Vis dėlto genialiausia Dr. Seusso eiliuota pasaka apie kiaušinienę iš žalių kiaušinių su kumpiu kažin ar kada bus ekranizuota pasaulio rinkai. Mat rašytojas sukūrė ją iš viso labo 50 žodžių.
Ekologas. Dr.Seussas, jo žmonos žodžiais, labiausiai mėgo “Loraksą” — lengvai pamokomo tono pasaką, kaip žioplas žmogus dėl menkavertės ir trumpalaikės naudos iškerta mišką, lieka be tyro oro gurkšnio, tad priverstas jį pirkti iš kito turtuolio. Loraksas yra oranžinė būtybė, primenanti grybo kotą be kepurės.
Vešliais ūsais pasipuošęs Loraksas laisvalaikiu nuo dainavimo ir tinginiavimo užsiima gamtosauga. Nei vienas, nei kitas darbas pernelyg gerai nesiseka, tačiau Danny DeVito balsas (lietuviškoje versijoje — Sigučio Jačėno) dudena ausyse it mielas, bet įkyrus sąžinės priekaištas.
Romantikas. Viskas prasidėjo iš meilės — Tedas (Dainius Jankauskas) įsimylėjo Odrę (Adelė Teresiūtė). Svajonių mergina turėjo svajonę — pamatyti paslaptingą, tik iš pasakų girdėtą daiktą — medį. Tad jaunuolis, mintyse jau kaisdamas nuo būsimo bučinio už didvyriškus žygius, leidžiasi ieškoti mistinio objekto.
Kelionė, kaip ir privaloma, bus pavojinga — už juodų debesų, už jūrų ir marių. Pagaliau Tedas atsidurs ledinukų, čiulpinukų, guminukų spalvų karalystėje. Nuo jų sveiką suaugusį žmogų ištinka lengvas šleikštulys. Turint galvoje, kad Tedas pats išvyko iš spalvomis trykštančio miestelio, dar ryškesnis ir saldesnis spalvų pliūpsnis tiesiog apstulbina.
Plastikas. Bėda, kad Tedo miestelis yra gražus, bet plastikinis — sintetinis. Ir medžių ten yra. Nuotolinio valdymo pulteliu galima įjungti ne tik žiemą ar vasarą, bet ir disko versiją. Vietos neūžauga turčius, pasislėpęs už dviejų asmens sargybinių — dvidurių spintų, kala pinigus, pardavinėdamas orą skardinėse ir buteliuose. Juk taip patogiau? Kam purvintis, laistyti?
Prisiminimą apie medžius išsaugojo tik Tedo močiutė. Filmo pabaigoje, kai tenka ginti gležną augalėlį ir gležną anūkėlį, dideliam mažųjų žiūrovų džiaugsmui, ji smagiai sužvėrėja ir stoja į kovą už žaliąją ateitį.
Gobšuolis. Pasirodo, dėl visų miestelio bėdų kaltas žioplys, kadaise troškęs išgarsėti bet kokia kaina ir aptikęs nenusakomo grožio margaspalvį slėnį, kuriame augo švelnesni už šilką medžiai. Žioplys iš vilnos nunėrė keistą skarmalą, kuris žaibiškai tapo populiarus, bet dar greičiau buvo užmirštas. Per trumpą šlovės akimirką dėl jo buvo iškirsti visi slėnio medžiai.
Medžių sergėtojo Lorakso mokytas neišmokytas, draugų gėdytas nesugėdytas žioplys galiausiai nunarino galvą ir užsidarė trobelėje laukti, kol kas nors protingesnis už jį sugalvos, kaip į miestelį grąžinti sveiką protą ir medžius.
Ekscentrikas. Dar prisimenantys, kaip Grinčas Kalėdas vogė, ekrane išvys tas pačias ilgas, laibas ir vingiuotas linijas miestelio gyventojų kūnuose, nameliuose, gatvėse. Čia taip pat nepaisoma tikrovės rėmų (kodėl kojos negali būti triskart ilgesnės už kūną?). Pamatysite ir keisčiausių padargų — vamzdžių, skritulių, kaminų raizgalynių, kurie nuoširdžiai atlieka keistas funkcijas.
Slėnio gyventojai, dantingi meškiukai, savo didžiausią turtą išmaino į porą maišelių zefyrinių saldainių, o trys žuvytės priklausomai nuo poreikių gali paniūniuoti nuotaiką atitinkančius kelis dainelės taktus. Jei Loraksas kartais pamokslauja per daug pirštu prikišamai, užtenka tų trijų cyplių, ir rimtumas išgaruoja kaipmat.
Akiniai. Pasirinkę netrimatį vaizdą žiūrovai rizikuoja likti be gražiausio “Lorakso” elemento — spalvingų medžių slėnio. Čia visas laukas, tarsi prismaigstytas virbalų su rausvos, žydros, gelsvos, oranžinės ir alyvinės vilnos kamuoliukais ar cukrinės vatos gniužulais, siūbuoja ir plaukia, kol neateina kvailas žmogelis su kirviu rankoje.
Skaitiklis. 94 minutės linksmų šokių ir dainų apie ekologiją, amžinas ir laikinas vertybes.