Tačiau kiekvienas, net stipriausias, lyderis privalo turėti uostą, į kurį grįžus galima tiesiog nusimesti švarką. Jam tas uostas – šeima ir dešimtmečius skaičiuojanti santuoka su žmona Rasa. Jų namuose pakanka ne tik rimtų pokalbių, bet ir vaikų juoko, kasrytinio kavos gėrimo ritualo bei vasaros džiaugsmų.
Tad mūsų pokalbis – ir apie pilietiškumą, ir apie tėvystę, ir apie meilę, kuri nebijo jokių audrų.
***
Taip ir nesupratau, ar į Nidą pasikalbėti Edmundas iš Juodkrantės atvažiavo mašina, ar atmynė dviračiu, ar atbėgo, ar atplaukė kateriu. Viskas jam būtų buvę įmanoma. Tik supratau, kad mūsų susitikimas Nidos uoste – jam jau ketvirta veikla per šį pusdienį. Tad ir mano pirmas klausimas jam visai natūralus:
– Edmundai, ar jau vaikystėje buvai toks patrakėlis?
– Aš visada toks buvau. Bandydavau suspėti daugybę dalykų ir kažkokiu būdu spėdavau. Ir renginius „Saulės“ gimnazijoje Kaune vesdavau, ir vaidinau, ir neblogai mokiausi. Yra žmonių, kurių veiklos baterija nusėda lėčiau, o įsikrauna truputėlį greičiau. Tai toks...

