Rugpjūčio 19-ąją TV3 žiūrovai pamatys dokumentinį filmą, kuris atsirado tarptautinės labdaros organizacijos “Gelbėkit vaikus” iniciatyva.
Audrė, kelionę filmavęs jos vyras Gintaras Kudaba ir dainininkas Andrius Mamontovas birželį daugiau nei parą lėktuvais beldėsi į Zambijos sostinę Lusaką, kad galėtų daugiau nei savaitę filmuoti nepagražintą šios šalies kasdienybę.
Žiūrovai sulauks filmo, raginančio palengvinti gyvenimą vaikams, augantiems šalyje, kur 86 procentai žmonių yra žemiau skurdo ribos.
Filmavo vaikų kapus
“Net sunkiausiai mūsų šalyje gyvenantis žmogus savo vaikams gali duoti kur kas daugiau, nei mažyliai gauna ten”, — po kelionės nedvejojo Audrė.
Kartą lietuvių komanda panoro įamžinti kaimo, kuriame lankė vaikus, kapines.
Dėl filmavimo teko tartis tris dienas. Pagal Zambijos gyventojų papročius į kapines galima eiti tik laidojant arba lankant artimųjų kapus.
“Galiausiai ten patekome ir tik po kelių minučių supratome, kad esame kapinėse. Nėra jokių vartų. Tarp medžių — mažyčiai žemės kauburėliai. Kur neseniai palaidoti vaikai, išduoda ant kauburėlių padėti vaikų puodeliai, lėkštelės. Tokių kauburėlių ten buvo labai daug”, — tyliai ištarė Audrė.
Pinigai — dviračiams
Prietaras, neleidžiantis eiti į kapines, — vienas iš daugelio, kurių laikomasi Zambijos kaimuose.
Kur kas liūdniau, kad prietarai susiję ir su sveikatos apsauga. Jei gera draugė nėščiajai patars, kad vykti į medicinos punktą nėra baisu, ši paklausys patarimo. Jei patarimo nesulauks, gimdys namie nehigieninėmis sąlygomis.
“Kad žmonės paklausytų patarimo, reikia įgyti didelį jų pasitikėjimą. Organizacijoje “Gelbėkit vaikus” dirba tokie savanoriai, kuriais tiki kaimiečiai. Jie — savotiški ryšininkai tarp vietos gyventojų ir likusio pasaulio.
Padeda visais klausimais: ar reikia atgabenti anglių, ar nuvežti vaiką pas gydytoją. Bėda ta, kad didelius atstumus jie turi įveikti pėsčiomis. Už labdarai surinktus pinigus savanoriams būtų perkami dviračiai. Transporto priemonė, kuri gali išgelbėti daug gyvybių”, — pasakojo A.Kudabienė.
Blizgančios mažylių akys
Kai žurnalistė išlipo iš lėktuvo Zambijos sostinėje Lusakoje, galvoje šmėstelėjo mintis — panašu į Kaliningradą.
“Gamta, žinoma, visiškai kita, bet pastatai nugyventi, daug metų neprižiūrėti. Važiuoji, lauki, kada pamatysi miestą. Pasirodo, jame jau esi — gatvė, išminti takai aplink ją ir pastatai tarp medžių. Viskas. Yra parduotuvių, bet jose mažai kas išgali apsipirkti”, — pasakojo Audrė.
Svečių namuose apsistoję lietuviai jau kitą dieną iškeliavo į atokų kaimą. Pamatyti vaizdai greitai sukėlė vidinį sąmyšį — netrūko ir nuostabos, ir graudulio.
“Kai žvilgteli į vaikų akis, negali nusigręžti. Daug jų nufotografavau. Žvilgsniai tokie, tarsi juose atsispindėtų visas pasaulis, išgyvenimai, nelaimės.
Keistos akys. Žodžiais nė nenupasakosi. Mus lydėjęs savanoris paaiškino — daugelis vaikų serga akių liga, kuri labai paplitusi. Akys blizga. Kitas etapas — aplink jas pradeda suktis musės.
Pamatai ne tik skurdą, bet ir dalykų, kurie visiškai nesiderina su pagarba gyvybei. Apima pyktis.
Pasaulis tobulėja, turime puikią mediciną, bet yra vietų, kur peršalimas vaikams reiškia mirtį”, — susimąstė pašnekovė.
Žmonės, pamiršti visų
Kai prie medicinos punkto filmavimo komanda sutiko vaikais nešinas moteris, iš pradžių nesuprato, kuo šis vaizdas neįprastas.
“Neišgirsi, kad vaikas rėktų. Gydytojas atvyko pažiūrėti, kaip laikosi sunkiausi ligoniai, o vaikai taip išbadėję, kad jau nebeverkia. Tik žiūri didelėmis akimis.
Matant tai gniutulas spaudžia gerklę”, — prisipažino Audrė.
Vienoje skurdžiausių pasaulio šalių netrūksta derlingos žemės, tačiau didžiuliame skurde paskendę žmonės atsiduria užburtame rate.
Kai trūksta išsilavinimo, kaimo šamanas siūlo gydytis trintais kaulais, o išgalės neleidžia nusipirkti jokios žemės ūkio technikos, ateitis — ne itin džiugi.
“Galbūt ten auga genialaus proto vaikai, apie kuriuos mes niekada nieko nesužinosime. Mąstymas ten įdomus. Žmonės badmiriauja, jei ką užaugina — stengiasi parduoti. Parduoda kukurūzų, nusiperka vištą, kad turėtų kiaušinių, bet jai lesinti reikia tų pačių kukurūzų, kurie jau parduoti.
Be to, ta šalis tokia didelė, kad kartais ateina mintis — žmonės kaime tiesiog yra visų pamiršti”, — pasakojo A.Kudabienė.
Iš šiukšlių gaminasi žaislus
Nupirkti vaikams žaislų — noras, kuris iškart kilo Audrei ir bendrakeleiviams.
Tačiau lydintys organizacijos savanoriai iškart įspėjo — tokiomis dovanomis nebus žaidžiama. Jos bus padėtos garbingiausioje namų vietoje. Taip, kaip lietuviai namie pakabintų brangų paveikslą.
“Vaikams išdalydavome visas smulkmenas, kurias turėdavome krepšiuose. Kartą užėjau aplankyti moters, kuri supo sergančią dukterį.
Nieko daugiau neturėjau, tik javainį. Daviau jai. Ji dėkojo, kaip jiems įprasta — nusilenkdama, kone griūdama ant žemės.
Po keliolikos minučių paprašiau gydytojo užeiti į tą trobelę — man atrodė, kad mergaitė labai silpna. Moteris tada savo kalba puolė klausinėti savanorių, kas per daiktas, kurį padovanojo “ta balta svetimšalė”. Šie išvyniojo, sulaužė gabaliukais ir parodė, kad reikia valgyti”, — įspūdžiais dalijosi Audrė.
Kitą vakarą Zambijoje dirbanti “Gelbėkit vaikus” savanorė papasakojo istoriją. Kai persikėlė į Zambijos kaimelį, vakarais užpūtus žvakę (elektros ten nėra) ją žadindavo keisti garsai — lyg kas nors brūžintų sieną.
Sykį išdrįsusi pažiūrėti, kas vyksta, ji suprato, kad sutemus prie namo ateina vaikai. Rausiasi jos šiukšliadėžėje ir džiaugiasi radę popieriaus ar polietileno — iš jo gaminasi žaislus.
“Vaikai — labai nuoširdūs. Reikėjo pamatyti, kaip jie šoko pasitikdami mus mokykloje. Jie — lyg laukiniai paukščiai. Drąsiai prie mūsų ėjo, kai jų buvo visas būrys. Bet kartą prisiartinome prie namo, nuo kurio slenksčio į mus atsargiai žiūrėjo du vaikai. Jie akimirksniu dingo. Kai ištiesiau ranką, kiek įsidrąsino”, — pasakojo pašnekovė.
Ji niekada nepamirš, kaip į kaimą atvežė saldainių. Prie jų grūdosi ir vaikai, ir suaugusieji. Atrodė, kad saldumynų šie žmonės niekada nėra ragavę.
Apie tortą nėra girdėję
Kalbindama vietinę moterį Audrė paklausė, ar kada per gimtadienį savo vaikui ji yra dovanojusi tortą.
“Visiškas sutrikimas. Vertėjas ilgai jai kažką aiškino. Kas yra gimtadienis, jie supranta, bet tortai, žvakutės — jiems neaišku, apie ką čia kalbama. Manau, jis jai galiausiai pasakė, kad klausiu apie duoną.
Įsivaizduok kukurūzų košę, kurią valgai kasdien. Ten ją vadina šima. Tai — vienintelis maistas. Kai mes valgome manų košę, ją pagardiname cukrumi, cinamonu, uogiene. Gal ir gardu, vaikystę primena.
O jie dukart per dieną valgo tą košę. Vienintelis prieskonis — kažkokie lapai, kuriuos jie sutrina”, — pasakojo Audrė.
Pamatytas skurdas privertė laidos “Prieš srovę” vedėją prisipažinti — jei, pavyzdžiui, dėl TV laidos eksperimento jai reikėtų pagyventi tokiomis sąlygomis, tikriausiai ištvertų ne ilgiau nei vieną dieną.
Pavojai — visada šalia
Su vietos gyventojais ryšius užmezgę “Gelbėkit vaikus” darbuotojai stengėsi, kad filmavimo komanda pamatytų dalykų, kuriems įamžinti reikia pasitikėjimo.
“Dvejus metus turi kasdien su jais bendrauti, kad jį įgytum. Tai — ne vienintelis labdaringo darbo sunkumas”, — užsiminė Audrė.
Išvykę filmuoti į kaimą lietuviai ne sykį užsiminė, kad galbūt verta jame likti nakvoti, nes taip sutaupytų laiko kelionėms į miestą ir atgal.
Vietos labdaros organizacijos savanoriai kategoriškai pasipriešino.
“Jei čia paliksime automobilį nakčiai, ryte jo neberasime. Dings džiunglėse”, — buvo paaiškinta atvykėliams.
Matydami, kad ir savanoriai gyvena neturtingai, lietuviai kvietė juos kartu pavakarieniauti svečių namuose, kuriuose apsistojo.
“Jie pirmiausia paklausė, ar galima gauti maisto išsinešti. Skubėjo kuo greičiau grįžti namo. Ten visai netoli Kongas, kur labai neramu. Naktimis keliuose siaučia ginkluotos plėšikų gaujos”, — pasakojo A.Kudabienė.
Tiki lietuvių gerumu
Tik nepaversti filmo ašarų pakalne — tokį priminimą, peržiūrėdami dešimtis valandų filmuotos medžiagos, sau kartojo “Prieš srovę” kūrėjai.
Komentarus apie tai, ką mato, žiūrovai girdės iš A.Mamontovo lūpų. Dainininkas išsamiai dalysis savo įspūdžiais ir nuomone.
“Kartais su juo pasiginčydavome. Ten kyla daug klausimų. Zambijos žmonės nepažįsta kitokio gyvenimo. Gyventi be televizijos, laikraščių — kas nors sakys: o kas čia blogo?
Gal tiesiog nereikia kištis, bet tas kišimasis gelbėja gyvybes. Man patinka organizacijos “Gelbėkit vaikus” idėja — kiekvienas galime kitiems padėti.
Kartais gal pakanka žodžio, kartais prireikia lito ar euro. Nesinori tiesiog piršti minties — aukokite lėšų. Bet filmas galbūt padės susimąstyti.
Netikiu, kad lietuviai kreivai žiūri į paramą. Nesame tokie egoistiški. Gal taip mąsto tik mažuma, rašanti piktus komentarus internete”, — svarstė Audrė.
Keliaudami po šalį lietuviai jau matė labdaros kampanijų rezultatus. Už suaukotus pinigus nupirkta įrangos švariam vandeniui tiekti. Galimybę jo gauti turi tik kiek daugiau nei pusė Zambijos gyventojų.
“Nė neįsivaizduojame, kaip tokie žingsniai palengvina žmonėms gyvenimą”, — neabejojo Audrė.
Pamatė didžiausią krioklį
Kelionę A.Kudabienei primena šimtai nuotraukų. Paprastai tik mobiliuoju telefonu keliaudama keletą kadrų įamžinanti moteris šįsyk pajuto didelį norą fotografuoti.
“Gintaras mane net juokais stabdė — sakė, kaip reikės tuos vaizdus paskui atrinkti. Ten buvo tiek dalykų, vertų įamžinti”, — šyptelėjo Audrė.
Daugybę nuotraukų padarė ir Andrius. Dainininkas, be to, spėjo susipažinti ir įrašyti kūrinį su žinomu Zambijos atlikėju Maiko Zulu. Kūrinys šią vasarą išleidžiamas naujame šio atlikėjo albume.
“Maiko — įspūdingas personažas. Vienas iš tų, kurie kovoja už pokyčius, tiki, kad Zambija gali keistis. Didžiulis autoritetas. Vos išeina į gatvę, jam visi mojuoja”, — stebėjosi Audrė.
Vieną papildomą dieną savo lėšomis keliautojai skyrė tam, kad pamatytų didžiausią pasaulyje Viktorijos krioklį.
“Tų vaizdų filme tikriausiai nebus. Pamatysite Zambijos gamtą. Norėjome, kad filmas būtų ir pažintinis — ne vien liūdnų istorijų pasakojimas”, — sakė A.Kudabienė.
Į Afriką vyktų su misija
Ar norėtų dar sykį nukakti į Afriką? A.Mamontovas prisipažįsta sau negalintis atsakyti į šį klausimą.
Keliavusiųjų galvose pinasi įvairios mintys. Iš arti pamačius liūdną kasdienybę lengva pasiduoti pesimizmui. Juolab kai atrodo, kad bandymai padėti yra lašas jūroje.
Tačiau nugali supratimas, kad net kukli pagalba kažkam už tūkstančių kilometrų yra neįkainojama.
“Kaip turistė į Afriką negrįžčiau. Safariai, iškylos — ne, tai ne man, nors ir mėgstu keliauti. Jei keliaučiau, tai atsisveikinusi su dabartine kasdienybe — vykčiau su misija, dirbti ir padėti kitiems.
Puikiai suprantu žmones, kurie taip elgiasi”, — prisipažino Audrė.