padaryti. Tai neatsiranda iš niekur – tai išugdyta. To man ir užtenka.

Agnė: Dar papildyčiau, kad nereikia vaikų perdėtai gąsdinti, bausti, jiems priekaištauti. Gavo dvejetą? Ką čia galime padaryti? Ar tu gali kitą kartą geriau? Pasaulis nesugrius, pasistenkime, kad suprastum savo klaidas ir kitą kartą jų nepadarytum.

Man svarbu vaikus išmokyti to „nieko tokio“, nes pati esu užaugusi nuolat girdėdama baisingus gąsdinimus. Tas pasaulio pabaigos laukimas ko nors, sakykime, nepadarius laiku, tikrai kiša koją gyvenime.

Pažymys ar kitas įvertinimas nėra vaiko savivertė – neturi būti. Tu nesi blogas žmogus ar nevykėlis, jei kartą gavai neigiamą pažymį. Ar tai bus svarbu po penkerių metų? Greičiausiai – ne. Kaip ir gąsdinimas, kad privalai mokytis gerai, nes kitaip neįstosi į universitetą, o tai – gyvenimo nesėkmė. Žinome ne vieną pasaulinio lygio profesionalą, kuris nebaigęs jokių mokslų.

Gyvenime nebūtina daryti taip, kaip daro kiti ar įsivaizduojama, kad tai – privaloma. Aš štai ėjau ta privaloma linija, padariau viską, kaip reikėjo tėvams. Tačiau niekada nenorėjau dirbti pagal specialybę. Nuo devintos klasės norėjau siūti.

Septyneri metai universitetuose mane galiausiai atvedė prie siuvimo, o ekonomikos bakalauro ir vadybos magistro diplomai guli stalčiuje niekada niekam neparodyti. Galiausiai profesinėje mokykloje baigiau tai, kas man įdomu – interjero kūrimo mokslus.

Vaikams sakau, kad išsilavinimas – puiku, jis duoda mums privalumų, bet jų taip pat duoda ir, sakykime, dirbtinio intelekto naudojimo išmanymas, ir kiti dabar ateinantys technologijų dalykai. Galiausiai, neprapulsi – oi tikrai ne! – būdamas elektriku!

Visą tekstą skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

Robertas Kalinkinas atvirai: „Vaikams duodame viską, ką tik galime, nebijome jų sugadinti“