Edmundą Jakilaitį (49 metai) mes įpratę matyti vedantį laidas televizijoje, organizuojantį milijoninę paramą Ukrainai, žygius upėmis Lietuvos istorijos keliais. Jo pozicija neretai reikalauja ir tvirtų šarvų.

Tačiau kiekvienas, net stipriausias, lyderis privalo turėti uostą, į kurį grįžus galima tiesiog nusimesti švarką. Jam tas uostas – šeima ir dešimtmečius skaičiuojanti santuoka su žmona Rasa. Jų namuose pakanka ne tik rimtų pokalbių, bet ir vaikų juoko, kasrytinio kavos gėrimo ritualo bei vasaros džiaugsmų.

Tad mūsų pokalbis – ir apie pilietiškumą, ir apie tėvystę, ir apie meilę, kuri nebijo jokių audrų.

***

[[ge:lrytas:lrytas:43440077]]

Taip ir nesupratau, ar į Nidą pasikalbėti Edmundas iš Juodkrantės atvažiavo mašina, ar atmynė dviračiu, ar atbėgo, ar atplaukė kateriu. Viskas jam būtų buvę įmanoma. Tik supratau, kad mūsų susitikimas Nidos uoste – jam jau ketvirta veikla per šį pusdienį. Tad ir mano pirmas klausimas jam visai natūralus:

– Edmundai, ar jau vaikystėje buvai toks patrakėlis?

[[ge:lrytas:lrytas:43286179]][[ge:lrytas:lrytas:39960683]][[ge:lrytas:lrytas:40295435]]

– Aš visada toks buvau. Bandydavau suspėti daugybę dalykų ir kažkokiu būdu spėdavau. Ir renginius „Saulės“ gimnazijoje Kaune vesdavau, ir vaidinau, ir neblogai mokiausi. Yra žmonių, kurių veiklos baterija nusėda lėčiau, o įsikrauna truputėlį greičiau. Tai toks aš ir esu.

– Negaudavai iš bendraamžių į kailį už per didelį aktyvumą?

– Visko būdavo. Kaunas, Kauno gatvių elgesio standartas. Kas nepatinka, pasimuši, ir vėl draugauji.

– Žurnalisto profesijoje tai turėtų praversti. Žurnalistika – tavo meilė, profesija, pašaukimas?

– Turbūt viskas drauge. Bet ne iškart. Kadangi nesugalvojau, kuo man užsiimti, su keliais draugais įstojome į Kauno technologijos universitetą mokytis informatikos. Anglų kalba eksperimentinėje grupėje. Buvo juokingiausia, kai lietuviai dėstytojai aukštąją matematiką, kuri ir taip nėra lengva disciplina, mokė anglų kalba. Tą komediją ištvėriau mėnesį, kitą, ir išėjome.

Apie žurnalistiką neturėjau žalio supratimo. Draugai pasiūlė, ir įstojau 1995 metais. Buvo laikai, kai ėmė trūkti žurnalistų, kūrėsi privačios televizijos, radijo stotys, naujienų portalai. Ir aš, antro kurso 19-metis studentas, tapau etatiniu LNK žurnalistu. Vėliau teko būti ir pirmuoju „Lietuvos ryto“ televizijos vadovu. Šiemet 30 metų, kai dirbu žurnalistu.

[[ge:lrytas:lrytas:43627063]]

Man patinka diskutuoti, kalbėtis su žmonėmis, jų klausytis labiau, negu šiuo metu tau pasakoti apie save. Mėgautis bendravimu, nesvarbu, ar jie man patinka, ar ne. Rasti žmoguje įvairiausių spalvų. Tai ir yra žurnalistika – apie įdomius žmones.

– Tavo pavardė ypač nuskambėjo, kai pirmasis iš Lietuvos žurnalistų padarei interviu su tuometiniu JAV prezidentu George’u Walkeriu Bushu. Papasakok apie tą susitikimą.

– Tai buvo jau 2002 metai – „laukinių karjerų“ metai. Būdamas vos 22 metų tapau LNK žinių tarnybos vadovu ir vadovavau gal 65 žmonių kolektyvui. Žinomumas tais laikais augo tokiu tempu, kad aš naktimis nebeužmigdavau nuo įvairiausių įvykių, reportažų, skandalų. Po reportažų atsistatydindavo net ministrai.

Tais metais Lietuvos ambasadoriumi JAV dirbo Vygaudas Ušackas, labai įtakingas, amerikiečių nuomone, Vašingtono politiniuose sluoksniuose. Jo pastangomis pakliuvau į Baltuosius rūmus. Prisimenu, sėdžiu pas grimuotoją, ji klausia: kiek man metų? Atsakau – 25-eri. „Tu, ko gero, esi jauniausias žurnalistas istorijoje, gavęs išskirtinį interviu su Amerikos prezidentu“, – pasakė ji.

Buvau palydėtas į G.W.Busho kabinetą. Jis nustebo, kad dėl interviu aš atvykau net iš Lietuvos. „Kodėl?“ – paklausė. „Todėl, kad tas interviu yra mano gyvenimo galimybė“, – atsakiau. „Tad nesuš...k tos galimybės!“ – palinkėjo ir man jau pasidarė karšta.

Ir vos nesuš...kau, nes užduodamas pirmą klausimą arba blogai ištariau žodį, arba jis blogai nugirdo. Aš klausiau: „Ar jūs iš tikrųjų pasitikite prezidentu Putinu?“ O jis išgirdo: „Ar jūs spausite Putiną?“ Nes buvo kalbėjęs, kad „pažvelgęs Putinui į akis pamatė jo sielą“. Ir ėmė atsakinėti į klausimą, kurio aš neuždaviau. Sutrikau, aišku, bet pavyko vėl nukreipti pokalbį į suplanuotą vagą.

Visą tekstą ir išskirtinę fotosesiją rasite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

25-erių Edmundas Jakilaitis pateko į Baltuosius rūmus: prisiminė, kas vos nesugadino interviu su George'u W. Bushu